Fransuaza gimė Paryžiuje ir užaugo tokioje aplinkoje, kuri paskatino ją domėtis tiek menais, tiek mokslu: Jos tėvas buvo gerbiamas verslininkas ir agronomas, o motina – prityrusi akvarelininkė. Nors tėvas manė, kad Fransuaza taps tarptautinio garso teisininke, jos nepriklausoma dvasia privertė merginą gyventi dvigubą gyvenimą: užuot lankiusi rytines teisės paskaitas, ji slapčia studijavo meną. Nenugalima aistra atsiduoti tik meno studijoms ją atitolino nuo tėvų. Bet Fransuaza parėmė kiti šeimos nariai, ir ji įrengė savo pirmąją studiją Paryžiuje, močiutės namų pastogėje.

Netgi būdama labai jauna, 21 metų, Fransuaza Gilot buvo viena labiausiai gerbiamų menininkių, atstovaujanti kylančią Paryžiaus mokyklą. Šis judėjimas siekė pripažinimo okupacijos metais. Pirmosios svarbios Fransuazos parodos metu, kuri buvo surengta 1943 m., ji susitiko su 40 metų už ją vyresniu dailininku Pablo Picasso. 1946-aisiais prasidėjo Gilot ir Picasso bendravimas, kuris tęsėsi dešimtmetį.

Taip menininkė tapo vieno paskutinių didžiųjų moderniojo meno judėjimų Europoje liudininke ir dalyve. Judėjime dalyvavo poetai, filosofai, rašytojai ir dar daugelis meno pasaulio žvaigždžių, tokių kaip Braque, Chagall, Cocteau ir Matisse. Gilot ir Piccaso meninė sąjunga įtraukė ir jųdviejų vaikus – Claude ir Palomą, kurių kvailiojimus ir akrobatinius triukus menininkai dažnai fiksuodavo savo piešiniuose. 1953 m. pabaigoje santykiai su Picasso nutrūko, ir Gilot su vaikas išvyko iš jų namų Vallauris’e atgal į Paryžių.

1964-aisiais Fransuaza išleido knygą „Gyvenimas su Picasso“; per pirmus metus buvo parduota daugiau nei milijonas jos egzempliorių. „Gyvenimas su Picasso“ buvo išverstas į daugiau nei tuziną kalbų. Knyga iki šiol yra vienas labiausiai prikaustančių dėmesį ir įžvalgiausių tyrimų apie kūrybingo genijaus žmogiškąją pusę.

1969 m., parodos Los Andžele metu, Fransuaza nuvyko į La Jolla, kur buvo supažindinta su daktaru Jonu Salk. Jie abu žavėjosi architektūra – tai paskatino Salką pasiūlyti Fransuazai apžiūrėti garsųjį Salk tyrimų institutą, kurį daktaras įkūrė ant stataus kranto, skalaujamo vandenyno. Jų piršlybos įvyko greitai: Fransuaza gerai žinojo meno mokslą, o Jonas išmanė mokslo meną. 1970 m. birželį Paryžiuje, dalyvaujant tik jaunavedžių šeimoms, jiedu susituokė.

Per 25 santuokos su Salku metus Fransuaza Gilot įsigijo studijas La Jolloje, Niujorke ir Paryžiuje. Jos karjera toliau vystėsi ir klestėjo, o darbai praturtėjo branda ir atradimais. Įprasta griežta paveikslų struktūra, kuriuose dažnai dominavo raudona kadmio spalva, Gilot kūrinių stiliaus horizontai prasiplėtė: ji liejo monumentalias akvareles, spindinčius monotipus ir ryžtingas, techniškai sudėtingas spalvines litografijas ir akvantitas.

Ir po šešiasdešimties metų Fransuaza Gilot tęsia dailininkės darbą, siekdama išsilaisvinti iš formų ir nuspalvinti vaizdus taip, kad jie būtų kartu ir asmeniški, ir universalūs. Jai neužtenka to, kad ji žinoma. Ji sau, kaip menininkei, užsibrėžė uždavinį pakeisti ir išplėsti suvokimą, paskatinti publiką atrasti naujas įžvalgas ir įspūdžius. Pastaruosiuose Gilot piešiniuose galima išvysti gamtos jėgą, laiką ir erdvę – tai jos prioritetai. Menininkės atradimai ir pasiekimai rodo, kad galima išlaikyti gyvas tradicijas, tuo pačiu metu judant į priekį ir pažymint naujas meno pasaulio tęstinumo teritorijas.

Gilot pirmieji potėpiai ant drobės vaizdavo tipišką prancūzišką sceną, atskleidžiančią optimistišką autorės požiūrį į gyvenimą – juk tuo metu ji buvo septyniolikmetė paauglė. Ramus kambario interjeras stebėtojo žvilgsnį nukreipia į praviras prancūziškas duris, anapus balkono metalinių konstrukcijų, kur atsiveria giedras mėlynas dangaus ir šilti Fontes kraštovaizdžio atspalviai. Šis vaizdas tarsi vilioja ir žada ateitį, kupiną nepatirtų nuotykių.

Nutapytas švyturys, dažnai siejamas su Virginijos Woolf pasakojimais, kuriuos Gilot mėgo skaityti būdama paauglė, tapo savotišku tų laikų, kuomet šėlo permainų bangos, simboliu. 1959 ir 1960 m. Gilot keletą kartų buvo nuvykusi į Britaniją, kur apsistodavo Penrose šeimos fermoje, visai netoli paskutinių Virginijos Woolf namų. Kiekvieną kartą, grįžusi į studiją Paryžiuje, Gilot iš atminties nutapydavo daugybę paveikslų, susijusių su Londonu ir Anglija. 1964 m. menininkė vėl išvyko į Angliją, kur didelėje studijoje, esančioje Čelsyje, dirbo keletą mėnesių. Tuo metu ji pajuto susidomėjimą ir Niujorko mokykla, todėl ėmė čia reguliariai lankytis. Dailininkė į Niujorką atvykdavo keletui mėnesių per metus ir įkūrė čia dar vieną savo studiją.

Gilot tapybos principas – spalvų dermė. Ji vaizdus atkuria pradedant abstrakčiais dalykais ir laipsniškai pereina prie struktūrinių gamtovaizdžio elementų. Septintojo dešimtmečio pabaigoje tapytuose Graikijos peizažuose matyti, kad, kaip ir senieji kultūros židinio gyventojai, Gilot pajuto matmenų galią. Erdvei sukurti ji naudoja horizontalų kompozicijos lygiavimą ir spalvas, kurios tarnauja daugiau kaip šviesos efektai, o ne detalės.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją