Gyvenimas kraštotyrai

Garbės kraštotyrininkė I.Rudzinskienė apie save sako su šypsena: „Esu Šiaulių mergelė, Panevėžio panelė, Pakruojo žmonelė, Sigutėnų martelė, Šiaulių fabrikų darbininkėlė, kraštotyros bitelė“. Suprask: gimė Šiauliuose, mokėsi Šiaulių ir Panevėžio mergaičių gimnazijose, ištekėjo už vyro iš Pakruojo rajono Sigutėnų kaimo. Įgijusi aukštąjį techninį išsilavinimą, dirbo Šiaulių fabrikuose.

Technikė technologė į kraštotyrą įsitraukė dar sovietmečiu – prieš keturis dešimtmečius. Yra surengusi ne vieną asmeninę savo darbų parodą, sulaukusi puikių vertinimų. Labiausiai šiaulietę traukia prisiliesti prie savo tautos, žymių žmonių, savo giminės, savo šeimos šaknų. Daugelį genealoginių medžių sudariusi, savo patirtimi noriai besidalijanti šiaulietė sako, kad savo šaknų žinojimas žmogui ir visai tautai suteikia tvirtumo.

Pasak kraštotyrininkės, klysta tie, kurie mano, kad jo giminėje nieko ypatingo negalėjo būti: „Savo šaknimis gali didžiuotis ne tik bajorai. Jei imsime ieškoti savo šaknų, daug garbių ir pasididžiavimo vertų dalykų kiekvienas surasime.“

Giminės „paveikslėliai“

I.Rudzinskienė pataria kiekvienai šeimai turėti keturis genealoginius medžius – savo ir sutuoktinio tėvų.

Kraštotyrininkė mano, kad tokie iškalbingi giminių medžiai sienas papuoštų labiau negu menkaverčiai paveikslėliai. Jie skatintų šeimoje augančių vaikų pasididžiavimą savo giminės istorija.
Norint sudaryti giminės medį, prireikia daug kantrybės, kruopštumo, nuoseklumo. Tokio darbo nepadarysi priešokiais ar vienu sykiu. Žinios renkamos po kruopelytę.

Švietėjo, spaudos darbuotojo Povilo Višinskio (1875–1906 m.) genealoginį medį I.Rudzinskienė sudarinėjo penketą metų. „Radau labai daug įdomių faktų, išsiaiškinau, kad 1906-ieji Višinskių šeimai buvo patys tragiškiausi – tais metais mirė pats Povilas ir abu jo tėvai“, – paskutinio savo darbo įspūdžiais gyvena septyniasdešimt septynerių šiaulietė.

Nors I.Rudzinskienė yra sudariusi labai daug genealoginių medžių, nė vienas jų nėra užbaigtas, nes jų pabaigos ir negali būti. Pasiekus vieną datą, reikia nerti gilyn.

Nuo ko pradėti?

Pradėti sudarinėti genealoginį medį I.Rudzinskienė siūlo nuo savęs, nuo pačių artimiausių žmonių. Tai daryti reikia tuojau pat, neatidėliojant nė savaitei, nes senieji žmonės, kurie šiandien gali daug ką pasakyti, rytoj gali į užmarštį nusinešti dalį labai svarbios informacijos, reikalingos genealoginiam medžiui sudaryti.

Šiandien daug medžiagos galima rasti internete – 56 bažnyčių dokumentus nuo 1616 iki 1915 metų. Tiesa, tai palyginti nedidelė bažnyčių archyvo dalis.

Pasak I.Rudzinskienės, atskleidus vieną faktą, čia pat galima aptikti ir kitą: „Radote gimimo liudijimą jums rūpimo žmogaus. Jame įrašyti ir abu jo tėvai, ir netgi mergautinė motinos pavardė. Taip atsiranda galimybė pasistūmėti dar per vieną kartą.“

Informacijos šaltinis genealoginiam medžiui gali būti ir kapinės. Paminkliniuose akmenyse iškalta informacija suteikia labai daug žinių apie giminę. Ant paminklinio akmens radus įvairių pavardžių, galima neabejoti, kad šie žmonės tarpusavyje buvo susiję giminystės ryšiais.

Kraštotyrininkė pataria atidžiai įsižiūrėti į šeimos švenčių, ypač auksinių vestuvių, nuotraukas. Jose paprastai pašaliečių nebūna. Lieka išsiaiškinti, kokie giminystės ryšiai juos sieja su jubiliatais.
Tiesa, ne visais dokumentais galima pasitikėti. Kai kuriais istorijos tarpsniais, siekiant vyrus apsaugoti nuo karo prievolės, sąmoningai buvo klastojamos gimimo datos. O ką jau kalbėti apie klaidas, kurių priveldavo mažaraščiai dokumentų tvarkytojai.

Moterų diskriminacija

I.Rudzinskienė pripažįsta, kad kur kas sunkiau būna atsekti giminės moteris. Jos savo pavardės kaip ir neturi: pradžioje turi tėvo, o paskui – vyro pavardę.

„Anais laikais moterys iš viso buvo diskriminuojamos. Buvo sakoma, kad genealoginius medžius galima sudarinėti tik bajorams vyrams. Jei giminėje per tris kartas negimdavo vyrų, bajorystė dingdavo. Tačiau aš nuolat akcentuoju: nereikia būti grafu ar bajoru, kad galėtum didžiuotis savo garbingomis šaknimis“, – sako genealoginių medžių sudarinėtoja.

Garbės kraštotyrininkė neseniai kaip ekspertė buvo pakviesta vertinti Tytuvėnų gimnazijos moksleivių sudarytų genealoginių medžių. „Puiku, kad vaikai to ėmėsi, kad tam buvo paskatinti“, – gėrėjosi I.Rudzinskienė.