Genialiojo mokslininko B. Pascalio vardą žino kiekvienas – bent jau kaip slėgio matavimo vienetą ar programavimo kalbą. Jis nugyveno vos 39 metus, bet suspėjo sukurti kelių matematikos kryžių pagrindus, atrado atmosferos slėgio reiškinį, suformulavo pagrindinį hidrostatikos dėsnį.
Tačiau unikaliu mąstytoju B. Pascalis vadinamas ne už savo mokslinius pasiekimus, o už rašytojo, mistiko ir žmogaus sielos žinovo talentą. Vargu ar dar yra žmonių, kurie taip, kaip B. Pascalis, vienodai giliai suprato ir gamtą, ir žmogų, būtų taip dosniai apdovanotas viskuo: protu, žodžiu ir tikėjimu.
Gana dažnai atsisakoma jį vadinti filosofu – juk jis neišrado savo sistemos ir parašė vos dvi knygas: publicistiškai aistringus „Laiškus provincialui“, skatinančius gyvą, nuoširdų tikėjimą, ir grakščias, žavinčiai gilias „Mintis“ – užrašus, išleistus draugų po jo mirties. Tačiau jis padarė ką kita – netrukus po Montaigne‘o ir gerokai prieš Nietzsche suvokė pasaulio veidmainystę ir melą.
Šis krikščionis niekuo netikėjo. Niekuo, išskyrus Dievą. Visa kita – visuomeninis gyvenimas, meilė, politika, pažvelgus jo skvarbiu žvilgsniu, atskleisdavo mūsų klaidingus suvokimus, menkumą ir iliuzijas.
Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sako B. Pascalis, bet niekas negali pasiekti laimės Žemėje.
„Mes niekada negyvename, o tik siekiame gyventi. Mes visada siekiame būti laimingi, bet neišvengiamai išties laimingi nebūsime niekada“, - sakė jis.
Išvengti nelaimės galima tik per tikėjimą. Jei nesutinkate, jums teks paprieštarauti B. Pascaliui. O jį nuginčyti sunku.
