Iš pradžių ir „Šeimininkė“ išgirdo griežtą „ne“. Tačiau netikėtai į pagalbą atėjo rašytojos antroji pusė.

„Turite dėkoti mano vyrui, jis mane įkalbėjo ir prirėmė argumentu, kad toks interviu – puiki proga palaikyti moteris, kurios laiko tris, o dažnai ir visus keturis namų kampus“, – sako rašytoja.

- „Silva rerum“ veiksmas vyksta barokiniame Vilniuje. Kada ir kaip jį atradote? Ką Jums šis miestas reiškia?

Atradau tuomet, kai pirmąkart pakėliau akis ir pamačiau bažnyčias, smingančias į barokinius kamuolinius debesis, – dar kūdikystėje. Vilnius man įgimtas, jis mano DNR, mano kraujyje. Užaugau jo senamiesčio gatvėse, su jo istorijom ir legendom, su Giovanni Pietro Perti angelų šypsenom, su Glaubitzo bokštais, su Schultzo portretais ir Smuglevičiaus paveikslais...

Kai pradėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje – ėmiau domėtis profesionaliai. Kai apkeliavau Europą ir atsidūriau dailės istorijos Mekoje – Londone – supratau, koks Vilnius vis dėlto unikalus ir nepakartojamas. Didžiuojuosi, kad esu vilnietė ir skelbiu Vilnių, kaip tik galėdama...

- Iš kokios šeimos Jūs kilusi?

Iš darnios ir išsilavinusios. Gražūs santykiai tarp mano senelių, tėvų man visuomet buvo pavyzdys, labai aukštai iškėlęs kartelę ir man, na, o augau apsupta knygų – didžiulės bibliotekos su meno albumais, klasikinės literatūros kūriniais, šiuolaikiniais vertimais.

Senelis man dar ikimokyklinukei jau buvo atpasakojęs ir Šventąjį Raštą, ir Odisėją, ir Iliadą, ir Nibelungų giesmę, ir graikų mitus, ir Šekspyro kūrinių siužetus, o tėvas po kiekvieno algadienio grįždavo su glėbeliu naujausių knygų. Muziejai, Operos ir baleto teatras, kalbų pamokos... Žodžiu, mano tėvai, seneliai padovanojo man gausybę puikių įspūdžių – be jų tikrai nebūčiau tokia, kokia šiandien esu.

- Kodėl pasirinkote menotyros studijas, net daktaro laipsnį įgijote, o dirbate žurnaliste?

Jau esu minėjusi, kad tiesiog taip susiklostė mano gyvenimas. Dar studijuodama doktorantūroje pradėjau bendradarbiauti su „Lietuvos rytu“ rašydama iš Londono ir tai virto užsienio korespondento darbu. Šios pareigos – nacionalinio dienraščio užsienio korespondento – labai gerbiamos Jungtinėje Karalystėje ir beveik prilygsta diplomatiniam statusui. Jos padėjo pamatyti tikrai išskirtinių kultūros, meno, prabangos pasaulio dalykų Britanijos sostinėje ir sutikti neeilinių žmonių, žvaigždžių. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę apie visa tai rašyti Lietuvos skaitytojams.

- Kas pastūmėjo rašyti knygą? Viename interviu minėjote, kad jei gyventumėte Lietuvoje, nebūtumėte ryžusis... Kodėl?

Manau, kad lietuviškos visuomenės psichologinė atmosfera nelabai skatina kūrybingumą, neįprastų gyvenimo kelių ieškojimą, galų gale – originalumą, tai, kas vadinama thinking out of the box – nestandartinį mąstymą. Iš žmonių Lietuvoje tikimasi, kad jie atitiks kažkokius stereotipus, šabloną, visuomenės lūkesčius, gyvens nuspėjama trajektorija.

Išmokau į visa tai nekreipti dėmesio. Be to, atvykus į Londoną man teko laimė atsidurti tarp labai kūrybingų, daug gyvenime pasiekusių žmonių. Tai, kaip narsiai jie priima iššūkius, kūrybiškai rizikuoja, be abejo, labai įkvėpė.

- Esate sakiusi, kad Jūsų siekiamybė – „iš pažiūros lengva, elegantiška forma byloti apie gana rimtus ir sudėtingus dalykus, kad tekstas galėtų būti skaitomas keliais lygmenimis“. Ar tai pavyko?

Recenzijos liudija, kad taip (juokiasi). Tai, kad kai kurie literatūros kritikai primygtinai bando lipdyti „populiariosios literatūros“ etiketę, nes romanai parašyti pagauliai, įtraukiančiai, o kultūros istorikai ir filosofai tvirtina, jog tekste atspindėta ir Baroko epochos dvasinė esmė, ir šiandienos žmogaus problemų dviprasmybė, yra geriausias to įrodymas.

- Lietuvos menas, kultūra, istorija – visa tai Jūsų romanuose persipina. Ar siekėte sudominti daugiau žmonių tuo, kas žavi Jus pačią?

Pagrindinis tikslas buvo sukurti kaip įmanoma stipresnį tekstą, bet vienas šalutinių tikslų buvo tikrai toks – parodyti, kiek daug visko gražaus turime, kokia turtinga mūsų istorija, kaip gyveno mūsų protėviai, koks šlovingas ir vertinamas buvo Vilniaus universitetas, kaip bajorija siekė mokslo, keliavo po užsienį.

Tai buvo kelios nuostabios kartos – godžios žinių, naujovių, įspūdžių, prabangos, bet kartu ir turinčios išmanymą bei galimybes įgyvendinti savo ambicijas. Tai, kad barokinė architektūra atkeliavo į Lietuvą beveik nevėluodama, kad Vilniuje dirbo pasaulinės svarbos mokslininkai, medikai ir humanitarai, kad šiandien stovi gražiosios funduotos bažnyčios su visais meno kūriniais viduje, paskatino parašyti apie bajoriją – žmones, kurių dėka, pastangomis, galų gale – už jų pinigus, visa tai ir atsirado.

- Abiejuose romanuose daug rašote apie meilę, aistras. Sakėte, kad gero literatūros kūrinio be meilės negali būti. O kaip gyvenime?

Taip, esu sakiusi, kad meilė tokia fundamentali žmogiškoji patirtis, jog be jos paminėjimo negali būti gero literatūros kūrinio. Jis gali būti apie meilę Dievui, tiesai, jūrai, moteriai, tėvynei ar net apie emocinį šaltumą, negebėjimą mylėti, bet ir tuomet meilė savo nebuvimu, savo stygiumi groja pirmuoju smuiku. Meilės jausmas – būtina žmogiškumo sąlyga. Štai paimkime mano antrojo romano heroję Uršulę – nugyvenusią lengvabūdišką, hedonistišką gyvenimą, praradusią meilę, negebėjusią jos išsaugoti, ją suvokusią tik tuomet, kai jos neteko, ir į senatvę tiesiog vegetuojančią.

Tačiau gebėjimas mylėti joje tebesnaudžia. Ir prasiveržia meile artimui: tokia kad ir labai nenorom, kad ir labai maištinga, užsispyrėliška, neprisipažįstama pačiai sau. Juk Uršulė nukreipia savo motinišką meilę ir pradeda rūpintis maro našlaičiais, ir tai dėl to apie ją vėliau pasakys: „Šventa buvo moteris.“ Dvasios didybė neįmanoma be meilės, nieko gero sukurti neįmanoma nemylėjus ar nemylint.

Kitas dalykas, kad mūsų meilė šiandien „pasislėpusi“, lyg susigėdusi – mes nemokame kalbėti apie meilės reikalus, išreikšti savo jausmų: arba linkstame į nešvankią bravūrą, arba į intravertišką nutylėjimą. Mokėjimas kalbėti apie jausmus – neabejotinos kultūros dalykas.

