Čia pasakojama, kad Japonijos gyventojai naudoja “medinį lanką, kurio apatinė dalis trumpa, o viršutinė - ilga”. Maždaug šiuo periodu lanką pradėta naudoti ne tik medžioklėje, bet ir kare, o kiek vėliau - ir ceremoniniais tikslais, kaip Kinijoje. Lanko gaminimo technika, kuomet suklijuojama mediena, ragas ir gyvūnų sausgyslės, irgi buvo nusižiūrėta nuo kinų.

Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje keitėsi japonų visuomenė, susiformavo karinė klasė - samurajai, o šaudymas iš lanko tapo populiariu kovos menu. XII a. Henmi Kiyomitsu sukūrė pirmąjį kyudo stilių (jap. “ryūha”), kuris vadinosi Henmi-ryu. Vėliau jo palikuonys išvystė Takeda-ryu ir įkūrė šaudymo iš lanko mokyklą Ogasawara-ryu. Lankininkų paklausa labai išaugo Genpei karo metais (1180-1185 m.), todė Ogasawara-ryu steigėjas Ogasawara Nagakiyo ėmėsi mokyti “yabusame” (šaudymo iš lanko jojant ant žirgo).

Nuo XV a. iki XVI a. Japoniją niokojo pilietinis karas. XV a. pabaigoje Heki Danjo Masatsugu revoliucionizavo šaudymą iš lanko, sukūręs standartizuotą šio kovos meno mokymo būdą, kurį apibūdino žodžiai hi, kan, chu (skristi, pataikyti, centras). Atsirado daug naujų mokyklų, o kai kurios jų, pavyzdžiui, Heki-ryu Chikurin-ha, Heki-ryu Sekka-ha ir Heki-ryu Insai-ha, gyvuoja iki šių dienų.

Kai 1542 m. į Japoniją atvyko pirmieji europiečiai, lankas kaip karo ginklas ėmė prarasti savo pozicijas. Tiesa, jis dar kurį laiką nenusileido arkebuzoms, nes pasiekdavo tolimesnį taikinį, buvo taiklesnis ir greitesnis, bet arkebuzos privalumas buvo tas, kad šaudymui iš jos nebuvo reikalingi ypatingi įgūdžiai. Štai Oda Nobunaga 1575 m. į mūšį prieš tradicinę samurajų lankininkų kavaleriją pasiuntė arkebuzomis apsiginklavusius valstiečius.

Tokugavų valdymo metais (1603-1868 m.) Japonijoje klestėjo kastų visuomenė, kurios viršūnėje buvo samurajų klasė. Tai buvo labai taikus periodas. Samurajai iš kovotojų tapo valdininkais, tačiau tradiciniai kovos įgūdžiai vis dar buvo vertinami. Šiuo laikotarpiu šaudymas iš lanko tapo “savanorišku” įgūdžiu. Jis buvo praktikuojamas per karališkųjų rūmų ceremonijas ar įvairiose varžybose ir tapo populiarus ne tik tarp karių.

Samurajus sudomino kinų vienuolių skleidžiamas Zen budizmas ir savikontrolės filosofija. Kovos menų mokytojai vienuoliai sukūrė naują šaudymo iš lanko rūšį - kyudo. Anksčiau šis menas buvo vadinamas “kyujutsu”, arba “lanko menu”.

Kai Meidži eros (1868-1912 m.) metais Japonija vėl atvėrė uostus ir atnaujino prekybą su užsienio šalimis, samurajai prarado savo pozicijas, o kovos menai, tarp jų ir kyudo - populiarumą. 1896 m. grupė kyudo meistrų suorganizavo susitikimą, kurio tikslas buvo rasti būdą, kaip išsaugoti tradicinį šaudymą iš lanko.

Tokijo imperatoriškojo universiteto kyudo mokytojas Honda Toshizane sujungė karinio ir ceremoninio šaudymų stilius, taip sukurdamas hibridą, kuris vadinosi “Honda-ryu”. Tiesa, Visos Japonijos Kyudo Federacija” (ANKF, arba Zen Nihon kyudo renmei) buvo įkurta gerokai vėliau - tik 1949 m. Prabėgus ketveriems metams buvo paskelbtos “kyudo koyhon” gairės, nurodančios, kaip skirtingų mokyklų lankininkai gali kartu šaudyti per varžybas.

