Jei Jūsų tėveliai ar seneliai kuklinasi pasipasakoti, tuomet plunksną į rankas imkite Jūs - parašykite, ką laisvalaikiu veikia Jūsų tėvai, seneliai, kur jie išlieja savo energiją -  laimėkite šaunių prizų!

Sklandžiai taisyklinga lietuvių kalba (su ą, š, ž...) aprašytą savo hobį ar laisvalaikio leidimo būdą (dar geriau – su nuotraukomis) iki spalio 14 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt 

Nugalėtojų, kuriuos paskelbsime spalio 16 d., laukia puikūs Druskininkuose įsikūrusios "Eglės sanatorijos" (ir "Eglė+") prizai: pirmos vietos nugalėtojui atiteks savaitgalis dviems "Eglė+", antros ir trečios vietos laimėtojams - po kvietimą dviems apsilankyti "Eglės" sanatorijoje ir pasimėgauti grožio bei sveikatos procedūromis.

-------------------------------------------------------------------------

SKAITYTOJŲ ISTORIJOS

--------------------------------------------------------------

Man kitais metais – aštuoniasdešimt. O kokia esu laiminga! Nes mane saugo ir myli, globoja ir lydi. Jie – mano sodybos apsauginiai, mano ištikimieji ir mano nesavanaudiškieji. Kas rytą man atsikėlus pirmas darbelis - išvirti jiems kokį skanų ėdaliuką, padalinti visiems, gerą žodį tarti, paglostyti.

Kol sukuosi prie viryklės, jie kantriai tupi prie kiemo vartelių ir laukia pusryčių, savo eilės. Pakalbinu, pažiūriu, ar visi sveiki, ar kas nenutiko. Jeigu viskas gerai, o jie sotūs - atsisveikinam iki pavakarių, kai vėl susitiksim ir jie galės gauti savo vakarinį davinį. Jaučiuosi jiems sava – jų gydytoja ir globėja, jų maitintoja ir užtarėja.

Iš pradžių kaime galvas kraipė, nesuprato, kodėl jiems tokį dėmesį rodau. Dabar įprato ir nesistebi. Žinau, kad jeigu ne aš, lakstytų perkarę, sergantys. Nors kai kurie turi šeimininkus, tačiau tie šeimininkai kažin ar kada atsimena, kad jiems reikia ne tik apglitusios bulvės ar surūgusios sriubos, bet ir kauliuko, šilto mėsiško ėdalo ar sauso maisto davinio.

Skiepų ir veterinaro paslaugos, jei suserga. Kol turiu sveikatos ir galiu su jais globa pasidalinti – dalinuosi. Dukra mane vadina Lietuvos Brigite Bardot – taip, aš tiems kaimo valkatėlėms negaliu būti abejinga, negaliu žiūrėti į jų perkarusius šonus, liūdnas akis ir perdėtą gerumą svetimui, kad tik gavus kokį kąsnelį.

Užtat šitokią meilę ir šitokią ištikimybę man kasdien dovanoja Rudė, Knopkė, Meškis, Šokoladas, Čarlis ir dar du šuneliai, kuriais šią vasarą kažkas atsikratė mūsų kaimo prieigose. Kaip gali būti širdyje ruduo, kai jaučiuosi kažkam kasdien reikalinga...

Palmyra Plėtienė
Trakų raj.

----------------------------------------------------------------

Visai neseniai išgirdau posakį, esą gyvenimas prasideda namus palikus vaikams ir nudvėsus šuniui. Netiesa! Rytais mane žadina ne tik vyro žingsniai – lyžtelėdama skruostą su nauja diena sveikina šlapianosė kiemsargiukė, o iš kito kambario „rėkia“ dukros žadintuvas. Neslėpsiu, retsykiais pamąstau, kad jaunėlei, kuri kitąmet švęs 29 metų sukaktį, pats laikas palikti namus ir galvoti apie savo pačios vaikus. Tik nemanykite, kad penktą kartą tapusi senele, žadu įsikinkyti į vystyklus!

Tegul mane smerkia visos “babytės”, “močiutės” ir “senolės”, tačiau sulaukus 69 metų pudruoti anūkų užpakaliukus – mažų mažiausiai nepadoru. O jei silpnumo akimirkomis ir prisileidžiu šią mintį, išgirstu griežtą vyro balsą: „Birute, ar ne laikas pagyventi sau?“ Su lyg šiais žodžiais, rankos pačios tiesiasi
link žemėlapio ir spintos kampe užspausto kelioninio lagamino.

Kreta, Juodkalnija, Egiptas, Turkija, Tunisas...“Pirmiausiai aplankykime Zarasus, Rusnę, Šiaulius, Kėdainius ir Vilkiją. Juk mūsų šalis slepia tiek daug grožybių“, – rankose gniauždamas knygą „Lietuvos keliai“ šypteli mylimasis. Neklauskite kur mes buvome – lengviau išvardyti vietas, kurių dar neaplankėme. Naktis palapinėje, karšto vyno puodelis ant Palangos tilto, tiesiog gatvėje „rakinėjamas“ rūkytas karšis ir maudynės rudenėjančiame Galvės ežere – esu laiminga, kad amžius mūsų sąjungininkas, o ne trukdis. Esu laiminga, kad šalia žmogus, kuriam ne vis tiek – žvelgti į horizonte besileidžiančią saulę ar įkritus į lovą „žudytis“ nuobodžiu serialu.

„Iš kur tiek energijos?“, - žvelgdami į mus, pasiruošusius pažinti kitus pasaulio kampelius, stebisi kaimynai. Neabejoju, jei turėtų daugiau drąsos paklaustų, kaip aš, dirbdama pedagoginį darbą sukrapštau benzinui arba lėktuvo bilietams. Pensija, mokytojo alga, vyro invalidumas ir jokių pusfabrikačių lėkštėje – štai tokia mūsų taupymo programa ir galimybė ištrūkti nuo monolitinių sienų. Puikiai suprantu – jei ne darbas, vargu ar galėtume sau leisti tokią prabangą. Tačiau ar verta save kankinti klausimu: „Kas būtų, jei būtų?“. Vartome kelionių nuotraukas ir džiaugiamės tuo kas buvo...

Nesmerkiu savo bendraamžių, kurie laimę randa siūlų ritinėlyje, aliejinių dažų tūtelėje, gėlių vazone ar vaikaičių krykštavime. Kiekvienam savo...Tuo tarpu aš, kol neša kojos, kol širdis veržiasi iš krūtinės noriu sužinoti, ar Cheopso piramidė išties tokia didinga, kokia atrodo televizoriaus ekrane?

Ar Raudonosios jūros dugne įsismaginusių poilsiautojų tyko nuodingosios Rajos? Ar rusiška sauna gali prilygti turkiškai pirčiai? Tiesa, atsakymus į šiuos klausimus jau radau. Dabar gi knieti išsiaiškinti kokiais prieskoniais tailandiečiai vilioja turistus ir ar tikrai Venecija pastatyta ant šimto aštuoniolikos salų? Patikėkite, aš tai sužinosiu, antraip ir vėl išgirsiu griežtą vyro balsą: „Kada, jei ne dabar?“

Birutė ir Jonas Kutinskai (Kaunas).

---------------------------------------------------------------

Gyvenime nutinka netikėčiausių dalykų. Pusamžis žmogus staiga sugalvoja įgyvendinti savo svajones. O tų svajonių esama visokiausių. Kažkada kelionėje po Lietuvą susipažinau su moterim. Ji gerokai išsiskyrė iš kitų žmonių. Jos veidas spinduliavo dvasine ramybe. Išsikalbėjom, pasirodo ji kelerius metus lankė Tai-či, tai iš pagrindų pakeitė moters gyvenimą. Kvietė ateiti ir mane, bet aš nesusigundžiau, užtat susigundžiau kitur.

Prieš pora metų rudenėjant, kada prasideda liūdnas ir įkyrus lietingas periodas, bendradarbės pasikvietė į dailės pamoką. Nuėjau ir pritapau ilgam, iki šių dienų.

Besimokydama mokykloje mėgau piešti, tačiau tai buvo nemokšiškas piešimas. Pamenu, jau studijavau VU, per paskaitą užrašuose piešiau merginas, vienas grupiokas persisvėręs per mano petį leptelėjo: tai kad jos visos vienodos. Taip ir buvo, visos kampuotos, plokščiomis figūromis ir veidais. Užtat tokios lėlės patiko mano mažoms dukroms. Pripiešdavau popierinių lėlių, kartą per Kalėdas abiems po maišą padovanojau.

Dabar dukros jau suaugę, popierinių lėlių joms nebereikia, o man atsirado poreikis išmokti tai, ką kažkada taip mėgau daryti.

Daugiau skaitykite čia.

Zenta Sakalauskienė

----------------------------------------------------------------

Širdyje dar ne ruduo

Ruduo širdyje gali būti ir jaunam, jei ištinka nesėkmės, jei prarandi artimą žmogų... Kai mirė vyras, man buvo 51-eri. Tada tikrai į širdį buvo atėjęs ruduo. Atrodė, kad gyventi negalėsiu, atrodė, kad šypsotis negalėsiu... Vaikai, dalyvavimas saviveikloje ir laikas – išgydė.

Vėl juokiausi, vėl dainavau, vėl viskas tapo įdomu: ir vaikų gyvenimai, ir vakaronės, dainos, pagyvenusių šokių kolektyvas, išvykos į kitus kultūros namus. Dalyvavau šventėse, lankiau atvykstančių profesionalių atlikėjų ir savų saviveiklininkų pasirodymus ir apie rudenį net negalvojau.

Bet likimas pakišo koją ir sulaukusi 92-jų susilaužiau klubą. Maniau, neišsikapstysiu. Ir kiti taip manė. Išsikapsčiau. Tiesa – šokti jau negalėjau. Tik su vaikštyne truputį paeidavau, bet dukra į bažnyčią, į koncertą nuveždavo. Tik kartą, besiruošdama į sūnaus 70-metį, pasakiau: „Gal jau senti pradedu, kad taip pavargau.“ Visi skaniai pasijuokė, o dukra ir sūnus nusprendė, kad jiems senti dar tikrai ne laikas.

Prieš dvejus metus, sulaukus 95-erių, vėl bėda. Sunki onkologinė operacija. Išsikapsčiau ir po jos. Nedaug ką begaliu, todėl mano geriausias draugas televizorius - visos muzikinės laidos, telefonas ir prisiminimai.

Bendraamžių jau mažai beliko... Paskambina giminaičiai. Paskambina iš Kanados vaikystės draugas. Parašau jam sveikinimus švenčių proga. Mielai važiuoju, kur veža vaikai, anūkai. Į koncertus, kaimo šventes, bažnyčią. Juk sėdėti galiu. Netgi išmokau kompiuteryje vaikų, anūkų ir proanūkių nuotraukas pasižiūrėti. Viskas įdomu, dar norisi daug ką pamatyt, viską žinot.

Nors jau 96- širdyje - visiškai ne ruduo, o džiaugsmas dėl be didelių skausmų pragyventos kiekvienos dienos ir gražūs pavasariški prisiminimai.

Valerija Ramanauskienė

----------------------------------------------------------------

Nėra kada nuobodžiauti

Esu panokęs (68m.), apysilpnis vyriškis. Gyvenu vienas daugiabučio būsto dviejų butų narve. Jau ketveri metai netarnauju. Tačiau laisvo laiko stinga.

Rytais pabudęs išlipu iš lovos dešine koja, pasimuistau ir slenku vonion. Nors neauginu nei barzdos, nei ūsų, iš įpratimo ir savimeilės skutuosi kasdien. Po to prisiverstinai lendu po dušu kontrastiniu vandeniu apsičiurkšti. Apsitrinu šiurkščiais šluostais.

Paskui išeinu į greta namo esantį miškelį pasijudinti, pamąstyti, pabendrauti su medžiais ir nežemiškomis esybėmis. Sugrįžtu pažvalėjęs, lengvai papusryčiauju (vyrauja dribsniai) ir, išgėręs saują chemikalų, imuosi kasdieninių profesinių darbelių. Skaitinėju popierinę specialybės literartūrą ir braidau po internetinius žinių vandenis.

Vidudienį einu pietų ruošti. Vyrauja daržoviniai ir nekiauliniai patiekalai (nors nesu nei musulmonas, nei judaistas).

Papietavęs perskaitau dar neskaitytus internetinius laiškus, prigulęs paskaitinėju migdančius spaudinius ir pamiegu.

Po pogulio dar kiek laiko klajoju skaitinių labirintais ir, tampydamas smegenis, ieškau išeičių. Po kokios savaitės tokių klajonių galvon šauna išganingų minčių. Tuomet imuosi jas raštiškai išguldyti ir pateikti profesiniams kepiniams ar sambūriams. Visa tai reikalauja tam tikrų pastangų, kartais atsiliepia kūniškai savijautai, bet suteikia ir nemažos vidinės naudos – mankština smegenis, palaiko saviraišką, neleidžia apsamanoti ir pan.

Tuos dalykinius darbelius derinu su galvos ir kūno poilsiu. Pailsiu, atlikdamas smulkius ar didesnius apyvokos darbelius (tvarkydamas butą, skalbdamas ir pan.), darydamas mankštą, vaikščiodamas gamtoje, žiemos ir vasaros metu buvodamas reabilitacijos įstaigose, dalyvaudamas ekskursijose ir kt.

Sielos atgaivą patiriu sekmadienio rytmetinėse mišiose. Per jas permąstau savaitės nuodėmes, papurtau jas, gilinuosi į Šv. Rašto ir pamokslo žodžius ir atlieku kitus dvasinius veiksmus. Dvasios atgaivos patiriu ir dalyvaudamas keliskart per metus vykstančiuose Šv. sosto pripažinto tarptautinio katalikiško fokoliarų judėjimo renginiuose ir kasmetinėse stovyklose.

Gyvenu vienas, bet nesijaučiu vienišas. Glaudžiai bendrauju su viena jauna šeima, draugauju su kolegomis, kai kuriais kaimynais, palaikau ryšius su giminaičiais, internetiniais pašnekovais ir kitais žmonėmis.

Peržvelgęs savo kasdieninius ir nekasdieninius veiksmus, turiu pasakyti, kad pritrūksta laiko visiems savo užmojams įgyvendinti. Bet dėl to nesigraužiu. Žinau, ką turėsiu veikti ateity. Esu patenkintas, kad nelieka laiko nuobodžiauti, dūsauti ir verkšlenti. To linkiu visiems senjorams.

Zanavykas Valius

---------------------------------------------------------------

Žiema, pavasaris, vasara, ruduo... Ir vėl viskas iš naujo. Ir vėl viskas ratu... Ir taip jau šešiasdešimt metų... Atrodytų, turėtum pavargti nuo įprasto gyvenimo ritmo, prabėgusių linksmų, įsimintinų, liūdnų ir skaudžių dienų bei išgyvenimų... Bet kažkaip mūsų laikas tarsi įstrigo ties gyvenimo „vasara“ neleisdamas įkelti kojos į gyvenimo ramybės užutekį. Teisybę pasakius, nelabai mes su vyru jo taip stipriai ir ieškome.

Negalėtume pasakyti, kad mums dabar „širdyje dar ne ruduo“. Juk pažvelkime už lango – ruduo. Žemė pasidengusi ryškiaspalviu kilimu, pakelėse besibaigiantis bulviakasis, iš mūsų obelyse įkeltų inkiliukų jau seniai išskrido nuolatiniai jų gyventojai, prie klojimo mūsų iškeltą gandralizdį taip pat jau paliko gandrai, pažadėję kitąmet sugrįžti.

Dabar ruduo ne tik už lango, bet ir širdyje. Tačiau tai – ne jausmas, kad esi pavargęs, niekam nereikalingas ir nesuspėjantis žingsnis į žingsnį sekti paskui nuolat besikeičiantį gyvenimą. Laukia begalė dar nepadarytų darbų: reikia šaltuoju metų laiku „užlopyti“ gandralizdį, paruošti bičių avilius žiemai, sutaisyti anūko meškerę, numegzti vilnones kojines, sugalvoti, kaip šiemet reikėtų apsivilkti Kalėdų seneliu, kad ir vėl neatpažintų mažiausieji šeimos nariai (o šiemet vyriausias anūkas jau gerokai ūgtelėjęs), paplanuoti būsimas vasaros atostogas.

Užsiėmę būname ne tik rudenį. Žiemą smagu šiltai atsisėdus svarstyti, ar artėjantį savaitgalį bus įmanoma per sniego pusnis privažiuoti iki vienkiemyje įsikūrusios tėvų sodybos, kurioje šiltą ugnelę kūrena vis dar guvi ir nuolat svečių belaukianti mama. Įdomu bus išbandyti, ar mūsų ištikimasis arklys Žaibas vis dar toks pats stiprus ir sugebės patempti didžiules senovines roges, kurios šiemet bus dar gausiau prikrautos naujų mažųjų giminaičių. O kur dar paslaptingosios Šventos Kūčios ir Kalėdos, kai prie mūsų stalo namuose susirenka abu vaikai jau su savo šeimomis, savo atžalomis...

Vos kelioms minutėms susikaupus, neišdildomas šilumos, jaunystės, beatodairiškos energijos pliūpsnis „užkrauna“ mums su dieduku energijos tiek, kad jau kita dieną ir toliau lekiam dalintis savo gera nuotaika su savo seserimis, broliais, tėvais draugais. Ir nesvarbu, kad blogas oras, ir nesvarbu, kad sunkmetis... Praeis blogi laikai. Ateis geresni. Juk gyvi, sveiki esame.

Saulė ta pati. Oras tas pats. Ir vanduo. Ir mes tie patys. Bent jau mums taip atrodo. O besikeičiantis atvaizdas veidrodyje – tai ne artėjančio rudens grėsmė, o gyvenimo pilnatvės atspindys. Tai – atspindys gyvenimo, kurio dalis jau praėjo ir kuris dar laukia.

Juk dar nebuvome kalnuose, nematėme Romos, nenusilenkėme Popiežiui, neplaukėme baidare (kol kas tik gumine pripučiama valtimi), neteko pabuvoti pajūryje žiemą, nenusivežėme visų trijų anūkų kartu į atrakcionų parką. Dar tiek laukia nepadarytų darbų ir naujų įspūdžių... Turbūt tas tikrasis, „ruduo širdyje“ niekada mūsų neaplankys. Nes paprasčiausiai nebus tam laiko.

Vis dar jauni A. ir V. šešiasdešimtmečiai:)

--------------------------------------------------------------

Rašau jums, nes mano tėveliai to niekada nedrįstų padaryti...

Gyvenimas jų nelepino, tačiau net užaugę baisiomis pokario sąlygomis jie sugebėjo išsiugdyti ir išsaugoti pačias vertingiausias žmogiškas savybes: dorovingumą, sąžiningumą, meilę, pareigingumą ir nepaprastą atsidavimą savo šeimai.

Iš paprasto Lietuvos kaimelio atsikraustę į didmiestį jie visą gyvenimą sąžiningai kovojo už būtį ir to mokė mane, o vėliau ir mano jaunesnįjį broliuką. Mes neturėjome turtų, gyvenome kukliai, bet abejoju, ar mūsų šalyje atsirastų daug vaikų, kuriems tėveliai davė tokį didžiulį, neįkainojamą dvasinį bagažą.

Mano tėvelis fotografas. Jis nuo pat mažų dienų pažindino mane su gamta, padėjo suprasti jos ryšį su žmogumi, išmokė ją saugoti ir tausoti. Jis mėgino perteikti tokias gyvenimo tiesas, kurių aš, deja, tuomet nesupratau. Jo dėka aš pažinau pasaulius, kurie daugeliui žmonių iki šiol neprieinami. Jo dėka aš pradėjau kurti... Kurti visada ir iš bet kokios medžiagos... Minties... Užuominos...

Jis išmokė mane girdėti muziką... Ne tą, kuri skamba kasdien arba yra labai populiari. Jis įskiepijo man norą ieškoti, domėtis klasika, raustis pasaulio muzikos pavelde. Kai mažytė nepajėgdavau įvykdyti reikalingų fizinio lavinimo reikalavimų, jis kantriai dirbo su manimo sporto aikštelėse ir išmokė būti stipria, turėti valios ir nugalėti.

Mano mama - tikras švelnumo, moteriškumo ir pasiaukojimo įsikūnijimas. Ji man perdavė viską, ką turi mokėti ir žinoti tikra moteris. Esu nepaprastai jai dėkinga ir skolinga už visas akimirkas, kuriomis ji mane rėmė, kai man buvo nepakeliamai sunku. Neperdėsiu sakydama, kad tokia moteris yra verta deimantinio paminklo.

Tačiau esmė štai kur... Šiemet tėvelis susirgo. Susirgo labai negera liga. Mes visi mėginome jį palaikyti kaip tik įmanydami, o mama budėjo šalia, slaugė, pamiršusi save, savo negalias, nuovargį ir visą pasaulį...

Tėvelis išsikapstė. Jis grįžo namo. Mama tapo jo nuolatiniu angelu sargu. Tokia liga sergantis žmogus nėra šiaip ligonis. Jam sunku, sunku ir visiems aplinkiniams. Kartais iki tokio lygio, kad norisi kaukti. Mama visa tai ištvėrė. Tėvelis sveiksta. Labai lėtai, bet sveiksta. Negaliu atsistebėti jo energija. Jam septyniasdešimt, o jis, ištvėręs tokias kančias vėl kuria: fotografuoja, kuria eiles, svajoja apie ateitį, jau vėl keliauja į gamtą, dalyvauja įvairiuose konkursuose, žaidžia lošimuose (televiziniuose) ir visaip semiasi gyvenimo syvų.

Aš stebiuosi, žaviuosi jais abiem ir labai norėčiau, kad vieną dieną jie abu (ar bent vienas iš jų) patirtų šį nuostabų siurprizą - atgaivą "Eglės" sanatorijoje.

Dėkoju Dievui už mano tėveliui suteiktą galimybę.

Su pagarba

Margarita

---------------------------------------------------------------

Meilė gyvai ir negyvai - gėlės ir akmenys

Stengiausi sugalvoti pavadinimą, kuris labiausiai atspindėtų mano tėvų hobį, kaip supratote, tai yra gėlės ir akmenys. Nuostabus derinys, kuris nebuvo tikslingai pasirinktas. Tiesiog susitiko du žmonės, kurie su savimi jau atsinešė meilę gamtai, o gyvendami kartu tą meilę augino ir puoselėjo. Rašysiu apie savo tėvų hobį, kurio jie tikriausiai taip neišskirtų, nes tai tapo tiesiog gyvenimu...

Tėtis ir mama negalėtų gyventi be savo gėlynų ir akmenų kompozicijų. Net žiemą jie nuolat kuria planus, paišo popieriuje gėlynų maketus, o vos tik nutirpsta sniegas ir dingsta įšalas, jau pradeda įgyvendinti savo sumanymus. Ir taip metai iš metų kieme atsiranda vis kažkas naujo, kartais net nebeatpažįstu grįžusi namo, ar esu savo kieme, ar kokiam „belmonte“.

Kaimynai juokauja, kad tuoj artimiausiose kaimo apylinkėse nebeliks akmenų, nes bene visus surenka tėtis. Jei važiuodamas keliu, pastebi šalikelėj ar netoli žolėje gulinti akmenį, visada sustoja, apžiūri, paliečia delnu ir jau matai kaip šaukia, kad jam padėtume tą akmenį į automobilį nunešti.

Vieni vyrai važiuoja žvejoti ar medžioti ir grįžta laimikiu nešini, o mūsų tėtis grįžta akmenų prisirinkęs. Ir kiekvienas akmuo ypatingas, nes išpuoselėtas: valytas, plautas (jei būna žemėtas) ir iš visų pusių ištyrinėtas, kokiu kampu gulėdamas atrodys gražiausiai. Pasikviečia jis mamą ir pasakoja, kur kokį akmenį pavyko surasti, kaip sekėsi jį atkasti.

Taigi kiekvienas akmuo yra ne šiaip akmuo, o apipintas istorijomis ir nuotykiais, kurios atgyja į jį bežiūrint... O, žiūrėk, kiekvienas mažesnis akmenėlis, perėjęs per tėčio rankas, tampa stebuklingo statinio, tvoros ar takelio dalimi. Ir žiūrėdamas į tuos, rodos, negyvus akmenis jauti kaip juose pulsuoja gyvybė, perduota juos mylinčio žmogaus. Klysta tas, kuris teigia, kad akmuo šaltas, tik pažiūrėkit, kaip šiltai ir gyvai jis gali alsuoti grožiu ir darna.

O tam, kad kiekvienas akmuo charakteringai išryškėtų aplinkoje, tėveliai nepamiršta pasirūpinti ir gėlėmis. Mama po kelis kartus per dieną apžiūri gėlynus ir vazonus: skabo nužydėjusias gėlių „galvutes“, palaisto išdžiūvusią žemę, apkaupia žemėmis, pariša palinkusius stiebelius, persodina... Ji visus vakarus po darbo praleisdama savo gėlynuose, niekada nesijaučia pavargus, išsekus. O kiekviena gėlė, rūpestingai mylima, nenustoja žydėti iki pat vėlyvo rudens.

Tėveliai, atiduodami savo meilę ir dėmesį aplinkai, patys semiasi iš jos ramybės ir harmonijos, todėl žydi ne tik gėlės, bet ir tėvų gyvenimai.

Kaip baigia žydėti vienas pumpuras, ir jau skleidžiasi kitas, kaip vieni žiedai veja kitus, taip tėvelių širdyse vis gimsta naujos gėlynų, alpinariumų idėjos, kurios su milžinišku entuziazmu imamos įgyvendinti laikui atėjus. „Subrandinta svajonė visada graženė“- šypsodamiesi sako tėveliai. O štai ši nuotrauka geriausiai atskleidžia, kaip kartu meiliai sugyventi gali šaltas akmuo ir gėlės, kurios prisiglausdamos prie akmens suformuoja širdį.

Apie tėvelių hobį papasakojo dukra Simona

----------------------------------------------------------------

Man buvo 63 metai, kai atleido iš valstybės tarnybos. Buvau sveika, energinga, turėjau 40 metų vadovaujančio darbo patirties, todėl išgirdusi tokią žinią, pasijutau labai nelaiminga. Ir dar tas žodis – pensininkė... Ką veikti? Pamaniau, kad geriausias vaistas – pakeisti aplinką. Norėjau pamatyti pasaulį, tačiau pensija maža, santaupų neturėjau, meilužiui įsigyti - per sena. Kadangi iš prigimties esu drąsi, sumaniau pamėginti įsidarbinti užsienyje. Žinoma, apie savo sumanymą niekam nė amt..! Nes jau įsivaizdavau, ką namiškiai sakys.

Savo rajono vietiniame laikraštyje radau skelbimą, kad Airijoje reikalingos auklės. Skelbimą rašiusi mergina gyveno Airijoje, todėl paskambinus nurodytu numeriu, atsiliepė vaikinas ir davė sesers elektroninio pašto adresą. Parašiau savo visus norus ir rekvizitus, ir po poros savaičių ji pranešė, kad viena šeima nori „pagyvenusios auklės 3-4 mėnesiams“. Namiškiai bandė atkalbėti, bet pernelyg ir nesistebėjo: „Mama, tu kaip visada, negali vietoj nustygt!“

Spaudžiau rankoje bilietą į Dubliną, kurį man užsakė airių šeima, ir iš Kauno oro uosto išskridau į nežinią. Lėktuvu buvau neskridusi nuo 1990 metų.

-------------------------------------------------------------------------

MANO RITUALAS

Kai išėjau į užtarnautą poilsį, atlieku kasdienį ritualą - kas rytą po pusryčių einu pasikalbėti su gėlėmis ir įvairiais augalėliais.

Gyvenu daugiabutyje. Turiu du balkonus ir abiejuose prisisodinau gėlių. Viename balkone gėlynas, o kitame – įvairiausi vaistiniai ir prieskoniniai augalai. Kas rytą einu pas savo draugus augalus. Iš pradžių apžiūriu kiekvieną augalą vazonuose, ar nėra kenkėjų, paskui juos palaistau, patręšiu, nurenku senus lapus, jei reikia, persodinu, maudau po dušu, purškiu nuo kenkėjų, perstatau vazonus, pagiriu tuos, kurie gausiai žydi. Aš jiems papasakoju ką veikiau vakar ir ką veiksiu šiandieną, kas mane neramina ir kas mane skaudina. Jeigu kokią dieną negaliu aplankyti savo augmenijos, būnu be nuotaikos, mažakalbė, trūksta energijos.

Po bendravimo su gėlėmis skaitau internete apie gėles, įvairius vaistinius augalus ir juos stengiuosi turėti savo balkone. Jau tas amžius, kai skauda šen, skauda ten... Todėl auginu alavijus, kalankę, auksinį ūsą, indišką svogūną, rūtą, šalaviją, raudonėlį ir kt. Įsigijau patarimų knygą „Balkonai ir terasos“. Nors balkonai įstiklinti, tačiau žiemą visas daugiametes gėles sunešu į kambarius ant palangių ir vėl kas dieną su jomis pabendrauju.

Manau, kad kiekvienas žmogus turi kažkuo rūpintis, taigi aš kas dieną rūpinuosi savo gėlėmis ir augalėliais, o jie man atsilygina – suteikia visai dienai puikią nuotaiką ir padeda išvengti sunkių ligų. Be to, vasarą mėgstu rinkti vaistažoles, jas džiovinti, prisiūti įvairių spalvotų mažų maišelių, į kuriuos pridedu vaistažolių, ir juos dovanoti.

P. S.

Baigėsi vasara, o mano gėlės bei augalai šiandieną nebėra gražūs. Vazonai yra paprasti, nėra jokių kompozicijų, tai yra skirta tik man. Nufotografavau žydintį alaviją (gajų) ir vieną balkono kampelį, kurių nuotraukas ir siunčiu. Be to, siunčiu nuotrauką, kurią pavadinau „Pensininko gyvenimas Lietuvoje“.

Žemaitė iš Žemaitijos sostinės Telšių Vanda Ž.

----------------------------------------------------------------

Širdyje – dar ne ruduo!

Apie kokį rudenį galima kalbėti, kai vaikai užaugę, o kojas, protą ir intuiciją miklint padeda mažieji anūkėliai. Jų pas mane 5 (3 smalsios gražios anūkėlės ir 2 žingeidūs stiprūs anūkėliai).

SMAGU, kai vaikai gyvena Lietuvoje (jų turiu 3 – 34 m. sūnų ir 31 metų dukras dvynukes). Todėl ir anūkėlių kaip iš pypkės…

Smagiausias laisvalaikis man su mano padykusiais ir labai išradingais anūkėliais! – tai ir pasivaikščiojimas parke čiužinant lapus ar linksmas žaidimas namuose lietui lyjant. Pati esu vaistininkė, todėl mano anūkėliams labai patinka žaisti vaistinę: jie parduoda man (močiutei) ir seneliui vaistus nuo įvairių išgalvotų ir ne tik ligų. Žaisdama su vaikais jaučiuosi jauna ir žaisminga kaip jaunystėje…

O kaip smagu prikepus blynų kalną ar privirus cepelinų visai gausiai šeimynai (susėdame prie stalo 13) džiaugtis klegančiais namais!

Nuostabus dalykas tas spalvotas ruduo ir nuostabiai šauni jaunatviška šeimyna!

Močiutė Danutė

----------------------------------------------------------------

Pensija pagal mane

Visada buvau veikli moteris, gyvenime mėgau griežtą dienotvarkę ir aktyvų laisvalaikį. Pensijos nelaukiau, nujaučiau gyvenimo ritmo sulėtėjimą, nors jėgų ir ūpo turėjau dar užtektinai. Laimei, to sulėtėjimo patirti neteko – turiu labai šaunią draugužę – kaimynę iš ketvirto aukšto. Šiai poniutei irgi namie nesisėdi, nenustygstanti ji, besidominti viskuo pasaulyje. Taigi susikūrėme sau tokią pensiją, kokios abi norėjome.

Mudvi kasdien anksti keliamės ir susitinkame, kai nešalta, aplekiame ristele ratelį-kitą aplink gimtą kiemą, arba išsiruošiame į Vingio parką pasivažinėti dviračiais. Vėliau – apsipirkti, žinoma, tik pėstute! Bibliotekoje išmokome naudotis internetu. Susirašinėjame su seserimis, randame ir bendraminčių, skaitome spaudą, pasirenkame įdomių receptų ir nebrangių, bet labai smagių kelionių po Lietuvą ir ne tik...

Susitaupome pinigėlių ir apsilankome sporto klube paplaukioti, pasimankštinti, mėgstame pirtį! Rečiausiai mūsų lankoma įstaiga – poliklinika. Tiesa, dabar prie mūsų prisijungė dar viena kaimynėlė. Trise ir boulingo rutulius pastumdome (darbo dienomis iki pietų visai nebrangu), ir į kiną ar teatrą išsiruošiame, kavinėje arbatėlės atsigeriame.

Pastaroji draugė turi sodą. Nuoširdžiai tariant, jai darže padedame tik tiek, kiek būtina, čia mus labiausiai vilioja gamta, ežeras, švieži vaisiai, uogos ir grybai. Niekada neklausiame viena kitos, ką veiksime – veikiame viską. Kai mano paauglys anūkas skambina ir paklausia: „Močiute, ar galėsi atlenkti mano džinsus?“, atsakau: „Palauk, palauk, Arvydėli, ar ketvirtadienį 7-tą tiks?“

Miestietė Meilė iš Vilniaus

----------------------------------------------------------------

Šis pasakojimas yra apie pačius nuostabiausius žmones mano gyvenime – tėvelius.

Dabar, kai vaikai jau užaugo, savo laisvą laiką jie gali skirti saviems pomėgiams, savo svajonių įgyvendinimui. O gražių svajonių tėvelių gyvenime niekuomet netrūko...

Laisvu nuo darbo laiku, tėveliai visuomet skubėdavo į kaimo sodybą, kur po sunkios darbo dienos rankos įmerkiamos į žemę, šienaujama žolė ir uodžiamas gaivus gamtos kvapas. Jau ne vienus metus tėveliai rūpinasi ir kuria savo svajonių kampelį, o dabar su kiekviena diena jis tampa vis gražesnis.

Vasarą, kiekvieną savaitgalį, visi skubame į kaimą, kad galėtume padėti bei pasidžiaugti gamtos grožiu: dideliais rožynais, įvairiaspalvėmis, kvepiančiomis gėlėmis, kurias puoselėja mama. Taip pat atsipalaiduoti šienaujant žolę, deginantis saulutėje arba pasineriant į kaimiškos pirties teikiamus malonumus.

Antrasis tėvelių pomėgis yra pramoginiai šokiai. Maždaug prieš 27- erius metus tėveliai susipažino šokių kolektyve ir šoko kartu, kol sukūrė šeimą. Dabar, praėjus ne vieniems metams šis pomėgis buvo atgaivintas. Taigi, jau antrus metus tėveliai per gyvenimą eina šokio žingsneliu, kuris padeda ne tik pamiršti dienos rūpesčius, bet ir padeda visuomet išlaikyti gerą nuotaiką. Dabar visa šeima šokame kartu. Visi turime pomėgį, kuris dar labiau sustiprina tarpusavio santykius.

Ir pabaigai, noriu pasidžiaugti, kad visuomet turėjome suprantančius, šiuolaikiškus, patariančius bei labai mylinčius tėvelius.

