Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys savo kūrinius, skirtus šios nepriklausomos valstybės įkūrimo 60-mečiui, eksponavo Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje.
Teigdamas, jog šios fotografijos yra „ąžuolo šakos į pastatytos Izraelio valstybės vainiką“, menininkas prisipažino norintis dar kartą sugrįžti į Izraelį, kuriame maga ir smagu fotografuoti, nes „kur pažvelgsi – visur emocijų, istorijų ir kultūros prisisunkę Šventosios Žemės klodai, visur smagūs ir darbštūs žmonės, kažkokiu būdu apsipratę su pavojais.“
Tikrovė, neigianti stereotipus
„Eglės leidyklos“ direktorius atviravo: prieš dvejus metus ruošiantis į Šventąją Žemę apie kūrybinius užmojus negalvota. Kraštas, kuriame prieš 60 metų žydai iškėlė savo valstybės – Izraelio – vėliavą, traukė, nes tai yra Šventoji Žemė, viliojanti kiekvieną tikintį žmogų.
„Eiti Jėzaus Kristaus pėdomis, pastovėti Alyvų sode – nepaprastas patyrimas, gilesnės prasmės suteikiantis bibliniam žodžiui, apeigoms bažnyčioje“, – motyvuodamas pasirinkimą kalbėjo fotografijos parodos „Šalom, Izraeli!“ autorius, pokalbyje įvardijęs du atsitiktinumus, nulėmusius jos atsiradimą.
Pirma mintis surengti dešimtąją personalinę fotografijų parodą Antanui Stanevičiui kilo vasario 16–ąją. Tą dieną – Lietuvos nepriklausomybės proga – pasveikino kolegė Sofija Minina, prieš daug metų emigravusi į Izraelį. Nuotraukomis, atspindinčiomis šių dienų Izraelio gyvenimo akimirkas, tarsi atsidėkota už minėtąjį sveikinimą. Be to, draugui Aleksandrui, priekaištavusiam, jog lietuviai iššaudė žydus, norėta įrodyti, kad ne visi lietuviai yra blogi žydų atžvilgiu; yra daug lietuvių, kurie labai gerbia žydus.
Pozityvumas ir šviesios spalvos vyrauja visose šešiasdešimt fotografijų. Publicistiniu stiliumi autorius siekė parodyti, ką žydai pasiekė po dviejų tūkstančių metų sugrįžę į savo namus, kad jie yra visai kitokie, nei įprastai manoma. Anot fotomenininko ir ilgamečio dienraščio „Klaipėda“ vyriausiojo redaktoriaus, Izraelio žydus galima lyginti su sibiriečiais – labai draugiškais, atvirais, nesmulkmeniškais.
„Pretenzingi, irzlūs, viskuo nepatenkinti žydai yra stereotipas, akimirksniu griūvantis gyvai pabendravus su tos šalies žmonėmis“, – teigė pašnekovas, pasakęs ir daugiau nustebinusių dalykų.
Potyriai
Prakalbęs apie juos, uostamiestyje gyvenantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys prisiminė anekdotą, kurio pabaigoje žydas, pasiūlius jam kasti griovį, atkirto, jog niekas dar nematė žydo, mojuojančio kastuvu. „O Izraelyje iš tikro galima pamatyti žydą su kastuvu“, – smagiai nusijuokęs tęsė Antanas Stanevičius, Dievo pažadėtoje žemėje regėjęs ir žydą kolūkietį, triūsiantį kibuce, ir žydą sodininką, daržininką, mat Izraelyje gana stiprus žemės ūkis.
Pono Antano teigimu, daržovės ir vaisiai auginami šiltnamiuose, tačiau ne dėl šilumos trūkumo. Daug kas plėvele aptrauktuose statiniuose sodinama, norint apsaugoti nuo kenkėjų. Dvylika dienų Izraelyje viešėjusio lietuvio dėmesį atkreipė ir tai, jog kiekvienas nokstantis apelsinas, bananas apgaubiamas pakabinamu maišeliu – jis apsaugo nuo nepageidaujamų gyvių, o vaisiui prinokus tampa įpakavimo medžiaga.
Neišdildomą įspūdį paliko Negyvoji jūra.
„Pasijunti tarsi Mėnulyje. Labai sūrus vanduo neleidžia nei skęsti, nei koja pasiekti dugną, dėl to keblu atsistoti. Ant vandens gali miegoti, skaityti knygą“, – pasakojo prieš dvejus metus prie šios jūros atostogavęs lietuvis, sužinojęs įdomų faktą apie sezoninius lietus. Jie šiam kraštui buvo būdingi prieš du tūkstančius metų. Žydus išblaškius po pasaulį, o didžiuosius Izraelio plotus užkariavus dykumoms, šią žemę aplenkdavo ir sezoniniai lietūs. Jie sugrįžo dabar, kai dykumos sumažintos – apsodintos palmių giraitėmis, alyvmedžiais, sodais. Tiesa, lietaus smėlynuose laukiama su baime. Didelis lietus sukelia pavojingas nuošliaužas, keliančias didelį pavojų namams, taigi ir žmonėms.
Žydų – amžinosios tautos žmonės iš prigimties yra be galo aktyvūs, turintys idėjų ir užmojų bei mokantys ginti savo nuomonę. Izraelyje šios savybės lemia būrimąsi į politines partijas.
Vadinamojo žydų vieningumo Izraelio politiniame gyvenime, sako, nė su žiburiu nerasi: vyksta arši kova dėl valdžios, medžiojamos politikų nuodėmės. Draugai iš Izraelio – litvakai – atkreipė žurnalisto dėmesį, kad atkurtosios valstybės politikai nemažą įtaką daro judėjai ortodoksai, gatvėje atpažįstami iš juodų drabužių, juodos skrybėlės ir žandenų.
