Aurelijos žodžiais, visi ją studijuojantieji svajoja tapti girininkais. Tačiau daugeliui ši svajonė taip ir lieka tik svajone. Lietuvoje girininkų nėra nė 400. Tarp jų tik kelios moterys.
Galimybės įrodytos darbu
Su seniai nusistovėjusia nuomone, jog miškininko specialybė išskirtinai vyriška, Aurelija nenori sutikti. „Ko aš negaliu padaryti, ką gali vyrai? Juk girininkaujant sunkiai fiziškai nereikia dirbti, tai kur tas vyriškumas pasireiškia?“– remdamasi savo patirtimi retoriškai klausė daugelio metų darbo patirtį turinti viena iš penkių Lietuvos girininkių.
Dabartinių pareigų – besąlygiško rūpinimosi mišku – Aurelija Jočienė siekė keliais etapais. Baigusi studijas Žemės ūkio universitete, ji pusę metų triūsė dabartinėje savo darbovietėje. Vėliau, palaikydama idėją Kurtuvėnų regioniniame parke kurti žirgyną, tapo jo pradininke ir šeimininke – rūpinosi pastatų pirkimu, įrengimu, buvo atsakinga už žirgų treniravimą. Kai žirgynas įgavo savo veidą, jo veikla buvo sustyguota ir tekėjo nusistovėjusia vaga, žirgais ir jojimo sportu iki šiol besižavinti Aurelija sugrįžo į Rėkyvos girininkiją, nes buvo galimybė tapti girininke.
Savo tinkamumo Aurelija ypatingomis priemonėmis neįrodinėjo. Tik gerai ir nepriekaištingai dirbo.
„Jeigu netingi, aplinkiniai tavo pastangas mato, tada ir gerbia, – kalbėjo ji. – Su valdiniais jokių problemų neturiu. Vienam šiandien liepiau tvarkyti gėlyną, jis ir tvarko. Nesako – nenoriu ar kastuvas negražus, nes žino – ir aš dirbu. Darbe svarbiausia sutarimas, o ne tai – vyras ar moteris vadovauja. Žmonių aš „neėdu“, tik noriu, kad jie gerai atliktų savo darbą. Labiausiai nepakenčiu abejingumo. Mano įsitikinimu, jei miškininkas ramiai praeina pro šiukšles miške, jam laikas rašyti prašymą atleisti iš darbo.“
Apie šiukšles Rėkyvos girininkė prakalbo neatsitiktinai. Mat su šiukšlintojais tenka susidurti kone kasdien. Jos teigimu, visi priemiestiniai miškai nuo jų kenčia. Sodų bendrijų, kurios įsikūrusios šalia tokių miškų, gyventojai netingi ir nesibodi čia išmesti statybų atliekas, stiklą, senus televizorius, šaldytuvus, lovas. Miško darbuotojai ir žmonės, gavę leidimus miške pasirinkti malkų, nespėja rinkti plastikinių butelių, polietileno pakuočių. Ši problema miškus kamuos tol, kol nebus superkami vadinamieji bambaliai ir nepasikeis žmonių mąstymas.
Aurelijai juoką kelia jų prisipažinimas, jog meilė gamtai išreiškiama retkarčiais nuvežant žvėreliams bulvių ir kitokių daržovių.
„Tai visiška nesąmonė. Mylintis gamtą žmogus jos niekada neterš, antra, nepirks pakuočių ir niekada nedrįs trikdyti gyvūnų ramybės“, – kalbėjo girininkė, trečiuoju teiginiu paliesdama dar vieną skaudžią miškų aktualiją – pasivažinėjimus keturračiais.
Invazija į mišką – iš gero gyvenimo
Pastaraisiais metais įsigalinti mada po miškus trankytis ir iki pažastų murdytis purve itin nervina ir kelia nerimą miškininkams, nes skersai išilgai važiuojantys keturratininkai ne tik išdarko mišką, bet ir drumsčia jo gyventojų ramybę. „Du mėnesius mes nekertame miško, kad netrikdytume perinčių paukščių, jauniklius vedančių žvėrių. Tuo tarpu keturratininkams tai nė motais.
Dvidešimt jų su tokiu siaubingu garsu pralekia mišku, kad net nežinai kur dėtis, – pasakojo Šiaulių urėdijos Rėkyvos girininkijos girininkė. – Įdomiausia jų logika. Kai kalbuosi su jais, jie manęs klausia: „Tai kur mums važinėtis?“ O kam važinėtis? Gali juk eiti. Tada pamatysi, kokios gražios samanos, išgirsi paukščius. Tik žmogus gali taip klausti, nes jam svarbiausia patenkinti savo savimylą.“
Aurelijos nuomone, didžiausios žmonių bėdos, įvairūs nesusipratimai ir gamtos niokojimas prasideda tada, kai žmogus turi per daug pinigų ir nebežino, kur juos dėti. Tada ir bandoma keisti nusistovėjusias taisykles, moralės nuostatas, atsiranda noras kištis į gamtos gyvenimą.
Gerai visas miško problemas ir skaudulius žinanti girininkė kaip pavyzdį pateikė medžiotojus ir jų užsidegimą šerti žvėris.
„Jie net vaikus agituoja į mišką vežti žvėreliams maisto. Tik kyla klausimas, kodėl šeriami tik elniai, stirnos, o ne visi: gyvatės, ežiukai, skruzdėlytės. Saldainių, cukraus galima palikti ir vabaliukams, drugeliams“, – piktinosi miškininkė ir tuoj pat nurodė nepasitenkinimo priežastį. Visumos negalima pažeisti. Išdauginus ir išskyrus vieną rūšį, pastebimai sumažėja kitos. Ši tema Rėkyvos miškų šeimininkei skaudi ir dėl to, jog dėl daugėjančių žvėrių kiekvienais metais padaroma labai daug žalos miško želdiniams.
