Po 4 metų pertraukos grįžtate į LNK žinių vedėjos kėdę. Pasiilgote eterio?

Eterio tikrai nepasiilgau. Šiuo požiūriu jaučiuosi neutrali. Man tai – tiesiog darbas, nes labai vertinu tas pareigas, kurias turiu dabar – kuriu dokumentikos serialą. O jei kalbėtume apie kažkokį adrenaliną, stresą ar tam tikrą savęs išbandymą, šito mano gyvenime visada su kaupu.

Jūsų gyvenimas – sudėtinga istorija. Kaip pavyko nesugniužti po patirtos tragedijos prieš trejus su puse metų, kai žuvo jūsų vyras?

Nežinia, ar man pavyko, nes labai pasikeičiau. Netektis stipriai užgrūdina. Ir jei pavyksta atsitiesti, pakyli tvirtesnis. Anksčiau jaunatviškai, labai optimistiškai žvelgiau į ateitį ir visa, kas supa. O susidūrusi kaktomuša su tokia žiauria realybe supratau, kokia trapi mūsų būtis. Ir kad mūsų planai tam tikra prasme yra niekingi, beverčiai.

Mano istorija nėra išskirtinė. Žmonės, žinodami, kad esi ne vėjo nešamas pūkelis, o vėtyta ir mėtyta, skaudžiai apdaužyta, kitaip su tavimi bendrauja, atveria savo skaudulius. Ir pamatai – vaje, kiek yra žmonių, pabuvojusių baisiausiose mėsmalėse ir tai ištvėrusių!.. Per tuos kelerius metus net sutikau likimo draugę, išgyvenusią visiškai tą patį.

Kaip pasikeičiau? Visokeriopai, nes per tą laiką nutiko ne tik bloga, bet ir gera. Kai viena augini pašėlusį berniuką, esi priversta keisti gyvenimo būdą, perrikiuoti vertybes, prioritetus ir dienotvarkę. Išmoksti griežtai skaičiuoti laiką – kam jo privalu skirti, o ko galima ir visai atsisakyti.

Mylimąjį atėmusi nelaimė tarsi įspėjo, kad tas plieninis paukštis danguje yra žiauriai pavojingas. Tačiau jums tai, regis, nė motais.

Po tų įvykių aš jau kitaip sveriu bet kokią informaciją. Žinau, kas yra netektis, ką jaučia mamos, žmonos, vaikai – juk kiekvienas žuvęs ar nelaimę išgyvenęs žmogus yra kažkam be galo brangus ir reikalingas. O tų nelaimių tiek daug, ir jų atsitinka bet kur. Ypač kai augini vaiką, kiekviename žingsnyje įžvelgi potencialų pavojų. Anksčiau labiau tikėjau savimi.

Maniau: jei esi atsargus, atsakingas ir protingas, viskas bus gerai. Dabar taip nebegalvoju. Tai tėra minimumas, ką privalai daryti. Bet, deja, nuo tavęs priklauso tiek mažai... Todėl ar lėktuvas, ar mašina, ar liftas, ar pėsčiųjų perėja, ar gatvė sutemus – viskas gali būti vienodai pavojinga. Nesu paranojikė, bijau ne dėl savęs, bet baisiai išgyvenu dėl sūnaus, savo brangiausio ir vienintelio žmogaus.

Žinoma, lėktuvas yra priedas prie minėtos rizikos puokštės. Po nelaimės praėjo gal keturi mėnesiai, kol vėl sėdau į lėktuvą – tai buvo labai susiję su išgyvenimais. Tačiau nemanau, kad dabar per daug skraidau. Atvirkščiai – laiko turiu taip mažai, kad vos prisiliečiu prie vairalazdės.

Papasakokite apie Dariuką. Gal jau išryškėjo kokie nors jo pomėgiai?

