Hermanas Šulcas – žmogus, kuris Ruandos gyventojams yra ne tik kunigas, bet ir draugas bei mokytojas. Pokalbiui su juo susitikome kunigo viešnagės Lietuvoje metu.
- Iš pirmo žvilgsnio Afrika ir Lietuva turi mažai bendro. O gal vis dėlto yra ne taip?
Lyginant Afriką, o tiksliau Ruandą ir Lietuvą, skirtumas tarp jų – labai ryškus. Ruandos žmonės yra tokie, kokie buvo lietuviai man atvykus į Lietuvą 1991 m. Tuomet visi atrodė kaip viena šeima – vieni kitiems atidūs ir paslaugūs. O dabar žmonės Lietuvoje pasidarė susvetimėję.
Kiekvieną kartą sugrįžus į Europą mane nustebina žmonių liūdnumas. Afrikoje žmonės daug ko neturi, tačiau jie nestokoja giedros, linksmos nuotaikos, o tai yra labai didelė vertybė. Materialine prasme jų gyvenimas yra labai ribotas, sunkus, vargingas, bet jie ne piktumu, ne sukandę dantis, bet giedrumu kovoja savo kasdienybės kovą. Ir tai yra pagrindinis skirtumas tarp Europos ar Lietuvos ir Ruandos.
- Kuo galima paaiškinti afrikiečių optimizmą? Artimais tarpusavio ryšiais, bendruomenės vaidmeniu?
Šiandieninė Vakarų visuomenė linkusi viską sureliatyvinti, tačiau dar graikų filosofai sakydavo, jog žmogus gyvenime turi vadovautis universaliais principais. Afrikoje natūraliai suvokiama, kas yra gera ir kas yra bloga. Gera išlieka gera, ir bloga yra bloga. O modernioje visuomenėje to jau nebėra. Viskas reliatyvu. Kas vienam yra vertybė, tas kitiems – nieko verta. Daug kur bandoma kalbėti apie universalias žmogaus teises, nuolat vyksta diskusijos, kurios baigiasi be rezultatų. Afrikoje yra išlaikytas aiškus gėrio ir blogio supratimas: ypatinga pagarba žmogui ir gyvybei.
- Tai yra gražioji Afrikos pusė, tačiau žinome, kad yra ir kita pusė – ne tokia šviesi. Pavyzdžiui, sukčiavimas, vagystės. Kyla klausimas, kurgi tada tos vertybės?
Iš tiesų miestuose tai vyksta. Miestai yra žiaurūs. Aš tą sakau ir žmonėms, kurie mane aplanko Ruandoje: jei pabuvosite tik sostinėje, nieko nesužinosite apie Ruandą. Afrikos šalių sostinės yra kaip ir visi kiti pasaulio miestai. Tačiau aš laimingas, nes gyvenu tarp paprastų žmonių, kurie yra visiškai kitokie.
- Ar globalizacija keičia Ruandos mažesnes gyvenvietes?
Kraštas yra mažytis, labai tankiai apgyvendintas, žemės mažai. Jauniems žmonėms nėra darbo. Jaunimas bėga į miestus ar į užsienį ir tai keičia visuomenę, nes darosi labai sunku išlaikyti esamas vertybes. Bet ir Lietuvoje vyksta lygiai tas pats, nes dauguma Lietuvos jaunų žmonių išvažiuoja į didesnius miestus, veržiasi į Vakarus. Beveik nebėra kaimų ir jų gyventojų, kuriems gėris ir blogis nebuvo reliatyvus dalykas.
- Kokia Jūsų gyvenimo ir darbo patirtis Ruandoje? Ar žmonės visą laiką buvo įkvėpimo šaltinis, o gal teko nusivilti?
Buvo ir tokių atvejų, kai mane tiesiog norėjo nužudyti dėl pinigų. Laimei, kad lemtingą kartą kulka liko įstrigusi pistolete. Tačiau tai gali nutikti visur. Pavyzdžiui, čia, Lietuvoje, kai stačiau jaunimo sodybą, mane statybininkai labiau apvogė negu Afrikoje. Tačiau tai manęs nestebina. Pamenu, vieno skrydžio metu atsiverčiau Lietuvos dienraštį, o ten rašo: gruodžio 24 d. Panevėžyje nušauti du žmonės, gruodžio 25 d. Šiauliuose – taip pat du. Gruodžio 26 d. vėl kažkas nušauta.
Kiekvieną dieną, net per Kalėdų šventes kažkas nušaunamas. Ruandoje praėjo jau nemažai metų nuo baisiųjų 1994 m. žudynių, bet dabar Ruandoje negirdėt nė apie vieną nužudymą. Ar galima tokiame kontekste Ruandos žmones vadinti laukiniais? Taip, Ruandoje vyko žudynės, bet dėl manipuliacijos žmonėmis, skatinant žudyti. Nepaisant to, Ruandoje išliko pagarba gyvybei. Ruandos gyventojai yra gerbianti žmogų, gamtą ir visą gyvybę tauta. Tai rodo, kad labai pavojinga apibendrintai kalbėti apie žmones.