Didžiuliai žvėrių pertekliai, A. Jočienės žodžiais, atsirado, kadangi jų skaičių reguliuoja ne miškininkai, o aplinkosaugininkai, kurie nenori girdėti apie žvėrių daromą žalą. O ji be galo didelė. Elniai, briedžiai, stirnos masiškai nuėda jaunuolynus. Jie ypač mėgsta ąžuolus, klevus, pušis. Po žvėrių pusryčių ir vakarienių atsodintame miške vietoj 1,5 metro daigo randamas vos kelių centimetrų stimburėlis.
„Medžio daigas kainuoja pusantro lito. Pavasarį jų pasodiname 10-20 tūkstančių ir neberandame. Kas kompensuos valstybės lėšas ir mūsų kruviną darbą, kiek dar leisime žvėrims siaubti miškus?“ – klausė patyrusi miškininkė, šiuos klausimus kėlusi visuotiniame Lietuvos girininkų suvažiavime gruodžio 4 dieną. Jame visi girininkai pritarė nuomonei, jog su žvėrių populiacija susiję sprendimai turi būti priimami girininkijose. Į jas turėtų kreiptis medžiotojų būreliai, derindami sumedžiojimo limitus. Miškams labiau nukenčiant nuo žvėrių, limitai būtų didinami, o padėčiai pagerėjus – mažinami.
Kas ko turėtų klausyti
Prižiūrėdama didžiulius miško plotus ir rūpindamasi, kaip miškininkai sako, kultūrų auklėjimu, Aurelija Jočienė susiduria ir su kitokiais nesusipratimais. Kiekvienais metais už europinius pinigus sodinant jaunuolynus, valdininkai miškininkų prašo tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokių medžių daigų tam tikrame plote pasodins, reikalauja numatyti, kur miške bus nedžiūvanti bala, kurios pašonėj bus galima sodinti drėgmei pakančius juodalksnius.
„Norint numatyti pokyčius gamtoje, reikia būti ekstrasensu. Rudenį su pavaduotoju apėję mišką pamatėme vieną vaizdą, anksti pavasarį – kitą, dabar – vėl kitokį. Balos miške traukiasi pagal žmogui nežinomus dėsnius, šiemet jos pasislinko, kadangi sniego buvo daug“, – komentavo darbo niuansus pašnekovė, per pokalbį ne kartą sakiusi, jog valdininkai priimdami sprendimus turėtų išklausyti specialistų nuomonės.
Lietuvoje yra priešingai, pirmiausia nuleidžiami potvarkiai, o paskui galvojama, ar jie įgyvendintini. Paradoksalios situacijos susidaro, nes lietuviai, pasak Aurelijos, žūtbūt nori paklusti vadui. Šiuos žodžius iliustruoja Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, nurodymas šalies miškuose nesodinti invazinių medžių rūšių.
Ne vienerius metus Lietuvos mokslininkai ragina sodinti maumedynus, nes jie yra patys našiausi medynai. Iš hektaro galima gauti virš tūkstančio kubinių metrų medienos, o iš įprastinio medyno – tik pusantro šimto. Minėtus medžius raginama sodinti, nes jie Lietuvos miškuose seniau buvo auginami. Tai liudija rastos archeologinės iškasenos – maumedžių, pasitraukusių dėl klimato kaitos, liekanos.
„Dabar klimatas vėl keičiasi, maumedžius galėtume auginti, bet negalime, nes jie ne mūsų, o įvežtiniai“, – prisitaikėliškumą ir savo nuomonės neturėjimą iliustravo miškininkė ir atviravo, jog miško problemas kone kasdien gvildenanti ir namuose, kalbėdamasi su vyru.
Miško valandėlės kelyje į kūrybą
Aurelija juokėsi: miškininkai laikosi taisyklės – antrosios pusės dažniausiai ieško tarp miškininkų.
„Taip yra geriausia, nes kas kitas vakare klausysis nesibaigiančių kalbų apie žvėris, želdinius, jei ne toks pat bendramintis?“ – taisyklės privalumą nurodė dar studijų metais ištekėjusi moteris, kurios vaikai – septyniolikmetis sūnus ir aštuonmetė dukra, vakarines diskusijas prie arbatos vadina miško valandėlėmis.
Ne tik jose ponia Aurelija reiškiasi. Antri metai ji stačia galva pasinėrusi tapyboje ant šilko. Veikli ir entuziastinga moteris pradėjo tapyti, nes labai mėgsta aprangą pagyvinti ir paįvairinti skarelėmis bei šalikėliais. Juos tapyti Aureliją pamokė Šiaulių universiteto dėstytoja; nė nepajuto, kaip darbų prisikaupė, sakytum, devynios galybės. Dalį jų eksponavo Šiauliuose, dailės reikmenų parduotuvėje, Druskininkuose, miškininkų kūrybos parodoje.
Daugumoje Aurelijos darbų atsispindi miškas ir gamta. Šalikėliuose vaizduojamas ir plazdantis laumžirgis, ir tulžys, ir naktiniai drugiai. Viename jų ištapyta net girininkijos aerofotonuotrauka. Lyg atspindys darbo – įprasminančio būtį ir atvedusio į kūrybą.