Agnė

----------------------------------------------------------------

Mano močiutė "pencininkė", jai suėjo 70 metų, ji labai graži, nes turi užpakalyje susuktą kuodelį, kuris labai pagyviną jos veidą. Jau nuo gimimo aš ją gerai pažįstu, nes kartu gyvename. Ji turi 4
anūkus ir vieną proanūkį.

Su mama ją labai mylime ir gerbiame. Močiutė visada ryte pirmoji atsikelia ir virtuvėje tyliai gamina pusryčius, net radiją bijo įsijungti, nenorėdama mūsų pažadinti. O gal taip norėtų patriukšmauti...

Močiutė labai mėgsta judėti ir vis kažką veikia, dažniausiai bėga į sodelį, sakydama, kad ten pailsi nuo įvairiausių minčių, o gal ir nuo mūsų. Net pietų poilsiui nenori prigulti, sakydama, kad laukia daug darbų, prisėda tik norėdama spaudą pavartyti.

Man labai patinka, kada močiutė paseka pasaką ar padainuoja
su šokių žingsneliais, ji visada žino kaip paguosti, nuraminti ar pralinksminti. O kokios gražios močiutės megztos
vilnonės kojinytės, kurios saugo nuo peršalimo! Ji visada už mus daugiau visko žino ir pamoko, ne todėl, kad keletą dešimtmečių dirbo mokytoja, bet todėl, kad mes būtume dori ir išmintingi.

Tik man būna labai liūdna, kada močiutė prakalba apie mirtį, senatvę, apie vaikystėje matytą karą... Man daug linksmiau klausytis jos vaikystėje patirtų linksmų prisiminimų ar išdaigų.
Kada močiutė šypsosi, man su mama taip pat labai norisi šypsotis, nes būna smagu ir gera. Todėl stengiamės padėti vieni kitiems siųsdami šypsenas.

Močiutės Genovaitės anūko mintis užrašė dukra Violeta

----------------------------------------------------------------

Širdyje jaučiuosi kaip dvidešimtmetė. Man energijos netrūksta. Šį rudenį teko pagrybauti, pasidžiaugti miško gėrybėmis. Aš labai mėgstu vaikščioti po mišką, svajoti, mąstyti apie žmonių gyvenimus, svarstyti, kaip pagelbėti įvairiuose gyvenimo labirintuose. Man virš penkiasdešimt.

Dar vienas mano pomėgis - megzti kojines. Mezgu jas savo šeimos nariams, dovanoju artimiems žmonėms, šeimoms, kurios su mumis turi artimus ir brangius bendravimo ryšius.

Mano Diena prasideda Dievo šlovinimu ir garbinimu - sėdu prie pianino ir išlieju Jam visą savo meilę, o po to imu dėkoti už visus žmones, už visą žemę už ateitį, kurią tik Jis mums kuria, už suteiktą dvasinį išgelbėjimą per Jėzaus Kristaus auką. Mano šeima tikinti į Jėzų Kristų kaip Gelbėtoją ir nuodėmių Atpirkėją.

Stengiuosi išmokti naujų giesmių, kviečiu ir kitus žmones giedoti Dievui, kartu melstis, bendrauti. Man patinka pasikalbėti su žmonėmis įvairiomis temomis, papasakoti Jiems apie Dievo stebuklus, kuriuos mūsų šeimai teko patirti. Žmonės taip pat atveria savo išgyvenimus, iš kurių galima pasimokyti meilės, stiprybės ir ištvermės šiame sunkiame gyvenimo kelyje.

Mes esame labai laimingi ir pasotinti savo laisvoje šalyje, kurioje be jokių persekiojimų galime šlovinti ir garbinti Dievą, gyvendami laisvai, galime reikšti savo supratimus ir nuomones.

Visa širdimi dėkojame Dievui už išlaisvintą šalį iš vergovės ir priespaudos, o taip pat žemai lenkiamės su užuojauta žuvusių už laisvę artimiesiems. Mes užjaučiame Juos netekties skausmuose ir linkime turėti stiprią viltį ir tikėjimą į neregimą ateitį. Būkime visi laimingi dvasia!

Jūratė Sereikienė

----------------------------------------------------------------

Esu pensininkas, kuris turi marias laiko ir savo laiką skiria sau ir artimiesiems. Mano hobi - rūpintis savo fizine forma ir sveikata, kas tikrai aktualu mano amžiaus žmogui. Kadangi aš nesportuoju,o žinau, kad sportas yra naudingas, tai fizinei formai palaikyti praktikuoju greitąjį ėjimą. Bet kur važiuodamas išlipu porą stotelių anksčiau ir einu sparčiu žingsniu. Taip pat stengiuosi kuo rečiau naudotis liftu, geriau užlipu pėsčiomis, nors gyvenu daugiabučio 6-tame aukšte.

Daug laiko stengiuosi praleisti gryname ore, vasarą važiuoju į mišką uogauti, rudenį grybauju. Ėjimas, grynas oras ir ekologiškos paties rinktos uogos, grybai, manau, duoda naudos sveikatai. Turiu nemažai laisvo laiko, kurio dalį praleidžiu su judriu anūku lauke. Manau, mudviem abipusė nauda. Aš pasijaučiu jaunesnis ir vikresnis, vaikydamasis vaiką, net nenorėdamas to pasportuoju ir pabūnu gryname ore.

Laisvalaikiu mėgstu ne tik žiūrėti žinias, bet ir skaityti knygas, niekas taip neatpalaiduoja ir neteikia tiek naudos, dvasinio peno kaip knygų skaitymas.Tai štai koks mano laisvalaikio praleidimo būdas, gan paprastas, bet man mielas.

Bronius Armonas

------------------------------------------------------------------------

KAIP AŠ TAPAU DVIRATININKE...

Nijolė Marcinkėnienė

Pirmąjį „kodėl“ mes užduodame sulaukę trejų ar ketverių ir kartojame jį nuolat. Bet ilgainiui kažkaip pamirštame tą lemtingąjį klausimą. Nors neaiškumų mums ir kyla ne mažiau – ar laiko pagalvoti nebeturime, ar apsimetame viską žiną... Bet kartais vis dėlto stabteli ir susimąstai...

Kartą man irgi taip nutiko. Sulaukiau 48-erių, išauginau 3 puikius vaikus, visi jie sukūrė šeimas ir išėjo iš namų – o aš, dvidešimt šešerius metus prasimokiusi jaustis atsakinga už juos, sutrikau – o ko gi noriu aš? Žvilgteriu į veidrodį – apkūnoka, vos ne 90 kg sverianti „gražuolė“, akyse įtampa ir iššūkis...

Kol kas žinau tik ko nenoriu – nenoriu sėdėti tamsiuose namuose, daugiau nenoriu laukti išganingojo skambučio, kuris „pakeis“ mano gyvenimą, nenoriu ištisomis dienomis taisyti tuos beviltiškus sąsiuvinius, atsibodo tuščiai filosofuoti „su padružkėmis“ prie vyno butelio...

------------------------------------------------------------------------

Širdyje – dar ne ruduo

Ruduo. Lietingas, apsiniaukęs ir šaltas. Toks spalis, nieko nepakeisi. Tik jausmai, kuriuos nešioja širdyje ir meilė vienas kitam šildo ir džiugina mūsų senelius. Na, iš tikro bočių su močiute. Turtingi mūsų seneliai iš Šiaulių dviem anūkais ir mažąją anūkėle.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad meilė vienas kitam taip sustiprėja vaikams išėjus iš namų ir tada kai juos jau lanko vaikai su anūkais.

Mūsų seneliai, šaunuoliai, jie augina daržoves, vaisius. Šiemet užaugino galiūną moliūgą, svėrė net 20 kg, o skanumėlis jo. Seneliai laisvalaikio turi ne daug, neleidžia sau ilsėtis, nes aplink namus darbų daug, tik spėk suktis. Vasarą skuba puošti ir grąžinti savo kiemą, rudenį reikia sutvarkyti užaugintą derlių. Seneliams namie taip pat nesinori sėdėti, tad sėda į savo mažą mašinytę ir lekia tai į svečius pas mus prie jūros, tai rudenį į grybus ar pas gimines. Labiausiai jie džiaugiasi, kai juos aplanko anūkai ar į svečius patys atvažiuoja. O ir anūkai ne pėsti, tuoj senelius įdarbina žaisti, ką nors remontuoti ar tiesiog būti kompanjonais žaidimų srityje, tą seneliai labai puikiai moka.

Bočius – puikus žvejys, tik va laimikis būna mažas, o kam jo ir reikia, jei namie katino nėra, tik storas šuo, kuris žuvies nemėgsta. Bočiui svarbiausia pats žvejybos procesas. Močiutė dievina gėlės, tad kiemas vasarą nukabinėtais žiedais ir išpuoštas ne tik moderniais augalų žiedais, o senoviniais jurginais, bijūnais ir pelargonijomis

Norisi tikėti, kad meilė vienas kitam, meilė gyvenimui ir džiaugsmas lydės juos visą laiką. Svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir laimingi. To norim palinkėti mes visi ir pasakyti, kad juos labai mylim, bet retai tai pasakome.

