Rodos, ranka galėjai užčiuopti giją, vinguriuojančią tarp žmogaus ir jo minčių, apsisprendimų ir poelgių, kuriuos vienaip vertinome praeityje ir visai kitaip – dabar.
Šiemet sueina trisdešimt metų, kai Jūs, gavusi paskyrimą, atvažiavote dirbti į Tauragės liaudies teatrą. Ketvirtį amžiaus jam atidavėte, o prieš penkerius metus buvote priversta jį palikti ir išeiti, galima sakyti, į niekur. Tas „niekur“ ilgainiui virto „Mažąja scena“ ir naujai atverstu Jūsų gyvenimo puslapiu. Ar nebuvo baisu vėl viską pradėti nuo nulio?
Iš pradžių tikrai buvo šokas. Vėliau į viską pradėjau žiūrėti ramiai ir dabar tuos esminius pokyčius vadinu spyriu į užpakalį, kuris atvėrė visus langus. O tai yra daug geriau, nei atvertos vienerios durys. Gyvenime niekas nebaisu, net krizės. Į šį pasaulį ateiname tik pasisvečiuoti ir pasižvalgyti, kaip čia viskas vyksta. Pasižiūrėsime ir išeisime. Pasaulin atėjau dar ir norėdama sušokti džiaugsmo šokį.
Visuomet išsiskyrėte pilkoje minioje. Kaip pritapote provincijoje?
Negaliu sakyti, jog aplink mane esanti minia yra pilka. Ji kitokia. Istorijos ir šimtmečių patikrinta: jeigu žmogus padaro daugiau nei kiti, pakyla aukščiau, visuomet gaus per galvą, kad susilygintų su jais. O moteriai, be to, menininkei, meno pasaulyje visuomet buvo sunku. Prisiminkim Salomėją Nėrį, kurios poeziją dažnai skaitau. Ar jai nebuvo sunku būti kitokiai? Nelengva ir šių dienų kūrėjoms.
Žmonės kitaip žiūri į kuriančią moterį, kitaip vaikščiojančią, išsiskiriančią aprangos stiliumi. Be to, jie įsivaizduoja tave pažįstantys, nors toli gražu taip nėra.
Kalbant apie provinciją, galima prisiminti Vytautą Kernagį. Jis dainavo: „Pernai aikštę išasfaltavo, provincija darosi nebe provincija. Tik svarbu, kad žmonės galvotų neperiferiškai.“
Populiarumo ir pasisekimo Jums tikrai galima pavydėti. Iš ko susideda laimės ir sėkmės formulė?
Ji visiškai nešiuolaikiška, nes joje nėra vietos materializmui. Galiu dirbti ir dirbu visiškai neskaičiuodama, ką atiduodu kūrybai. Mano sėkmė pagrįsta žmonių pasitikėjimu. Jie tiki manimi, mano sumanymais, idėjomis. Greta – rizika ir teisinga strategija. Renginiai jau numatyti metams į priekį. Sėkmę užtikrina savęs negailėjimas bei gera sveikata.
Sau visada kėlėte ir tebekeliate itin didelius reikalavimus. Kokie kriterijai taikomi Jūsų aktoriams?
Mano kūrybinę grupę sudaro įvairių profesijų žmonės, kurie visuomet prisiderina ir randa laiko mano mintims ir sumanymams įgyvendinti. Bendraudama su savo aktoriais, siekiu bendradarbiavimo. Noriu, kad visi būtume vieno lygio, o bendras darbas teiktų moralinį džiaugsmą.
Esu seno sukirpimo režisierė. Savo žmonėms atiduočiau viską. Mes gražiai bendraujame. Tarp dvidešimties narių yra keletas bendraminčių, su manim einančių jau trisdešimt metų. Kasmet prisijungia ir jaunų teatrinio meno puoselėtojų.
Jūs statote spektaklius, kuriuos vaidinate tiesiog sodybose. Tokie pasirodymai sukviečia nemažą būrį kultūrinių renginių išsiilgusių tauragiškių, svajojančių, kad ir į jų kiemą kada nors atskristų teatro paukštė.