- Apie kokias moteris rašote? Ar jos buvo linkusios paklusti vyrams, ar savarankiškos, nepriklausomos? Kokia jų padėtis buvo to meto visuomenėje, šeimoje? Ką joms reiškė meilė?

Lietuvių bajorių padėtis iš tiesų skyrėsi nuo Vakarų Europos moterų ir skyrėsi gerąja prasme – jos buvo daug savarankiškesnės. Tai lėmė keli faktoriai. Vienas jų – stiprus moters ryšys su tėvo gimine (tai liudija ir tai, jog moterų mergautinės pavardės visuomet būdavo nurodomos net ir joms ištekėjus, pvz., Uršulė iš Norvaišų Birontienė).

Po vedybų vyrai jų nedrįsdavo labai skriausti ar reguliuoti, nes moterį kaipmat užstodavo tėvas, broliai ar giminaičiai. Antra, moterys valdydavo savo atsineštą kraitį, iš sutuoktinio gaudavo ir tarsi užstatą – garantą, jog likus našle jai atiteks vyro turto dalis. O štai kitur Europoje kraitis atitekdavo vyrui ir žmona likdavo visiškoje jo malonėje bei valioje. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje kilmingos moterys, nors ir nelaikytos lygiomis vyrui, tačiau irgi buvo suvokiamos kaip bajorijos, kilmingos giminės dalis, buvo palyginti finansiškai nepriklausomos, turėjo teisę bylinėtis teisme ir todėl su jomis skaitytasi.

Paradoksalu, bet stipriausią visuomeninį statusą turėjo našlės – jos buvo materialiai apsirūpinusios, bet niekieno nevadovaujamos ir galėjo gyventi, kaip panorėjusios. Apie tai pirmajame romane cituoju to meto dainelę, kad „našlėms – marcipanai ir malvazija“ – ji ne mano išgalvota, iš tiesų tokia buvo XVII amžiuje. Meilė – sudėtingas klausimas, ypač istorikui. Mūsų protėviai buvo kuklūs ir savo jausmus retai patikėdavo popieriui, bet, žinoma, ir meilės laiškus rašė, ir eiles – tik nesaugojo jų kaip vertybės.

Santuokas sudarydavo paisydami dinastinių interesų, todėl pradedant XVIII amžiumi neretai tekindavo net seksualinės brandos nesulaukusias paaugles – tai priminė dabar kritikuojamas musulmoniškojo pasaulio praktikas, kai jaunieji iki vedybų dažnai nė nemato vienas kito. Antrajame romane minima Onos Kotrynos iš Sanguškų Radvilienės istorija, kai nė neperspėtą ją nuveda prie altoriaus – tikra. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai buvo paisoma, kad jaunieji jaustų vienas kitam simpatiją, kartais į santuoką pastūmėdavo ir aistringas įsimylėjimas – pakanka prisiminti Jonušo Radvilos ir Kotrynos Potockos istoriją ar Kristupo Paco ir Klaros Izabelės de Mailly Lascaris meilę (ir paskui jų abiejų neištikimybes). Principas galiojo toks pat kaip ir šiandien – kuo aukštesnės visuomeninės padėties žmogus, tuo mažiau jis paisė visuomenės nuomonės ir tuo daugiau sau leisdavo.

- Kuo ypatinga buvo lietuvių dvarų šeimininkių padėtis?

Kol vyrai kariavo ar balsavo seimeliuose ir seimuose, būtent moterims tekdavo atsakomybė valdyti dvarą. Ypač daug atsakomybės tekdavo vidutiniosioms ir smulkiosioms bajorėms – juk nereikia pamiršti, kad dvaras (ar keli dvarai) buvo ūkinis vienetas, su savo ekonomika, darbais ir planavimu. Ir, žinoma, žmonėmis – kuriuos reikėjo organizuoti, jais rūpintis.