Jam dveji su puse, jis be galo judrus. Žinau, kad taip pasakytų daugelis mamų, tačiau stebėdama kitus vaikus matau, kad Dariukas ypač energingas. Jis užlipa ten, kur kiti vaikučiai nesugalvoja ir net nepastebi. Jam visą erdvę reikia pajusti pačiam. Aišku, ne visada tai baigiasi gerai. Nuoširdžiai pavydžiu mamytėms, kurios sako pailsinčios namie – aš grįžusi iš darbo dirbu toliau. Tačiau negaliu vaikui nuolat kartoti: „negalima, nelipk, nedaryk, draudžiu“. Tad sukandu dantis ir laukiu, kas bus. Labai tikiuosi, kad darželis jam bus kaip kariuomenė, kur apkarpys sparnus ir nors kiek nuleis ant žemės.

Bandau guostis, kad man vaidenasi, tačiau nuo to laiko, kai mažasis Darius pradėjo ropoti, lėktuvas jam yra mėgstamiausias žaislas. Namuose kasdien per visą butą išrikiuoja eskadrilę, kuri vakare skrenda į jo kambarį miegoti, keleiviai stoja prie boingų, parašiutininkai šokinėja nuo paiperių sparnų – žodžiu, namuose verda aviacinis gyvenimas. Tikrai nesistengiau jam kažko įpiršti. Tik tiek, kad jis su manimi važiuoja į aerodromus, jau skiria kai kuriuos lėktuvų modelius.

Tačiau lėktuvų modeliukai patys į namus neatskrido...

Na, neatskrido – draugai atnešė. O ir vyro tėvai porą maišų yra padovanoję.

Daug laiko praleidžiate su sūnumi?

Kai tik nedirbu, būnu su vaiku. Tai reiškia, kad kiekvieną vakarą, savaitgalį ar laisvadienį. Aišku, dabar jaudinuosi, kad nepavyksta darbų nudirbti taip greitai, kaip iki Dariuko gimimo, kai visos naktys ir savaitgaliai būdavo mano. O jei peržengi tam tikrą limitą, ima klibėti sveikatėlė. Be to, mūsų daugiavaikė šeima (mano vaikas atstoja kelis ramius vaikus) mėgstame gyventi tvarkingai – tvarkomės kasdien. Pas mus vaikiško jovalo vakare nerasite.

Stengiatės atstoti vaikui ir mamą, ir tėtį?

Kad aš nežinau, kas tai yra. Mes nepatyrėme buvimo visi kartu. Tačiau nemanau, kad mano situacija išskirtinė. Aplink daug draugių su mažais vaikais, dauguma jų išsiskyrusios. Tokia padėtis liūdina, tačiau mes savo kalbomis nieko nepakeisime. Pirmiausia šeimos puoselėjimo pavyzdys turėtų eiti iš viršaus, iš valdžios vyrų. Kas mūsų aukščiausioje valdžioje savo pavyzdžiu propaguoja darnią, gražią šeimą? Ar matote ministrą ar Seimo narį, besididžiuojantį žmona, vaikais, nuoširdžiai iškeliantį šeimą kaip pirminę vertybę? Tai ko čia stebėtis, kad namo kieme į tėvelį, žaidžiantį su vaiku, žiūrime kaip į anomaliją? Esate aistringa keliautoja, aplankiusi per 40 šalių. Kada paskutinį kartą buvote kelionėje?

Užminta ant didelės nuospaudos... Neturiu laiko atostogauti. Žinau, kad labai sau kenkiu, bet nieko negaliu pakeisti. Atostogomis nevadinu to laiko, kai būnu viena su vaiku prie jūros. O į poilsinę kelionę nevykau jau porą metų. Jei būtų laiko, lėkčiau kad ir į Latviją. Išvykus man patinka ką nors veikti – nardyti, slidinėti. Jei dar pavyksta iš namų ištraukti ir kartu pasikviesti vieną kitą draugę – nuostabu.

Apžvelgėme praeitį, žvilgtelėkime ateitin – kokį savo gyvenimą įsivaizduojate po 5 metų?