D.Kupstienės nuotr.
- Klausydama Jūsų, bandau įsivaizduoti, ko galėtų paklausti žmogus, kuris mažai žino apie Afriką. Didelė tikimybė, kad jis tiesiog pasakytų, jog Afrika - laukinis kraštas.
Amerikoje, lietuvių parapijoje, maždaug prieš dvidešimt metų laikiau Šv. Mišias su dviem kunigais. Tuomet vienas iš tų kunigų man sakė: "Neskriausk Lietuvos – nevežk juodaodžių į Lietuvą“. Taip pat mane užsipuolė labai daug Amerikos lietuvių sakydami: "Šulcas į Lietuvą negrus veš“. Kokių buvo baisių komentarų, aš net išsigandau!
Tačiau kai jau po genocido aš vėl nuvažiavau į Ameriką, žmonės, išgirdę apie nelaimę, verkė ir aukojo pinigus ruandiečiams. Niekaip negalėjau suprasti – tai kas tada prieš mane nusiteikęs? Paaiškėjo, jog buvo viena vienintelė žurnalistė, kuri rašė piktus straipsnius. Taigi, jei palyginsime tuos Amerikos lietuvius, kurie palaikė Afriką ir kurie stojo prieš – santykis būtų 99 prieš 1.
Buvo surinkta daug aukų ir tai rodo žmonių pritarimą tam, ką aš darau Ruandoje. Bet jei vienas žmogus paleidžia gandą, kad visa Amerika yra prieš, tuomet atrodo, kad visa Amerika yra priešiška. Labai pavojinga, mano nuomone, yra neteisingos informacijos invazija arba teisingos informacijos trūkumas. Todėl visada labai svarbu tikra, autentiška informacija. Sunku, nes dėl panašių istorijų yra daug žmonių, susidariusių neigiamą įspūdį ir klaidingą nuomonę apie Afrikos žmones.
Lietuviai ruandiečius priima labai svetingai. Aš ir mano jaunimas nuolat sulaukiame kvietimų apsilankyti. Ruandiečiai yra labai paprasti žmonės, bet jie perduoda dalelę tos sveikos kultūros Lietuvos žmonėms. Bet ar ši kultūra išsilaikys? Aš nežinau. Labai greitai šito gali ir nebelikti. Viskas keičiasi. Dabar pagrindinės vertybės yra materialios, tačiau ir materializmas nėra blogai, kai tai yra laiku ir vietoje.
- Bet daliai žmonių neužtenka vien materialinių gėrybių. Rodos, kad vertybės taip pat keičiasi – vis daugiau žmonių jaučia didelį norą padėti afrikiečiams. Ką jūs galite apie tai pasakyti?
Dauguma žmonių pasąmoningai jaučia, kad ten turėtų rasti atsakymą į tai, ko jie ieško, o jie ieško tikrųjų vertybių. Dauguma sąmoningai, bet kiti ir nesąmoningai, jaučia ir nori pamatyti aplinką, kurioje žmogus žmogui yra žmogus. Ir kurie visą realybę grindžia ne vien pinigais. Visame pasaulyje už visas paslaugas turi mokėti, atsiskaityti, o ten galioja visai kitokia logika.
- Ką jūs pasakytumėte tiems žmonėms, kurie nori savanoriauti Afrikoje, ją pažinti? Ką jūs jiems patartumėte?
Labai svarbi yra motyvacija. Afrikoje išbūti gali būti sunku, todėl turi gerai žinoti, ko ten važiuoji, kitaip tai bus tik tuščias pasivažinėjimas. Jei galėčiau ką nors patarti jaunimui, patarčiau štai ką: reikia burtis ir palaikyti vieni kitus tarpusavyje. Nes kitaip aš neįsivaizduoju, kaip žmogus gali išlaikyti idealizmą, jeigu gyvena labai materialistinėje aplinkoje, jei neturi artimų draugų, kurie jį palaikytų.
- Lietuva tokia maža šalis ir taip toli nuo Afrikos. Ar prasminga organizuoti kultūrinius projektus, kurie suartintų tokių skirtingų kultūrų žmones?
Nepaisant to, kad Lietuva yra maža, jos pastangos taip pat yra vertingas įnašas į žmoniškumą. Kad ir bendravimas su viena nedidele Afrikos šalimi, pavyzdžiui, Ruanda. Tikiu, kad mes visi vieni kitiems galime būti naudingi. Bene žinomiausias to pavyzdys – sesuo Teresė iš Kalkutos, kuri paliko patogų gyvenimą ir nuveikė tiek daug dėl varguolių. Kiekvienas, jei tikrai norim, galime įnešti savo indėlį kuriant geresnį pasaulį.
***
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyks gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