Įkūrusi asociaciją „Mažoji scena“, kuri neturi nei etatų, nei patalpų, ieškojau, kaip ir kur įgyvendinti kūrybines idėjas. Tuomet prisiminiau savo artistę Zofiją Košienę ir jos vyrą Joną. Jų namas labai gražioje vietoje – prie Jūros upės. Įsiprašiau repetuoti, taip ten gimė spektaklis „Trys mylimos“.
Šiemet dienos šviesą išvydo Kazimiero Čiplio-Vijūno komedija „Bobutės susipyko“. Ją vaidinome žinomo tautodailininko Zenono Radvilos ir jo žmonos Agotos sodyboje. Bevaidinant čia, priimti pasiūlė kaimo turizmo sodybos šeimininkai Alvyra ir Algirdas Valinčiai.
Kitais metais svajoju vaidinti kiemuose, važiuosiu į kaimus. Traukia erdvės, jos labai gerai nuteikia. Kiekvienas pasirodymas pateikia daug netikėtumų, aktoriai kiekvienoje situacijoje reaguoja vis kitaip. Vaidinant sodybose nereikia daug dekoracijų. Jas atstoja namas, tvartas, krūmas, upelis, pieva. Svarbiausia bent kažką turėti savyje ir išorę, atitinkančią tą vaidmenį.
„Bobutės susipyko“ – paprastoje, kartu šiuolaikiškoje, pjesėje gvildenama apkalbų tema. Kaip į jas reaguojate ir nuo jų ginatės?
„Pletkai“ prie manęs tebelimpa. Jie – kažkokia kvailystė, atsirandanti iš neturėjimo ką veikti. Gyvenime yra prasmingesnių dalykų.
Per laiką atsisijoja žmonės, su kuriais tu nori ir gali bendrauti. Atėjo metas, ir supratau, kad nė vieno žmogaus nepakeisiu, o ir amžius toks, kai norisi gyvenimo kokybės.
Kadangi esu maksimalistė, visuomet stengdavausi padaryti kuo daugiau. Dabar stengiuosi kapstytis kiek įmanoma giliau. Išmokau ir save palepinti. Nors visuomet galvoju apie kūrybą. Jau aštuonerius metus atostogaudama išmokstu trisdešimt eilėraščių ir parengiu naują poezijos programą. Eilėraščiai labai lavina atmintį.
Klausantis Jūsų, be to, žinant, kad dirbate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, nesunku suprasti, kad esate itin produktyvi ir nestokojate įvairiausių sumanymų.
Turiu begales idėjų ir niekuomet neinu pramintais takais. O jos įgyja pavidalą. Vaidinant lauke, rengiant poetines ir muzikines kompozicijas. Vilniuje prieš penkerius metus subūriau kraštiečius. Juos kasmet pakviečiu į Vilniaus mažąjį teatrą ir parodau naujausią savo spektaklį. Tauragiškiai jau pamėgo mano renginių ciklą „Ilgi, tamsūs, bet nenuobodūs rudens vakarai“.
Muzikos mokykloje susirinkusieji turėjo progą susitikti su rašytoju, režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu, poete, rašytoja, kovo 11-osios akto signatare Vidmante Jasukaityte, dainininku ir kompozitoriumi Sigitu Stankūnu, operos soliste Rasa Juzukonyte, smuikininku virtuozu Vilhelmu Čepinskiu, klausytis poetės Dalios Teišerskytės sonetų, Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinio ansamblio „Jazz Island“, žiūrėti spektaklį – R. Toma „Aštuonios mylinčios moterys“, susitikti su kolegomis iš Kauno, Pasvalio, Šilgalių mėgėjų teatrų.
Koks Jūsų požiūris į kitus žmones?
Man jau nebesvarbu patikti visiems, nes tikslo ir siekimo, kad man plotų ir mane liaupsintų šimtai, senokai nebeturiu. Noriu patikti žmogui. Nebenoriu netikrumo, išmokau atsirinkti ir jau žinau, kam aš patinku. Pirmiausia pati sau.
Anksčiau kur kas daugiau savyje ieškojau trūkumų, puldavau į depresiją, manydavau, kad ne taip darau. Dabar man labiau patinka šiek tiek neteisingi, neparankūs žmonės, viską darantys iš širdies. Teigiamai neigiami.