Dukra Jolanta apie savo tėvelius.

--------------------------------------------------------------

Mielas DELFI gyvenime, pirmiausiai norėjau padėkoti už tokį gražų, jaukų, subtilų konkursą, smagu, kad prisimenate ir mus, senjorus, kurie išėję ilgiausių savo gyvenime atostogų, dažnai daugelio būna pamiršti ir ne itin rūpimi… Senatvės atostogos, taip aš smagiai vadinu pensiją, išties geras dalykas. Tik dabar aš pajutau, kad visos dienos ir valandos yra mūsų, kurias aš su pasimėgavimu geriu, tarsi ištroškęs keleivis saulėtą vasaros dieną.

Vasara….. nuostabus metas, kurį dažniausiai kartu su vyru praleidžiame nedideliame kolektyviniame sodelyje, kurį dar nuo sovietmečio kartu puoselėjame ir rūpinamės tarsi vaiku. Ten, būtent ten geriausiai matai, kaip gražiai ir darniai gamta ir laikas žaidžia iš amžių amžių atsineštąjį žaidimą…Su pirmuoju pavasario spinduliu užsikuriame savo senąjį žiguliuką, kuris per visą žiemą kelio dangos nėra regėjęs ir judame į mūsų gamtos oazę.

Jūs neįsivaizduojate, koks malonumas po ilgos žiemos prisiliesti prie savo žemės lopinėlio, matyti, kaip jame kalasi pirmosios snieguolės ir iš po kur ne kur baluojančio sniego violetines taureles kelia krokai. Aš galiu valandų valandas prasėdėti namuko pašalyje stebėdama į dienos šviesą besiveržiančią gyvybę…

O kaip smagu veliau, kai baltais žiedais tarsi nuotakos pasidabina obelys ir vyšnios, kai mažoje pievutėje sužydi pienės, myliu pienes už jų neapsakomą geltonumą. Vieni jas piktžolėmis vadina, o aš K.Kerbedžio dainą apie pienių vyną prisimenu ir man smagu. Išsiverdame kavos su vyru, atsiriekiame pavasarinio pyrago ir grožimės šiuo vaizdu…O paskui, kai jos nužydi ir balti pūkeliai pasklinda ore, prisimenu “Švelnus pūkeli ar žinai…” ir vėl linksma, šitiek dainų apie tas pienes, kaip gali jų nemylėti…

Taip beniūniuodama ir pati kokį posmelį sudedu ir užrašau į savo mėgiamą knygutę, kurią dažnai turiu po ranka, maža ką, kokią mintį per radiją išgirsiu, ar kokį skaičių reiks pasižymėti, ji ištikima mano draugė ir palydovė. Sulig pienių pūko švelnumu ir vėjelio lengvumu ateina vasara viliokė, prasideda pirmosios uogos: raudonieji, baltieji, juodieji serbentai labiausiai mėgstame juos, reikia pasirūpinti kokį kitą indelį žiemai, juk nieko nėra smagiau už akimirką, kada atsidariusi indelį uogienės, burnoje gali pajusti vasaros skonį.

O kaip smagu vasarą vakaroti prie laužo, klausytis spragsinčių žarijų ir prisiminti laikus, kai drauge su vyrų leisdavomės į žygius su palapinėmis. O kur dar lakštingalos giesmės, žiogų čirškimas, o jeigu žvaigždėtas dangus, taip ir aušros gali sulaukti, kaip kadaise jaunystėje… Vasaros rytas prasideda garuojančiu puodeliu arbatos ir košės dubenėliu, jas pamėgome su vyru, kaip pasijuokiame - ir pigu, ir sveika. O po to manęs laukia gėlynas, kurį visaip kaip puoselėju ir prižiūriu, tai mano didžioji aistra, visą gyvenimą žavėjausi močiutės darželiais puikiai derančiais šalia medinių kaimo trobelių, kurie būtinai turi būti margi it lietuvaičių austi raštai…

Keičiantis mėnesiams, keičiasi ir spalvos gėlyne, pirmieji kardeliai ir astrai leidžia suprasti, kad ruduo jau čia pat, o kartu su juo ir obelų derlius, kurio užtenka beveik visai žiemai… Žiemą mūsų sodas miega, jis ilsisi po gausybės pavasario ir vasaros spalvų ir įspūdžių, jis prabunda trumpam tik per Kalėdas, kada drauge su visa šeima atvykstame papuošti lauke amžinai žaliuojančios eglės.

Tai mūsų šeimos tradicija, kurios mielai laikomės kiekvienais metais. Žiema yra miesto laikas, jos metu atiduodame duokle jam. O po visų žiemos švenčių, vėl po truputį pradedame laukti pavasario, kada vėl galėsime nerti gamtos prieglobstin ir drauge gurkšnojant arbatą gėrėtis geltonomis pienėmis, mums gera gyventi…

Su Meile,
Regina

--------------------------------------------------------

Vos įžengi močiutės kieman, užuodi - jau ruduo. Raudoni, geltoni lapai, paliesti rudeniško šaltuko, jau uždengė žemę. Brendi tarsi jūra, čeža po kojomis dar sausi, gražūs. O čia ir močiutė! Dailia skarele, su grėbliu lyg vijurkas sukasi, veideliai įraudę. Meti kuprinę, kad tik močiutei vargelį palengvintum.

... Nusiveda močiutė naman, suranda saldainį, prisėda.

- Pavargau, vaikeli, pavargau, - dūsauja, kojas glostydama, - Bet vis kruti, judi, pasimiršti apie rūpesčius. Nesmagios dienos vienai, sukiesi, lyg ir geriau pasidaro.

- Močiut, jūs daugiau už mus visus energijos turit!

Ir tikrai: vištos po kiemą laksto - močiutė suvaiko, palesina. Anūkėlius prižiūri, kartu pažaidžia, o kokius blynus kepa! Močiutei kojos skausmai - niekai, kai širdy tokie jaunystės drugeliai skraido, juk jaunystė neturi amžiaus.

Ieva Z.

--------------------------------------------------------

"Labas, mama", - taip prasideda mano vakaras. "Nieko. Gyva...“ – su palengvėjimu išgirstu.

Juk jai 77,.. O kur dar be nugyventų metų, iškentėto pokario, patirtų insultų ir šiaip negandų, ...rūpestis jau suaugusiais amžinais vaikais. Ačiū, mama. Ačiū Eglei, Druskininkams už daugkartinį ir sėkmingą mūsų senelės sveikatos atstatymą. Kaip ji sako: “Pasikroviau“.

Vakaras trumpas. Kaip Lietuvos vasara. Uždegta žvakė ir pokalbis su sūnum priešprieša vos ne valandos ryto kelionei į darbą...“Stogai, senieji Vilniaus stogai“ .. Daina pamalonina rudeninę nuotaiką, nors akys glosto senamiestį...

Diena, kaip veržlios Vilnelės vilnelės,  netrunka vakarop vežti į namus. Labas, mama...

Penktadienis, laukiama kelionė į kaimą. Gal koks dzūkiškas ar aukštaitiškas grybas puodan įvirs? Jeigu ne,  tai bent ekologiška bulvė su morkų ryšeliu sekmadienį Vilniun avažiuos... Smagu panert rankas į praeitį ir basom kojom pasveikint tėviškę. Paliest vaikystę ir pažiūrėt į jaunystės veidrodį : kas atsitiko? Atspindžio nematau? Aišku, jaunystė vaikuose, o akims, kaip ir kūnui – poilsio reikia. Juk neturėjom atostogų...

Iki pasimatymo, Egle, tūkstančių sese!

Pagarbiai, Antanas

----------------------------------------------------------

Širdyje – dar ne ruduo

"Myliu gyvenimą", - atsikėlusi kiekvieną rytą tai pasakau sau ir pabučiuoju mamą ir tėtį. Aš tikiu, kad gyvenimas susideda iš mažų smulkmenų – iš džiaugsmų ir liūdesių, ir ašarų ir šypsenų, todėl gyvenu, kiekvieną mielą dieną aš gyvenu ir branginu. Atsikeliu pirmoji. Mėgstu rytais paskaityti žinias. Mamai prabudus, atnešu kavos į lovą – gera matyti jos rytinę šypseną. Kol ji mėgaujasi kava, skaitau knygą įsirangiusi į jos antklodę. Mums taip besėdint, prabunda tėtis. Dažniausiai jis būna energingas, tad lekiame pasportuoti – kartais į baseiną, o kartais į Vingio parką, jei nelabai šalta.

Gerai pasportavę, vaikštom po rytinę rasą ir plepam. Grįžę būnam išalkę, todėl mama dažnai pagamina ką nors skanaus ir naujo, o jei ne – visi kartu kimbame į darbą. Mėgstam naujoves, todėl stengiamės susiieškoti įvairiausių naujų receptų ir degustuoti savo pagamintus patiekalus. Pavalgę žaidžiame kortom, kas pralaimi – plauna indus.