Kyudo

Tikslas

Kyudo mokyklų yra ne viena ir ne dvi. Vienos pabrėžia estetikos, kitos - produktyvumo svarbą. Šie skirtumai egzistuoja dėl to, kad jos atsirado iš skirtingų praktikų, pavyzdžiui, karinių, ceremoninių ar kontempliatyvių. Pastarųjų mokyklų atstovams šaudymas iš lanko yra meditacija veiksmo metu. Kai kuriose mokyklose šūvis laikomas sėkmingu tik tuomet, jei strėlė įsmigo į taikinį. Dėl šios priežasties dažnai naudojama frazė “seisha hicchu”, arba “tikras šūvis, užtikrintas kliudymas”.

Nippon Kyudo Federacija skelbia, kad pagrindinis kyudo tikslas yra “shin-zen-bi” būsena, kas reiškia “tiesą-kilnumą-grožį”. Kai lankininkas atlieka teisingą šūvį (tiesa), vadovaudamasis doros dvasia ir teigiamu požiūriu į visus žmones ir daiktus (kilnumas), gimsta nuostabus šūvis (grožis).

Kyudo, kaip ir visiems “budo” (kovos menams), būdinga moralinio ir dvasinio tobulėjimo idėja. Daugeliui šiuolaikinių lankininkų kyudo yra sportas, kur siekiama surinkti maksimalų taškų skaičių. Visgi daugelis kyudo gerbėjų siekia “seisha seichu”, kas reiškia “teisingas iššovimas yra teisingas pataikymas”.

Kitaip tariant, kai šūvio technika yra teisinga, strėlė pataiko į taikinį. Dvasinis tikslas yra visiškai atsiduoti šiam veiksmui, pasiekti dvasios ir šūvio technikos tobulybę ir vadovautis “munen muso” - “nėra minčių - nėra ir iliuzijų”. Kai kurie kyudo lankininkai mano, kad varžymasis, egzaminavimas ir panašios bekompromisės situacijos yra labai svarbios, o kiti, priešingai, kaip įmanydami jų vengia.

Nuo II Pasaulinio karo laikų kyudo daugeliui siejasi su Zen budizmu, tačiau religinis komponentas yra būdingas ne visoms kyudo mokykloms. Tikriausiai tokį požiūrį lėmė vienintelė knyga pavadinimu “Dzenas ir lanko menas” (1948 m.), kurią parašė vokiečių autorius Eugenas Herrigelis. Jis nemokėjo japonų kalbos ir domėjosi kontempliatyvia kyudo forma, todėl knyga nėra tobula. Nepaisant to, 1956 m. ji buvo išversta į japonų kalbą ir turėjo didelės įtakos pačių japonų supratimui apie kyudo.

Šambalos budizmas praktikuojamas Zenko kyudo mokykloje (Heki Ryu Bishu Chikurin-ha). Ji turi pasekėjų JAV, Kanadoje ir Europoje.

Dojo

Kyudo treniruočių salės yra vadinamos “dojo”. Jų dizainas priklauso nuo mokyklos ir šalies. Daugelio Japonijos “dojo” išplanavimai yra panašūs: tai įėjimas, didelė “dojo” salė aukštomis lubomis bei medinėmis grindimis bei siena su stumdomomis durimis, kurias atidarius atsiveria vaizdas į atvirą žalią pievą, kalvą ir taikinius, sustatytus 28 m atstumu nuo “dojo”.

Mokymasis

Kyudo būna įvairių stilių, jo mokoma įvairiose mokyklose. Kyudo mokymasis gali būti skirtingas net to paties stiliaus “dojo”. 1953 m. Visos Japonijos Kyudo Federacija (ANKF) įkūrė komitetą, kurį sudarė įvairių mokyklų atstovai. Buvo atrinkti geriausi kiekvienos mokyklos elementai ir suformuotas ANKF stilius, kuris tapo populiarus visoje Japonijoje ir Vakaruose.

Kyudo sudaro trys skirtingos praktikos (“geiko”): “mitori geiko” - patyrusio lankininko technikos ir stiliaus stebėjimas, “kufu geiko” - pastangos įsisąmoninti išmoktas detales ir pritaikyti įgūdžius realiame gyvenime, “kazu geiko” - treniruotės ir kartojimas, kol teisingo šūvio technika taps antrąja prigimtimi.

Daugiau sužinoti apie kydo ir kitus Rytų kovos menus norintys galės VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.

Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.