Tad, šnekant šiandienos kalba, dvarininkė praktiškai vadovavo keliasdešimties ar net kelių šimtų žmonių „UAB“ ir tai buvo darbas septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą. Ponia ne tik prižiūrėjo (pati ar per deleguotus parankinius – ekonomus, prievaizdus), kad visi darbai būtų atlikti laiku, kad podėliai būtų pilni, rūmas tvarkingas, dailus ir patogus, bet ir rūpinosi dvarionimis – jų sveikata, problemomis, netgi šeimos rūpesčiais ir dvasiniu gyvenimu. Taip pat bajorei tekdavo ir gana strateginiai sprendimai – išnuomoti mažesnius dvarelius ar žemes, stebėti jų pajamas.

Kai kurios jų buvo tikros verslo gigantės, pavyzdžiui, kaip antrajame romane minima Ona Kotryna Radvilienė – juk tai ji įkūrė garsiąsias stiklo manufaktūras Nalibokuose ir Urečėje, kurios nešė visai Radvilų giminei milžinišką pelną. Tad jeigu manote, kad bajorės dvaruose vien sėdėdavo prieš veidrodį ir peruką pudruodavo – labai klystate. Jos, tiesa, dar gimdydavo po keliolika vaikų ir rūpindavosi, kad jie išgyventų. Tai, pamenant anų laikų mediciną, sanitarines sąlygas ir kūdikių mirtingumą, nebuvo paprasta. Tad norėjosi papasakoti apie šių šaunių moterų kasdienybę – juolab kad ji nė trupučio nepriminė „Marčios“ ar „Paskenduolės“ likimų (juokiasi).

- „Silva rerum“ tapo metų knyga. Ją gerai įvertino ir kritikai, ir istorikai. Ar Jums svarbiau skaitytojų pripažinimas – jau išleisti 7 pirmos ir 4 antros knygos leidimai, tiražų suma siekia 40 tūkst., ji tapo tikru bestseleriu. Antrasis romanas vėl nominuotas „Metų knygos“ rinkimų penketuke?

Man labai rūpėjo, kaip romanus įvertins mano buvę Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, šių istorinių laikotarpių ekspertai. Tad buvo labai malonus ir docentės Irenos Vaišvilaitės, ir profesorės Aleksandros Aleksandravičiūtės, ir profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus įvertinimas.

Buvo gera, kad profesorius Leonidas Donskis pirmąjį romaną perskaitė ir suvokė taip, kaip parašiau. Džiaugiuosi, kad vienas pirmųjų perskaito ir romanus leidžia Saulius Žukas – juk jis vienas svarbiausių nūdienos literatūrologų. O skaitytojų pripažinimas man svarbus ne parduotais tiražais, o tuo, kad sulaukiu iš jų gero žodžio: yra sakiusiųjų, kad po knygų kitaip žiūri į Vilnių, į mūsų istoriją, kad sukrėtė, kad privertė susimąstyti apie dalykus, kurių iki šiol sau nepripažindavo.

Viena moteris prisipažino, kad skaitė ligoninėje po operacijos ir kol skaitė – skausmą pamiršo. Nešiojuosi šiuos ir kitus gerus žodžius atmintyje: kai būna labai sunku – išsitraukiu. Pasirodžius abiem romanams gavau labai daug šilumos, gerumo iš skaitytojų – tai didžiulė dovana.

- Kaip manote, kuo Jūsų knygos labiausiai patraukia?

Žinote, jeigu rašytojai žinotų atsakymą į šį klausimą arba egzistuotų koks nors „bestselerio receptas“, tai visi tik ir keptų vieną po kito Nobelio ar Bookerio premijų vertus kūrinius, prastos literatūros, neįdomių knygų nebūtų. Man atrodo, kad svarbiausia yra rašyti itin gerai apmąsčius ir subrandinus, apie tai, ką gerai išmanai. Neseniai skaičiau, kaip vienas autorius romane aprašo moters patiriamą geismą – neva jai kažkas pradeda degti, perštėti papilvėj.

Su draugėm juokėmės, kad čia panašiau ne į geismo, o į šlapimo pūslės uždegimo simptomus... Tad stengiuosi, kad tokių nesąmonių nebūtų. Stengiuosi rašyti apie gyvenimo tiesą: apie tai, kad žmonių charakteriai – nevienareikšmiai, o situacijos – dažnai tragikomiškos. O pabaigoje į viską pažvelgti iš dar tolesnės, bendresnės perspektyvos.

- Ar jaučiatės žvaigžde, ar Jus atpažįsta gatvėje, parduotuvėje, kai grįžtate į Vilnių?

Tikrai nesijaučiu žvaigžde, nes neskraidau privačiais lėktuvais, o juvelyrai man nesiunčia deimantų vėrinių, kad su jais pasirodyčiau ant raudonojo kilimo (juokiasi). Nelabai vaikštau po parduotuves, gatvėje jei ir atpažįsta, tai minia nesusirenka, bet autografo paprašo gana dažnai ir visada mielai pasirašau.

- Viename interviu esate sakiusi, kad gimus dukrai smegenys nevirto šlapiomis sauskelnėmis. Kokie su motinyste susiję išgyvenimai, įspūdžiai Jums pačiai buvo netikėčiausi?

Ne, sakiau kitaip: gimus vaikui smegenys nebūtinai turi pavirsti šlapiomis sauskelnėmis. Daugybei moterų tai ir negresia. Neseniai kalbėjau su viena advokatų kontoros įkūrėja, kuriai dirba penkiolika žmonių. Ji keturių vaikų mama, jauniausiai atžalai – šeši mėnesiai.

Pamaniau, jog tai, kad užbaigiau antrąjį romaną jau su vaiku ant rankų – labai kuklu, palyginti su šios moters atsakomybe ir įsipareigojimais. Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Negalima įkalinti savęs vien namų rutinoje ir negalima tapti vien vaiko prielipu.

Ne mažiau svarbu yra realizuoti save profesinėje srityje, neišsižadėti savo asmenybės. Gal nuskambės labai nepopuliariai, bet iš pavyzdžių matau, kad daugeliui užsitęsusios motinystės atostogos neišeina į naudą – vėliau labai sunku grįžti į visavertį gyvenimą, prarandami įgūdžiai, apima negeras tingulys. Nors kitas kraštutinumas – plėšymasis visu etatu su viršvalandžiais ir draskymasis dėl karjeros – irgi nėra sveikas.

Manau, mūsų visuomenės tragedija, kad mamoms nėra sąlygų dirbti kelias dienas per savaitę ar lanksčiu grafiku, kad be galo sudėtinga susirasti patikrintas, atsakingas aukles ar gerus darželius. Kokie mano įspūdžiai ir išgyvenimai susilaukus vaiko buvo netikėčiausi? Niekad nemaniau, kad galiu turėti tiek kantrybės ir nuoseklumo – esu iš tų žmonių, kuriems viskas turi būti tuoj pat, čia, dabar ir be priekaištų! Tad taip, išmokau būti kantri ir nuosekli.

- Apie ką šnekatės su kitomis mamomis ir auklėmis Londono parkuose, vaikų žaidimų aikštelėse?

Apie orą (juokiasi). Jei rimtai – nelabai apie ką šnekuosi. Neturiu kažkokio „parko mamų“ būrelio ir ačiū dievui. Susitinku su lietuve kaimynka parke ir jos dviem bambinais, bet ją pažįstu jau aštuonerius metus (juokiasi). Paskutinį kartą kalbėjomės aktualia tema – apie geras pradines mokyklas. O šiaip ir draugai, ir pokalbių temos – aktualios, kultūrinės, sarkastiškos arba nešvankios – liko tie patys ir tuo labai džiaugiuosi.

- Antrąją knygą rašėte su ką tik gimusiu vaiku ant rankų. Ar įmanoma viską suderinti – ir motinystę, ir visavertį gyvenimą, ir rašymą? Kaip tai pavyksta?

Išmokau dar taupiau, dar efektyviau planuoti laiką, nešvaistyti jo niekams, nebūtiniausiems dalykams ir įsipareigojimams pasakyti „ne“. Man, kaip moteriai, buvo labai svarbu pabaigti antrąjį romaną jau su vaiku, ir parašyti taip, kaip norėjau, nedarant jokių kompromisų dėl kokybės.

Kai užversdavau nešiojamąjį kompiuterį – tapdavau šimtu procentų mama. O kai sėdėdavau prie jo – būdavau visiškai tekste, ir tas tekstas yra pripildytas labai rimtų, labai apmąstytų ir skausmingų, bet kartu ir gražių, mano galva, dalykų. Man pačiai tai buvo kaip įrodymas, kad emocijos ir fiziologija gali visiškai neveikti intensyvios intelektinės veiklos – galėdavau užbaigti rašyti skyrių apie sifilį, marą ir eiti būti mama.

Tai, kad antrasis romanas atsirado tokiomis aplinkybėmis ir toks, kaip norėjau, man suteikė labai didelį asmeninės galios pojūtį – tikrai jaučiuosi kaip užkopusi į Everestą. Tačiau nemeluosiu: tai nėra lengva, tai – didžiulis darbas. Mano vyras sako, kad nepažįsta kito tiek daug ir taip sunkiai dirbančio žmogaus kaip aš, na, o tuomet aš juokiuosi ir atšaunu – „pažiūrėk į Juozą (Statkevičių)“. Jis dirba dar daugiau ir sunkiau, bet todėl ir rezultatai matomi.

- Ar svarbu, kad vyras būtų ne iš tų, kurie mano, jog vaikus auginti, kaip pati sakote „bobų reikalas“?

Be galo svarbu – priešingu atveju nukenčia ir moteris, ir labiausiai – vaikai. Jei tėvelį mato tik po darbo, su laikraščiu ir alum prie televizoriaus, irzlų, sakantį „nelįsk, eik pas mamą“ – tai toks ten ir tėvelis, gal tokiu atveju jau geriau jokio... Man labai pasisekė, kad mano vyras yra puikus tėvas – kol kas (juokiasi). Prireikus galiu išvažiuoti kelioms dienoms į dalykinę kelionę ar vakare eiti į svarbų renginį ir vaiką visiškai ramia sąžine palikti tėvui. Žinau, kad bus puikiai pasirūpinta: kasdien dalijamės tuos pačius priežiūros darbus, tad jis viską puikiai moka. Manau, tai daug ką pasako.

- Taigi, kiek namų kampų šiandien lietuvė moteris (o gal tautybė čia niekuo dėta?) laiko?

Manau, kad lietuvės ant savo pečių užsikrauna tikrai per daug atsakomybės. Yra geras pasakymas: kas veža, tam ir krauna. Kai kurie vyrai tikrai tuo naudojasi, galbūt nė nesąmoningai, bet truputį piktybiškai. Norisi pajuokauti: lietuvės mėgsta liežuviu karšti brites, neva tos bjaurios, savanaudiškos, tačiau štai už vyrų britų labai mielai teka, nes jie ir vakarienę pagaminti moka, ir kojines susirenka, ir vaikus auginti padeda.

O gal už šias jų savybes reikia dėkoti sesėms britėms (juokiasi)? Bet man atrodo, kad toji problema pamažu nyksta – buitis lengvėja, vis mažiau vyrų tiesiai iš po mamos sparnelio patenka po žmonos. Žmonės pagyvena savarankiškai, išmoksta savimi pasirūpinti ir kreipti dėmesį ne į buitį, o į tarpusavio santykių kokybę.

- Kiek kampų laikote savo namuose Jūs?

Tiesą sakant, mano gyvenime vyksta tiek daug įdomaus, kad namų kampais mažiausiai rūpinuosi – stovi jie sau puikiausiai ir be manęs (juokiasi). Jei rimtai, stengiuosi, kad buities mano gyvenime būtų kuo mažiau ir ji būtų kuo paprastesnė. Nepamenu, kada valandų valandas slankiojau tarp prekybos centro lentynų ir kroviausi prekių savaitei.

Apsiperku per dešimt minučių internetu, o per dvidešimt minučių turgelyje superkam šviežieną – mums pasisekė, kad gyvename gerame rajone, kur galima gauti ir žvėrienos, ir sumedžiotų paukščių, ir gerų vaisių bei daržovių. Taigi, viskas, kas neįdomu, – kuo greičiau ir paprasčiau, kad liktų laiko geriems, tikriems dalykams ir maloniems kasdieniams ritualams. Kasvakar sėdame kartu „restoraninės“ vakarienės, geriame gerą vyną, valgome iš gero porceliano. Neturime televizoriaus, bet vietoje jo žvelgiame į mano kolekcionuojamus meno kūrinius ant sienų. Jie turbūt didžiausia mano buitinė ekstravagancija (juokiasi).

Su siaubu žiūriu į „katalogines“ moteris skalbimo miltelių ar sultinio kubelių reklamose – man tai kažkoks košmaras. Niekada neryšiu prijuostės, nedarau kulto iš buitelės. Man labai patiko Carlos Bruni-Sarkozy posakis, kai ji pakomentavo istorinę nuotrauką, kurioje užfiksuota kaip Charleso de Gaulle‘o žmona Yvonne jam į stalą patiekia sriubos lėkštę: „Aš galiu savo vyrui išvirti labai gerą sriubą, bet niekada nesileisiu taip nufotografuojama.“ Manau, kad moters tapatybė ir gyvenimas yra daug didesni ir įdomesni už sriubą ir namų kampus.

- Ar tik susilaukusi dukters pajutote, kad moters kasdienis darbas namuose be jokių darbo valandų, savaitgalių, švenčių, atostogų?

Tikrai ne! Jau susilaukusi vaiko kaip tik turėjau vienas geriausių savo gyvenimo atostogų Sicilijoje ir kaip tik išmokau rasti laiko gerai pasiilsėti – juk kitaip su tokiu veiklos krūviu negalėtum ilgai tempti. O mažų švenčių galima prisigalvoti kasdien. Be to, nelaikau kasdienybės namuose „darbu“ – priešingai, man tai didelė laimė, kad turiu gražius namus, artimus, mylimus žmones šalia savęs, kad jiems viskas gerai. Mintyse padėkoju už kiekvieną dieną, kurią jie praleido sveiki, be nelaimių. Na, bet gal taip kalbu todėl, kad visą gyvenimą labai daug ir sunkiai dirbu, tiesa, ir džiaugiuosi to darbo vaisiais.

- Kaip manote, kodėl buities darbai visuomenės nepastebimi ir nuvertinami, priimami kaip savaime suprantami? Kaip galėtume pakeisti tokį požiūrį, ar nėra šansų?

Stebina, kaip mes mėgstame didžiuotis, kad Lietuvoje didelis procentas moterų vadovių – ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir ministrės, bet nekalbame apie tai, kiek daug mūsų kasdienybėje nepagarbos moteriai, dažnai nė neslepiamos. Tai viena. Antra, kaip jūs ir sakote, iš tiesų buities našta daugiausia vis dar tenka moteriai.

Tikimasi, kad ji, grįžusi namo po 8 valandų darbo dienos, bus kaip ta šeimininkė iš reklamos: viskas blizgės, pietūs garuos, vaikai lakstys išpustyti, o paskui dar kaip žmona atliks „gimnastikos“ seansą miegamajame. Tai nerealūs reikalavimai, jei vyras nenori prisidėti ir padėti to siekti. Nieko stebėtina, kad auga merginų karta, kuri, prisižiūrėjusi šitaip besidraskančių savo motinų, turi vieną svajonę – turtingai ištekėti bet kokia kaina ir nedirbti.

Labai graudu, kad jos siekia būti be skrupulų, įžūlios ir manipuliuojančios, kita vertus, save nuvertina ir leidžia vyrams elgtis su jomis tarsi su daiktais ar prekėmis. Be to, dažnai pamiršta, kad būti nedirbančia įtakingo vyro žmona – irgi menas, reikalaujantis didelės vidinės kultūros, mokėjimo reprezentuoti, dekoruoti, sukurti atitinkamą aplinką, priimti svečius, palaikyti pokalbį, tam irgi reikalinga asmenybė, išprusimas. Vyrai tiesiog užuodžia moteris, kurių žema savivertė, kurioms galima lipti ant galvos, ir atitinkamai elgiasi. Tad išeina uždaras ratas. Kai moterų tikslas bus ne pelningai ar saugiai ištekėti, o tapti įdomiomis, savarankiškomis asmenybėmis – pasikeis ir požiūris į jas.

- Kodėl savo pinigines premijas išdalijate? Skyrėte lėšų projektui „Nedelsk“, bibliotekoms nupirkote knygų. Jums pačiai pinigų nereikia, nes ir taip užsidirbate pakankamai?

Duosiu kitam tik tada, kai jau pats būsiu sotus ir per gerklę lįs (juokiasi)? Tai godaus ubago mentalitetas. Pinigų niekada niekam nebus gana, kas turi litą – svajoją apie šimtinę, kas turi milijoną – apie milijardą. Man priimtinesnis šventojo Martyno principas: jei matai, kaip kitam šalia tavęs šalta, perkirsk savo apsiaustą kardu pusiau ir apgobk kenčiantį.

Jei rimtai, norėjau tuos pinigus, kuriais buvau apdovanota, kurie atėjo netikėtai, išleisti prasmingai – ne sumokėti jais už komunalines paslaugas ar nusipirkti kokį banalų daiktelį. Pirmuoju atveju man atrodė geras būdas kartu taip pagerbti Jurgą Ivanauskaitę, kuriai buvo per vėlai diagnozuota sarkoma, ir savo draugę, mirusią nuo per vėlai diagnozuoto krūties vėžio.

Visada laikausi principo: jei į tave nukreiptos kameros – nesvaik nuo blyksčių, o pasinaudok proga atkreipti dėmesį į rimtesnius dalykus. „Metų knygos“ apdovanojimo išvakarėse mane sukrėtė žinia, kaip skursta nedidelių miestelių bibliotekos, į kurias valstybė prikaišioja kompiuterių, bet metams knygoms įsigyti skiria vos keliasdešimt litų.

Įskaudino, kad valdžia bibliotekoms remti tenumeta apgailėtiną išmaldą ir akivaizdžiai parodo, kad nesuinteresuota ugdyti skaitančius, mąstančius, šviesius žmones – juk kvailiais ir neišprusėliais lengviau manipuliuoti.

Už tuos pinigus pavyko nupirkti apie šešiasdešimt knygų – kreipimosi pirmumo principu, kuri biblioteka ko prašė. Bet pavyko ir šis tas daugiau – ne kartą viešinant šią problemą, įtraukiant bendraminčius sulaukti žinios, kad, pasikeitus ministrui, bibliotekų biudžetas buvo padidintas trimis milijonais litų. Tai labai mažytė, tikrai nepakankama, bet šiokia tokia pergalė.