Populiarus dainininkas nusipelnė scenos veterano poilsio, tačiau dar nesudėjo ginklų, nors, tiesa, teturi vieną – puikų balsą, kuriuo žavėjo dar mūsų mamas ir močiutes. Jubiliejaus proga surengęs puikų koncertą gerbėjams ir draugams A.Lemanas tikina negyvenąs praeities šlove, o džiaugiasi tuo, ką turi: mylima žmona ir dideliu ištikimų gerbėjų būriu.
Sostinės ir Mildos užkariavimas
Jūsų muzikinė karjera pavydėtinai sklandi. Juodbruvas gražuolis iš Kauno, vos apšilęs estradoje, tapo respublikinio konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantu, o antrąkart poroje su Nijole Tallat-Kelpšaite ir laurus nuskynė. Talentas. Tačiau iš kur vaikinui tuomet buvo tiek drąsos, o gal, atleiskite, įžūlumo lipti į tuos „Vilniaus bokštus“?
Aš – iš Šančių. Ar žinote, kas yra Šančiai? Kauno Bronksas, iš ten kilę tokie žmonės kaip bokso legenda Algirdas Šocikas. Jei iš Šančių išėjai sveikas gyvas, tau pasisekė. Proletariška aplinka užgrūdina, o iš jos išsiveržusieji nebijo toli eiti. Šis Kauno miesto rajonas išaugino Kostą Smoryginą, Laimą Žemaitytę, o mano kaimynai buvo Vitulskiai. Labai džiaugiuosi dėl Merūno, to Šančių grynuolio, linkiu jam kuo didžiausios sėkmės operos scenoje.
Anksti netekote mamos, tačiau augote linksmas ir dainingas.
Balsą, matyt, paveldėjau, o mamytės neprisimenu, be jos likau būdamas trejų metukų. Kurį laiką už mamą man buvo vyresnėlė sesuo. Tėvelis dirbo elektriku geležinkelio depe, žaidė „Lokomotyvo“ futbolo komandoje ir buvo jos direktorius, taigi daug važinėjo. Namuose labai trūko moters, ir tėvas vedė tolimą mamos pusseserę, našlę su vaiku. Tai buvo ne pasakų pamotė, o šilta, protinga moteris su nuostabia aura, be to, daininga: prikalbino tėvą kartu giedoti bažnyčios chore. O kai giminės, kaimynai sueidavo pas mus į vakarėlius, prasidėdavo laisva programa... Klausydavausi nuo mažų dienų ištempęs ausis. Dainavau solo mokyklos chore, tada ir nusprendžiau, kad būsiu lyderis. Rinkau įžymybių nuotraukas, man ypač patiko italų atlikėjai, taip pat A.Šabaniauskas, D.Dolskis, M.Magomajevas... O iš armijos nenorėjau grįžęs sėdėti ant sprando. Darbą radau iš klausos.
Dar negirdėtas darbo paieškų būdas...
Vakare žingsniavau Laisvės alėja ir klausiausi – „Tulpėje“ kažkas dainuoja solo, o štai „Metropolyje“ solisto nesigirdi, vadinasi, neturi... Tuoj turės! Padainavau restorano vadovui kažką iš Magomajevo repertuaro ir tą patį vakarą išėjau į sceną. Ir įsidarbinęs muzikos instrumentų parduotuvėje vakarais dainuodavau restoranų „Trys Mergelės“, „Orbita“, „Žalias kalnas“ publikai.
Netrukus išplaukėte į platesnius vandenis, su R. Grabšto ansambliu Lietuvos radijuje įrašėte kelias dainas ir praktiškai užvaldėte radijo eterį.
Tačiau sesuo ir tėvai buvo įsitikinę, kad iš muzikos nepragyvensiu, spyrė užsiimti rimtesniu dalyku – prekyba. Parduotuvės vedėju tapti reikėjo išsilavinimo, tad išvykau mokytis į Vilnių. Vakare davęs durininkui 10 rublių, patekau į „Dainavos“ restoraną, atsisėdau prie staliuko.