Dienai įpusėjus, kiekvienas kimba į savo darbus, per pertraukas išlendam iš savo kampų ir išgeriam kavos, drauge išsprendžiam kryžiažodį. Vakarop vėl susirenkam ir mąstom ką nuveikus – einam i parodas, atsisiunčiam filmą ar nulekiam į kiną. Be galo mėgstam teatrus, tačiau jeigu nieko nevyksta, tiesiog nueinam pažaisti biliardo.

Kadangi gyvename centre, dažnai išeinam pasižvalgyti po naktinį Vilnių. Sugrįžę pasidarome užkąsti ir sprendžiam anglų testus, juk tobulėti drauge smagiau.Turim savo mėgstamų dainų, todėl dažnai vakarais grojam gitara ir dainuojam su mama, o tėtis ištikimai klauso arba imituoja, kad dainuoja. Tai labai suartina. Prieš eidami miegoti, apsikabinam ir pasipasakojam rūpestėlius, drauge sprendžiam problemas ir dalinam patarimus.

Panašu, jog šeima šiandien yra tapusi keistai susvetimėjusia tema. Viena vertus, visi žino, kas ji yra. Dauguma turime motiną, tėvą, dažnas - taip pat ir seserų ar brolių, vaikų. Kita vertus, jei paklaustume, kam apskritai reikalinga šeima, kokį vaidmenį jį atlieka žmogaus, bendruomenės gyvenime, kaip ji perkeičia žmonių tarpusavio santykius – tikrai retas sugebėtų atsakyti. Dėl to, kad retai apie tai susimąstome.

Pasirinkau rašyti apie šeimą, kaip vertybę. Jaunimas labai atitrūko nuo savo tėvų. Šeima yra būtinas, nepamainomas gėris, kuris gyvenime užima labai svarbią vietą. Čia mes formuojamės, augame, tobulėjame, atsipalaiduojame. Džiaugiuosi, nes mūsų šeimai širdyje – dar ne ruduo, mums vasara kiekvieną dieną. Juk meilė sušildo.

Elena

-----------------------------------------------------

Sveiki, rašau apie savo Tėvelius, kuriems tikrai širdyje dar ne ruduo. Tėveliui 44 m., o mamai 42 metai. Balandžio mėn. sukako 21-ieneri metai kaip jie susituokę, ir per tuos metus jie poilsiui ir pramogom laiko kaip ir neskyrė. Augina mane ir mano du broliukus, rūpinasi mūsų gerove, darbu, taip pat puoselėjama sodyba. Viską jie pradėjo nuo „nulio“ ir visko pasiekė patys.

Laisvalaikis jų skiriamas ūkiui, iškilusioms problemoms spręsti, o apie hobį nėra nė ką kalbėti, nes nėra tam laiko. Rytą - ūkyje, dieną - darbe, o grįžus iš darbo vėl į ūkį. Bet jie nesiskundžia, žinoma, galėtų jau ko ir atsisakyti, tačiau viskas dėl mūsų, vaikų, stengiamasi. Žinoma, ir su sveikatėle iškyla problemų, tačiau poilsiui laiko nėra, nes darbų yra daug, o laiko mažai.

Mūsų šeima labai darni, mes vienas kitą labai palaikome. Nuo mažens esame įpratę vienas kitam padėti kuo tik galim. Labai džiaugiuosi, kad mūsų šeimoje yra įprasta, nuo mažens, pusryčius ir vakarienę valgyti prie vieno stalo visiems šeimos nariams susirinkus, o savaitgaliais ir pietauti drauge. Džiugu, kai matai prie stalo visą šeimą, nes šiais laikais retai kur tai pamatysi, kai žinai, kam kokios problemos iškilusios ir kai bandai kartu jas išspręsti, ar pasidžiaugti kieno nors pasisekimu.

Mes, vaikai, jau užaugome, kad galėtume Tėvus išleist nors kelias dienas pailsėt nuo ūkio, darbų, rūpesčių, o tuo labiau, kad per tuos metus jie nė karto nebuvo mūsų vienų palikę ilgiau nei pusdieniui, o apie tai, kad kur būtų nuvažiavę ar ką gražaus pamatę - nėra net ką kalbėt, o jie – tikrai to verti.

Mes, vaikai, būtume labai laimingi, kad nors vieną savaitgalį mūsų Tėvai galėtų pasidžiaugti vienas kitu ir tą laiką galėtų skirti poilsiui, nes jie to nusipelnę. Patys, savo noru jie niekad sau to neleistų.
Jie - patys mylimiausi ir geriausi Tėveliai.

Aurelija S.

------------------------------------------------------

Sako, kad kai užaugini vaiką, o tas vaikas jau pats ruošiasi išleisti
naują augliuką į pasaulį, tu prarandi gyvenimo prasmę ir tikslą. Rodos, niekas daugiau neįneš į gyvenimą jokių ypatingų permainų - dirbi ko gero jau pabodusį monotonišką darbą, vaikai aplanko vis rečiau, draugų ratas vis mažėja..

Tad galiu tik beprotiškai džiaugtis, kad mano tėvai, kuriems jau netoli penkiasdešimties, yra viso to "antipavyzdys". Jie užaugino du dorus vaikus, išleido juos į mokslus ir dabar vaikai jau patys kabinasi į gyvenimą. Rodos, tėvų vietoje, tik atsipūsk ir tingėk...

Tik ne mano tėvams. Jie išpildė savo svajonę - turėti sodybą už miesto. Nusipirkę visiškai apleistą kaimo lūšną vienkiemyje, jie iš jos daro stebuklus! Metai po metų, dalimis, po truputį, ta sodyba virsta unikaliu grožiu...

Pradedant nuo dulkėmis nusėto namo, kurį teko nugriaut dėl to, kad ten jau pavojinga būtų gyvent, iki pakelės pelkės, kuri virto į nedidelį gražų tvenkinį, į kurį prileido sužvejotų karosiukų. Neįsivaizduojat, kaip smagu ateit prie jo ir jau matyti, kaip prijaukinti karosiukai kaišioja nosis vandens paviršiuje žinodami, kad gaus skanėsto - baltos duonos. O kaip jie šokinėja pešdamiesi dėl kiekvieno duonos trupinėlio! Rodos, vanduo tiesiog verda.

Kaip šeimoje sakome: eime šerti gyvulių. Labai smagu būna atvažiavus matyti mamos pastangomis išgražintą aplinką, kaip iš netvarkingo kiemo padaryti nedideli gėlių sodeliai. Kiekviena pasodinta gėlytė, kiekvienas nuplautas ir atsakingai padėtas akmenukas sukuria nepaprastą grožį. Kiekvienas išsiskleidęs gėlės žiedelis džiugina mamos širdį, kuris tarsi atsidėkoja, leidus jam gyventi ir "maudytis" saulės šviesoje.

Gamtos dėka mama susidomėjo ir fotografija. Ji su džiaugsmu įamžina kiekvieną nepaprastą gėlės grožį, drugelį, nutūpusį ant žydinčio augalo ir tomis akimirkomis dalinasi su šeima. O kokie ten saulėlydžiai! Būna taip jauku, sėdint pavėsinėje ar tėvų įkurtoje laužavietėje besišildant prie ugnies stebėti, kaip beprotiškai ryškaus raudonumo saulė leidžiasi į mišką, kai viskas: pastatai, medžiai, gėlės tarsi nusidažo skaisčiu raudonumu.

Miela stebėti, kaip tėvų nedidelės svajonės kas žingsnelį yra įgyvendinamos: iš medelyno parsivežus nedidelių, trisdešimties centimetrų dydžio eglučių ir pušelių, pasodinome jas ant nedidelio
kalnelio tikėdamiesi, kad išaugs nedidelis miškelis. Visa tai planuojama ir daroma su ta mintimi, kad tai matys, ten lankysis ne tik jie, jų vaikai, mūsų vaikai ir taip toliau.

Gamta juk yra amžina ir kiek į ją įdėsi, tiek ir gausi. Todėl ir yra labai smagu džiaugtis savo darbo vaisiais. Tačiau ir atėjus žiemai yra kuo džiaugtis - taip gražu atsikėlus pro langą matyti akinančiai baltus laukus ir kaip į juos leidžiasi didžiulės snaigės, nueiti, prikapoti malkų vakarui ir prie židinio praleisti šiltą, jaukų vakarą su šeima.

Matau, kaip tėvai trokšta išvykti į savo pasaulį kiekvieną savaitę po
sunkių savaitės darbų, po kasdienės įtampos, ir matau, kaip jie grįžta
iš ten išsekę fiziškai, tačiau pailsėję dvasiškai. Todėl labai norėčiau jiems padovanoti tokį poilsį, kurio jie nėra turėję, kad atėjus rudeniui, nuėmus visus derlius, kai už lango pila lietus, jie
pailsėtų ir kurtų planus toliau, kaip dar patobulinti jų kuriamą
"savo" pasaulį ir matyti, kaip tai suartina tavo tėvus...

Ačiū, mama Violeta ir tėti Artūrai, už gražų šeimos pavyzdį.