Nekuriu tokios tolimos vizijos. Žinau, kaip noriu praleisti šią dieną, ir, jei tai pasiseka, – labai gerai. Aišku, kiekvienas turime svajonių, norime judėti į priekį, daugiau patirti, aprėpti, daugiau kam nors ir atiduoti. Tačiau patyrusi vieną kitą perversmą gyvenime noriu labai mažai – kad nenutiktų lemtingų traumų, kad sveikata būtų stipri, kad artimi žmonės nepultų į depresiją. Sunku, kai pašlyja kieno nors sveikata, o tu negali niekuo padėti, nes nesi nei daktaras, nei ponas Dievas. Gyvenu paprastai – visi sveiki, gyvi, tai ir džiaugiuosi. Ateityje norėčiau dar pastudijuoti užsienyje, domina gilesnės žiniasklaidos studijos, sąlytis su šios srities profesionalais.

Gal turite širdies draugą?

Ne. Viskas yra nebe taip, kaip būtų buvę prieš dešimt metų. Negyvenu bokšte užsidariusi, būnu tarp žmonių, dalyvauju pobūviuose, tačiau viena. Aplinkui daug panašių vienišių: jos protingos, gražios, pasitempusios, stiprios, ir ne bet koks vyras gali joms prilygti. O be to, ir vieniems, ir kitiems vis svarbiau tampa puikiai atrodyti, turėti gerą darbą ir mašiną. Gaila, bet mažai kam rūpi tiesiog būti drauge.

Nesvetimos vienišumo, liūdesio akimirkos?

Niekam jos nesvetimos, ypač mūsų šalyje, kur tokia prasta žmonių psichinė sveikata. Esi spaudžiamas, vejamas ir gniuždomas: iš tavęs reikalaujama, ant tavęs rėkiama. Ką gi matote gatvėse? Kiek praeivių šypsosi? Nepriklausomybės metais užaugo nauja karta, bet niekas nesikeičia. Jauni žmonės yra įžūlūs, pikti, agresyvūs, nori vienas kitą pastumti ar pašiepti, o ne padėti. Tokioje aplinkoje nežinia kas turėtum būti, kad jaustumeisi ramus ir saugus. Aišku, būtų miela elgtis su visais bičiuliškai, nuolaidžiai, bet negalima, nes burbės, sutryps.

Teisūs yra teigiantieji, kad išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste psichologiškai pasijunti lyg įkritęs į duobę. Tau gali išmušti krepšį iš rankų, nepraleisti ir pastumti, nors eini su vaiku, ką jau ten kalbėti apie neprašytą pagalbą. Kai visai liūdna, bėgu į sporto klubą ir išsikraunu. Juk negaliu tokių emocijų tempti į namus, kuriuose yra mažas sūnelis. Aišku, jis auga toje pačioje aplinkoje. Bet tegu neskuba į ją įsilieti...

Gražinos patarimai, kaip išgyventi sukantis beprotišku tempu

1. Atsirink, ką privalai padaryti, o to, kas nebūtina, atsisakyk.

2. Kažką gera sugalvojusi iškart padaryk. Jei nespėsi, mintis pabėgs.

3. Planuok laiką, susidaryk darbų, buities reikalų sąrašą ir juo vadovaukis.

4. Atmink, kad negali išeikvoti savo sveikatos – niekas nėra jos vertas.

5. Miego valandos – šventos. Jei gali miegoti 8 valandas, būtinai miegok!

6. Rūpinkis kūnu, pavok iš savęs laiko ir nueik į sporto salę ar pirtį, pasinerk į baseiną ar sūkurinę vonią.

7. Geriau ruošk ir valgyk šviežią naminį maistą, o ne užkandžiauk mieste.

8. Gamink ir valgyk tik tai, ko nori, ir tik tiek, kiek nori.

9. Derink mitybą ir fizinį krūvį: daugiau pavalgiusi daugiau ir pajudėk, bet atmink, kad pernelyg nusialinusi sporto salėje norėsi stipriau užkąsti.