Priėjo jauna, grakšti juodaplaukė, tikra Dievo dovana, ir pareiškė, kad viskas užsakyta. Aš nė krust, o į klausimą, iš kur toks atsiradau, atsakiau: „Iš Kauno!“ Administratorė sužaibavo mėlynomis akelėmis, tuoj kvies durininką... Na, palauk, mergužėle, aš dar tave pašokdinsiu! Susiradau „Dainavos“ meno vadovą ir iškart gavau darbą naktinėje programoje.
Pavergėte Mildą dainomis?
Ji įvertino ir tai, kad dainavau daugiau nei šnekėjau, kad iškart nepuoliau bučiuotis. Gražuolė buvo išlepinta dėmesio, jai piršosi visokie direktoriai, dovanas vežė. Tad ilgai nelaukiau, prisistačiau jos tėvams, ir nunešėme pareiškimus. Taip iš Kauno Šančių atsidūriau Vilniaus Antakalnyje – kaip meilės tremtinys. Pavergė mane ta meilės deivė...
Laisvai samdomas dainius
Jau sovietmečiu, maestro, buvote laisvai samdomas atlikėjas. Ar tai buvo įmanoma?
Jei mėgsti laisvę, nenori būti „pririštas“ prie etato – įmanoma. Buvau pats sau meno vadovas, per pusę amžiaus scenoje esu subūręs ne vieną ansamblį, savarankiškai ruošiau programas. O dabar laisvai samdomas dainius – tai senjoras su pensija, už kurią neįmanoma pragyventi. Bet aš nesiskundžiu, mums su Milda užtenka. Visada siekėme gyventi savo jėgomis. Susituokę, kad įsigytume nuosavą būstą, visa šeima (įspėjau užsakovus, kad dirbti važiuosiu tik su žmona ir mažu sūneliu) išvykome į Kislovodską. Subūriau trupę iš Pabaltijo artistų programai prabangiame kurorto restorane „Teatralnyj“, Milda ten dirbo administratore ir padavėja. Pasisekimas buvo milžiniškas, per septynis mėnesius susitaupėme trijų kambarių kooperatiniam butui, kuriame lig šiol ir gyvename.
Neįtikėtina... Arba jūsų balsas, gerbiamas Aleksai, išties auksinis, arba Milda labai taupi žmona.
Mudu esame komanda, visą gyvenimą visur kartu, ir sūnaus niekam nepalikdavome. Penkiolika vasarų iš eilės vykdavome į Palangą ne poilsiauti, o dirbti. Komandos vadovė buvo Milda Lemanienė, aš – atsakingas už pramoginę programą, į ją kviesdavau Nijolę Tallat-Kelpšaitę, Juozą Zavaliauską, Antaną Šabaniauską... Dainininko gyvenimas yra loterija: Šabaniauskas sovietmečiu buvo pamirštas, eliminuotas kaip buržuazinis elementas.
Ar už tai 2002 metais gavote šio legendinio artisto vardo premiją?
Nebijojau globoti Šabaniausko, buvau „ant bangos“. Gauti šią premiją man garbė bet kokiu atveju. Pasakiau jam: „Nesvarbu, kad valdžia nekviečia, aš kviečiu.“ Palangoje programą rodydavome net keturiose vietose per parą: dieną „Klumpėje“, vakare „Vaidilutėje“ ir „Vasaroje“ , o dar naktinė programa „Birutės“ naktiniame bare. Pasisodindavau Antaną ant dviračio rėmo, ir važiuodavome per Palangą, kad suspėtume iš vienos vietos į kitą. Visi bilietai būdavo išpirkti, staliukai užsakyti.
Gerą sportinę formą turėjote. Bet juk aplinka, kurioje sukotės, ją galėjo greitai sugadinti.
Tokius krūvius ištverti padėdavo geros emocijos, dainuoju juk ne iš gaidų, o iš širdies. Ir Milda būdavo šalia, prižiūrėdavo mane. Ji mano administratorė, slaugė, padėjėja, fėja, atrama. Kasdien pabučiuoju savo žmonelę tiek kartų, kiek metų kartu gyvename: jau 42. Taigi esu labai netipiškas dainininkas. Ir dabar esu geros fizinės formos, nes sportuoju, negeriu, nerūkau. Artisto gyvenime turi būti pusiausvyra, kitaip jis netrukus praras ir balsą, ir sveikatą. Po koncertų, kviesk nekvietęs, nelieku pabaliavoti, visada grįžtu namo. Griebiu krepšį ir – į mišką, stveriu meškerę – ir prie ežero... Grybus tvarkau ir žuvį doroju pats, pats gaminu, o žmonai patiekiu garuojantį patiekalą. Žuvienę verdu tokią, kad prisiminęs laižysiesi. Lemano žuvienei būtina turėti penkių rūšių žuvų, alksninę pliauską ir „Auksinės“ degtinės. Katilui verdant užkuriate pliauską ir jos nuodėgulį gesinate degtine taip, kad ši varvėtų į katilą. Nuostabus aromatas, ir kitą dieną žuvienė skani, ilgai neprarūgsta.
O ant šeimos židinio nejau niekada nepylėte žibalo ar vandens? Neabejoju, kad žinote gražaus sugyvenimo paslaptį.
Gražiai žmonai suteik visišką laisvę: draudimas juk veda į pagundą. Moteris įvertina šią vyro dovaną ir labai brangina, tik nežino, ką su ja daryti. Klausdavau Mildos, ko niekur neina viena, juk nelaikau. O ji: „Kad, Aleksai, man vienai nebesinori...“ Viena dabar išeina nebent parduotuvėn. Nors žmona žino, kad nėra vienintelė mano meilė. Turėjau pavydžią meilužę vardu Mirta, kuri konkuravo su Milda, sergėjo mano miegą, gyvybę galėjo paaukoti. Kartą savo meilę viešai pademonstravo koncerto Šventojoje metu. Scenoje išsirikiavo visas žvaigždynas – Malinauskas, Tallat-Kelpšaitė, Frankonis, Valiukevičiūtė, galop ir Lemanas. Girdžiu, visa salė ima ošti nuo juoko, Valiukevičiūtė net verkia... Ogi mano Mirtytė, kuri paprastai persirengimo kambaryje saugo mano drabužius, išsmuko manęs ieškoti, scenoje apuostė visas žvaigždes ir džiaugsmingai atsitūpė prieš mane ant užpakalinių kojų... Sakykit, ar įmanoma nemylėti tų gyvūnėlių? Tai mažieji ekstrasensai, gydantys mus, palaikantys mūsų žmoniškumą. Paukšteliai mūsų balkone visada randa trupinių, benamiai šunyčiai – ėdalo prie durų. Pasidalydamas su bedaliais tiktai turtėji.
Ekologiška antroji jaunystė
Sunku patikėti, kad gražus vyras domėjosi tik gyvūnėliais. 42 metai kartu, ir nė vieno kivirčo, barnio dėl kokios nors gerbėjos?
Dėl gerbėjų – ne, siekiau būti sūnui teigiamu pavyzdžiu. Tačiau kartasi paišdykaudavome su sūnum. Kartą žiemą Palangoje, kur gyvenome, Milda neišleido mūsų į žvejybą, atseit peršalsime, paslėpė durų raktą. O man žvejyba nuo vaikystės – viskas. Mildai užmigus suvijome iš paklodžių virvę ir vogčia nusileidome iš antro aukšto... Ant Palangos tilto apsižiūrėjome, kad sliekus palikome, bet išsivertėme, sugavome net jūrų velnią. Grįžtame namo, o čia baisi velniava – Milda atsibudo sliekų, išsirangiusių iš atsivėrusios skardinės, apsiaustyje! Teko sugaudyti sliekus ir maldauti žmonos atleidimo, o juk aš tiktai pakartojau seną vaikystės triuką. Į žvejybą Nemune ketvirtą ryto išeidavau per balkoną ir tuo pačiu keliu sugrįždavau atgal. Iš miško ar žūklės grįžtu penkiolika minučių anksčiau nei sutarta su Milda. Kodėl mano mylima moteris turėtų jaudintis, kažką išsigalvoti? Mano Zodiako ženklas – Mergelė, tad niekada nesiginčiju, nekonfliktuoju, verčiau nusileidžiu.
Bet juk nemarioji Alekso ir Mildos meilė prasidėjo nuo nemalonaus konflikto.
Tai ir įrodo kad konfliktuoti negalima...
Jūs humoristas, optimistas. Gal nesate patyręs baisių sukrėtimų?
Mūsų sūnus žuvo pačioje jaunystėje. Buitinė trauma tapo jam mirtina. Nėra nieko baisiau nei išgyventi vienturčio vaiko mirtį. Buvau praradęs balsą, ilgai negalėjau dainuoti. Nepalūžome tik dėl to, kad esame dviese. Gyvename sveikai ir aktyviai. Jau 10 metų bendradarbiauju su „Tatulos“ programa, jos vadovas Almanas Gutkauskas kviečia mane kaip sveikai gyvenantį artistą vesti „Tatulos“ renginius, dainuoju tiems, kuriems rūpi muzika ir ekologija.
Negaliu patikėti, kad Lemanai tokie vargšai: neturite nei kompiuterio, nei mikrobangų krosnelės...
Neturime, esame turtingi dvasiškai. Buvau gavęs dovanų mobiliojo ryšio telefoną, bet atsisakiau sužinojęs, kad šis daikčiukas nėra nekaltas. Taigi esame visiškai švari, sveikai gyvenanti pora, todėl, ačiū Dievui, pakanka ir energijos, ir sveikatos. Gaunu kvietimų vesti jubiliejinius vakarus, atidaryti žirgų lenktynes Sartuose, bendradarbiauju su bitininkais, šviesiais žmonėmis, įrašiau jų himną, rengiu labdaros koncertus ligoninėse, pensionatuose. O juk atkūrus nepriklausomybę buvau tapęs neformatu.
Kokia čia sekta?
Ne sekta, o buvusio LRT muzikinių laidų redaktoriaus nuomonė: neva su savo dainomis netelpu į laidų formatą, nors tu ką. Nesiginčijau, nelindau, bet formato nekeičiau, laikausi taktikos: nesisiūlyti, eiti tik kviečiamas. Ir ką gi, LRT redaktorius pasikeitė, o naujai vadovei Editai Vilčiauskienei ir mano formatas tinka, ir amžius nekliūva.
Gražus jubiliejus – 70-metis estrados riteris jau 50 metų gina lietuviškos estrados garbę scenoje. Kaip atšventėte?
Kaip ir gyvenu – šluotos principu, ne grėblio. Grėbliu tik į save trauki, o šluota švyst pašvyst – ir kitiems, ir sau. Taip ir jubiliejų švenčiau, ištaisiau šventę visiems. Ar žinote, ką man iškrėtė mano draugužė Zita Kelmickaitė? „Aleksėli, – sako, – tavo jubiliejaus proga (o jo šventimas sutapo su rugsėjį vykusiomis „Sostinės dienomis“) Lukiškių aikštėje statome sceną, kur parodysi valandos trukmės laisvą programą, ją pristatysime taip: „Lietuvos estrados riterio Lemano viso gyvenimo popuri“ . Ten, kur stovėjo Leninas, dabar dainuos Lemanas!“ Dainavau, tik ranka rodžiau ne į Lukiškes, o į Muzikos akademijos pusę. Programa užtruko ilgiau, netilo prašymai pakartoti. Džiaugiuosi, kad nesu pamirštas gerbėjų.
Dainą pakartoti galima, tačiau Šančių bernioko gyvenimas – nepakartojamas. Ačiū, gerbiamas jubiliate, už pokalbį.