„Jų misija žemėje iš pirmo žvilgsnio labai paprasta – melstis ir vaikus „daryti“. Jų žmonos pagimdo po penkiolika atžalų, ir kai kurios tampa invalidėmis“, – atkartojo Izraelio draugų pasakojimus fotomenininkas ir pridūrė, jog ortodoksams vyriausybė skiria subsidijas, nes jie įrodė, kad jų maldos padeda išsilaikyti valstybei. Jie taip pat tvirtina: žydai nebūtų grįžę į savo namus, jei ne Dievo valia. Pasikliaudami ja, giliai tikintys ortodoksai superka namus iš arabų, taip įgyvendinami grįžimą į Pažadėtąją žemę ir įsitvirtinimą joje.
Ne vieną eilėraščių, publicistikos knygą, fotoalbumą išleidusio ir redagavusio Antano Stanevičiaus pastebėjimu, ne visi Izraelyje panorę apsigyventi žydai prigyja. „Kai kurie atvažiuoja, pagyvena ir traukia į Ameriką ar Vokietiją, kurioje dabar atkuriama žydų diaspora.
Pažadėtoji Žemė, matyt, skirta ne visiems“,– apibendrindamas sakė pašnekovas, jam antrino minėtoji kolegė Sofija: jei nebūtų pardavusi buto Klaipėdoje, būtų visam laikui sugrįžusi į Lietuvą. Ji Izraelyje nepritapo, nes nesurado nei mėgstamo darbo, nei tokių nuoširdžių draugų. Ir į Dievą ji tiki kitaip, nei žydai ir krikščionys moko... Nepritapo ir jos sūnus Markas, kuris su žmona išvyko gyventi į Olandiją.
Antroji parodos pusė
Fotografijų parodos „ Šalom, Izraeli!“ autoriaus žodžiais, ekspozicija, pristatyta didžiuosiuose Lietuvos miestuose, skilo į dvi dalis. Vienose nuotraukose publicistiškai parodytos prieš šešias dešimtis metų atkurtos Izraelio valstybės gyvenimo detalės, kitose visas dėmesys skiriamas krikščioniškajai temai.
Antanui Stanevičiui Jeruzalėje didelį įspūdį paliko Kristaus kapo bazilika, sudaryta iš kelių koplyčių, kurios tokios didelės, jog vertos bažnyčių vardo. Savo koplyčias turi katalikai, graikai, rusai, armėnai, etiopai. Milžiniškoje bazilikoje, sudarytoje iš kelių bažnyčių, nuo gausybės žvakelių, puošybos elementų, pasak fotomenininko, galima pradėti svaigti. Reikia atlaikyti milžinišką eilę, grūstį, kurios esti prie Kristaus kančią menančių vietų.
Įspūdinga ir Raudų siena, žydų vadinama Vakarų – iki mūsų dienų neišlikusios žydų Antrosios šventyklos siena.
„Pabuvoti čia be galo įdomu. Besimeldžiantieji, kaip mūsų kaime sakytų, barakatinuoja, t. y. ritmingai lankstosi į priekį ir atgal pasiekę tokį transą, jog užkalbinti vargu ar girdėtų kito žmogaus balsą. Jie neretai ir verkia, gedėdami Antrosios savo šventyklos, kurios vietoje pastatyta antroji pagal svarbą musulmonų mečetė su auksiniu kupolu, – įspūdžiais dalijosi A. Stanevičius, nepaprastus jausmus išgyvenęs ir Kristaus kančių kelyje – Via Dolorosa. - Tai nepaprastai dvasinga vieta. Tik liūdna, kad krikščionys nesugeba jai iškovoti daugiau pagarbos. Susikaupus, panirus į apmąstymus, prie tavęs prikimba arabas ir įkyriai siūlo pirkti atviruką. Šventumo ir chamizmo kontrasto niekas nenorėtų jausti.“
Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Antanas Stanevičius nuotraukose tikėjimo galią skleidžia nebe pirmą kartą. 2005 metais Klaipėdoje ir Šilutėje buvo eksponuotos jo parodos „Mozės kalnas“ , „Maktub“, „Krikščioniškasis Egiptas“, 2006 metais Klaipėdoje – „Armėnija Ararato akyse“.
Autorius atviravo: „Kartais apima savotiška neviltis: šventosios vietos tiek išstudijuotos, aprašytos, išpieštos ir išfotografuotos, kad, rodos, nebėra kur kišti nosies. Bet kai geriau pagalvoji, supranti, – kiekvienas žmogus Dievą jaučia ir įsivaizduoja savaip. Izraelyje tikėjimo jėga – be galo stipri, idealizmas aukščiausio laipsnio. Kitaip tauta po dviejų tūkstančių metų argi būtų sugrįžusi į savo namus! Tai pavyzdys ir mums, lietuviams, kaip atkakliai reikia palaikyti savąją tautą, branginti savo atkovotąją valstybę. Reikia Dievui dėkoti už grąžintą Nepriklausomybę tada, kai, regis, virtimas rusakalbe tarybine liaudimi buvo neišvengiamas.“
Paklaustas apie knygų leidybai padvigubintus mokesčius ir visą šiandieninę krizę Lietuvoje, leidėjas ir fotomenininkas atsakė žydų patarle: „Kvailas yra tas, kas laukia blogo gubernatoriaus mirties – kitas bus dar blogesnis!“