Dukra Agnė M.

----------------------------------------------------------------

Nesu iš tų raštingųjų, bet pamačius antraštę, nutariau parašyti apie savo tėvelius. Kiekvienas turbūt savaip suprantame frazę „širdyje – dar ne ruduo“. Vieni tai sieja su laisvalaikiu, pomėgiais, laiko skyrimu sau, gyvenimu savo malonumui ir t.t. Mano mama tai įsivaizduoja džiaugimusi anūkais, praleidimu savo laisvalaikį su jais. Augindama mus, mane ir brolį, laiko tiek daug neturėjo. Kaip ir kiekvieną žmogų slėgė rūpesčiai: darbas, namų ruoša, kaimas, o ir vaikams nebelikdavo tiek daug dėmesio, kai esi pavargęs ir krenti į lovą „kaip užmuštas“ po dienos darbų. Anūkų klegesys, juokas suteikia džiaugsmo, o ir pati viską vertina kitaip.

Turbūt dabar mes esame tėvų vietoje ir plušame nuo ryto iki vakaro, kad kartais tas vaikų šurmulys jau ir vargina. Tėvų sukaupta gyvenimo patirtis, išmonė išmokė juos džiaugtis gyvenimu ir vaikais, kiekviena akimirka, praleista su jais.

Aišku, vaikai nėra tik vienintelis mamos džiaugsmas. Kelionės, pasaulio pažinimas – tai dar vienas iš laisvalaikio būdų. Neregėta, nepažinta Lietuva – malonumas kiekvienam. Kai pamatai gražias vietas, net aikteli iš nuostabos, kad pas mus, Lietuvoje, taip gali būti gražu. Patirti įspūdžiai suteikia mamai sielos atgaivos, naujų jėgų, naujo polėkio gyventi, švytėti, o ji juk pas mane dar tokia žydinti, žydinti savo brandume, nes jai širdyje – dar ne ruduo...

Tėvelis pas mane visai kitoks. Jis daugiau dalyvauja bendruomeniniame gyvenime. Priklauso diabetikų klubui, kai leido sveikata - ir medžiotojų klubui. Žvejyba ir medžioklė buvo didžiausi gyvenimo malonumai, tai kartu ir pabėgimas nuo gyvenimo rutinos, nuo problemų, pabuvimas su pačiu savimi, su savo mintimis. Dabar šiuos pomėgius teko pakeisti kitais. Esant dideliems sveikatos sutrikimams, mažai tegali išeiti iš namų ir vienus pomėgius pakeitė kitais, aš sakyčiau, tai prisiminimų, nuotykių užrašymu ant lapo. Jis jau išleido dvi knygeles: „Kiškis inteligentas“ ir „Nepamirštami susitikimai“.

Jis taip save realizuoja. Rašydamas jis pamiršta apie ligas, kamuojančias pastaruoju metu, o be to, nori ir palikti prisiminimų apie save. Skaito daug knygų ir mus, savo vaikus moko išminties. Plunksna, lapas, mintys, užrašyti žodžiai – tėvelio gyvenimo džiaugsmas, nes jam širdyje dar ne ruduo...

Dukra Neringa apie savo tėvelius.

--------------------------------------------------------------------

Mūs senelė nuostabi,
Siuva, mezga, neria vąšeliu.
Jai energijos galėtų pavydėti,
Net panelės iš žurnalų titulinio lapo.

Jos darželį gėlės puošia,
Ji augina dar daržoves.
Uogas, vaisius ir kitas gėrybes
Ruošia žiemai nuolatos.

Šiandien kepė ji pyragą,
Vaišino anūkus, dar kaimynus.
Vakar grižo iš miškelio
Su pintine grybų nuostabių.

Mokė mus atskirt gerus grybus,
Juos išvaliusi staiga,
Mus bevaišinant kava,
Pakepė su paprika aitria.

Valgėm, gyrėm ir žavėtis tik galėjom,
Nes dar gėrėm kavą mes gilių.
Iš puodelio apmegzto gamtos
Bei gyvūnėlio atvaizdu puikiu.

Dar keliauti mėgsta ji labai,
Apkeliavusi ji nemažai.
Buvo ji prie jūrų jau galbūt visų...
Tik belieka jai sveikatos palinkėt tokios

Pagarbiai,
Gintarė Petraškaitė

----------------------------------------------------------------

Sveiki, esu Vaclovas, bet šeimos nariams ir draugams esu Laimis. Turiu žmonelę, anūkėlę, anūką dukrelę, žentą, na, ir sodą, tai didžiausias mano turtas...

Ech, tie rudeniniai obuoliai...

Rytas... Kodėl taip viskas atsibodo, ta rutina velniūkštė suvalgė visą gyvenimo džiaugsmą. Va, jau ir obuolius reikia skinti... Ech, tie rudeniniai, raudonskruosčiai obuoliai... Atsinešu kopėčias, pasiimu pintinę, skinu obuoliukus ir sau niūniuoju: „Bus dar vasarų bus dar žiemų, bet skubės ir skubės tos sekundės, šauks keliai dar mane iš namų ir tikėjimą gundys ir mmm....“

Pasilenkiu, prisimerkiu ir tarp pageltusių obels lapų, toli matau „jūrą“, na, tokią, tokią ir baltas žuvėdras...?! Ne, tai paukščiai pulkais palieka mus. Pakeliu ranką, pamojuoju ir sušnibždu sau panosėj: „Laimingo kelio, lauksiu sugrįžtant!!!”. Kaip norėčiau ir aš su žmona skristi į šiltus kraštus, kartu su paukščiais, kartu su vasara pabėgti nuo rudens...

Eina sau, kaip liūdna... Juk negali būti, kad į širdį lenda landūnas ruduo... Nulipu nuo kopėčių, apsidairau, žmonos rožės jau ruduoja, taip jau ruduo, bet tik ne mano širdyje!! Aš dar galiu, oi galiu...!!! Sparčiu žingsniu nueinu namo, pasiimu akordeoną ir, kad užgroju polką, smagią, seną polką...

Ech, išpučiu dumples, pastatau akordeoną ir einu prie savo obuoliukų. Juk jie mylimiems anūkams...

AČIŪ už man skirtą laiką

2007 m. Šventėme 30 metų bendro gyvenimo jubiliejų.

Vaclovas

-------------------------------------------------------------------

Širdyje -dar ne ruduo

Aš esu paprastas, gerokai pagyvenęs žmogelis, dviejų nuostabiausių anūkų senelis.
Tai ir dienas dažniausiai leidžiu su mažu anūkėliu,vedu jį į lauką.
Su judriu mažyliu smagu, bet kartais būna ir sunku...
Rūpinuosi savo sveikata, todėl daug būnu gryname ore.
Vasarą miške dažnai uogauju, rudeniop mielai grybauju.
Vaikštau pėstute-juk taip sveikiau, na, ir pigiau.
Namuose kasdien žiūriu žinias ir mielai skaitau geras knygas.
Kasmet važiuoju aplankyti vietų, kuriose gimiau,
Širdis tada atsigauna ir darosi smagiau.
Randu kasdien kokį užsiėmimą naudingą,
Stengiuos artimiesiems padėti, būti reikalingas.
Mano širdyje tikrai dar ne ruduo,
Nesugrublėjusi širdis dar kaip akmuo...

Bronius Armonas

----------------------------------------------------------------

Sveiki, esu Eglė. Jau senokai nerašiau rašinių. Vis dėlto šį kartą nutariau pamėginti laimę ir aš. Kai pro langą žvelgia rudenėlis, iš tikrųjų būtų smagu praleisti jaukų savaitgalį mano bendravardėje sanatorijoje “Eglė”. Šis vardas mane lydi ir laisvalaikiu, nes dainuoju “Eglės” ansamblyje, kuriam vadovauja taip pat Eglė. Ir vis dėlto norėčiau papasakoti ne apie save, bet apie savo tėvus, jų laisvalaikį, o gal ir padovanoti mamai ypatingą dovaną jos gimtadienio, kurį švęs spalio 16 dieną, proga.

Kai žmogus išeina į pensiją, atrodo, visas laikas priklauso jam. Gali daryti, ką nori, ilsėtis ir tinginiauti tiek, kiek širdis geidžia. Žiūrėdama į savo tėvus, matau, kad būtent tinginiauti jiems norisi mažiausiai. Visada užimti, eina, skuba, meistrauja, ir tik retkarčiais, kai savijauta liepia sustoti, trumpam stabteli, leidžia pailsėti kojoms, nugarai, ir vėl - prie darbų darbelių. O jie turi keistą savybę niekada nesibaigti…

Žinau, tėvai kitaip nemoka. Mano tėvų kartos žmonės yra įpratę daugiau duoti, negu imti. Mama savo gražiausius metus paskyrė vaikučių gydymui. Prisimenu, net vidury nakties keldavosi ir eidavo pėsčiomis pas mažuosius ligoniukus, jei tik paprašydavo, jokio atlygio už naktinius vizitus nesitikėdama ir

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją