– Kai paskambinau dėl šio interviu, pasiguodėte, kad iki vėlumos užtrunkate teatre. Ką šiuo metu kuriate?
Statau spektaklį „Misis Mark Hem miegamasis“. Tad dabar intensyviai repetuojame.
– Gal žinote, kelintas šis jūsų spektaklis?
J. Miltinio teatre – penkioliktas, o iš viso – jau arti trisdešimties.
– Esate daugiau vaidmenų sukūręs ar spektaklių pastatęs?
Gal vaidmenų sukūręs... Nors buvo periodas, kai spektakliai „sekė“ vienas paskui kitą. Dabar – atvirkščiai: daugiau vaidinu, nei statau.
– Kuris iš jūsų vaidmenų yra labiausiai išgyventas?
Nenoriu sumenkinti nė vieno, nes visus kurti miela... Tačiau jei labai reikėtų minėti, tai būtų Vaska Pepelas M. Gorkio „Dugne“, o iš naujesnių – labai puikus Stefeno vaidmuo „Beprotiškame savaitgalyje“.
– Jums, teatre įsimintinus vaidmenis kuriančiam aktoriui, spektaklius statančiam režisieriui, pjesių, dainų kūrėjui ir atlikėjui, nepasirodė, kad vaidmuo seriale – „ne lygis“?..
Tikrai taip negalvojau. Viskas priklauso nuo požiūrio į darbą, nuo komandos, su kuria dirbi. Šiuo atveju man pasisekė – ir dėl režisieriaus, ir dėl visos grupės, ir dėl darbo. Jokios „chaltūros“ čia nėra, visi dirbame labai rimtai ir atsidavę. Nemanau, kad serialas – antrarūšis darbas. Jei taip galvočiau, nevaidinčiau.
– Vis dėlto, nors teatre daug nuveikėte, labiausiai išgarsėjote seriale...
Be jokios abejonės. Nieko nepadarysi – teatras nėra toks populiarus kaip televizija. Visi tai žino ir visi supranta. Į tai reikia žiūrėti šiek tiek su humoru – kiekvienas, kuris turi bent šiek tiek proto, suvokia, kad televizinis populiarumas – laikinas dalykas ir tai nėra gyvenimo esmė. Esmė – tik tai, kas tau teikia malonumą. Man didelis malonumas – darbas, o ne populiarumo siekis.
– Kaip reagavote, kai jus pakvietė suvaidinti mafiozą?
Gana normaliai. Neigiami personažai turi netgi daugiau pranašumų, nes jie – spalvingesni. Aš net nežinojau, koks tai vaidmuo, žinojau tik tiek, kas yra režisierius. Į serialą mane pakvietė Sigitas Račkys. Panevėžio teatre jis statė M. Gorkio pjesę „Dugne“, kur ir aš vaidinau. Tad jį pažinojau. Žinojau, kad jis daryti „chaltūros“ neleis. Jam už šį vaidmenį esu dėkingas. Dirbti – man tikras malonumas.
– Ar mafiozas Makaras – jums įdomus tipas?
Pabaigoje – nelabai. Tačiau užuomazga man patiko. Man pasirodė, kad tai vienas įdomesnių serialo personažų. Vėliau jis tapo nuobodokas. Matyt, tai visų serialų bėda. Kai ieškoma naujų personažų, senesniems dėmesio tenka mažiau.
– Kokia Makaro savybė jums labiausiai patinka ir kokia labiausiai atstumia?
Man nepatinka, kad iš jo gyvenimo yra „iškirptas“ bet koks žmogiškumas. Man sunku su tuo susitaikyti. Tačiau jei atmestume jo žiaurumą, man patinka jo užsispyrimas, ta vidinė jėga, su kuria jis siekia tikslo.
– Ar jūs kuo nors panašus į savo herojų?
Esu absoliuti priešingybė Makarui. Viskuo. Nežinau, ar galėčiau vadintis „geriečiu“, bet širdyje visada stengdavausi atleisti, atjausti. Todėl Makaro charakteris – man visiškai svetimas.
– Jau žinote, kaip susiklostys Makaro likimas?
Dabar jau žinau. Tačiau nesakysiu... Tikrai ne taip, kaip galėjau tikėtis...
– Ar tokių makarų kitados nusikaltimais garsėjusiame Panevėžyje yra ir šiandien?
Manau, kad yra... Deja, deja... Nors gal ir ne tiek, kiek anksčiau, tačiau jie – neišnykę.
– Makaras – jūsų pirmasis vaidmuo serialuose?
Serialuose – pirmasis. Tačiau man yra tekę kurti ryškesnius epizodus norvegų, rusų režisierių filmuose. Prieš porą metų filmavausi Audriaus Juzėno filme „Ekskursantė“, tačiau iki šiol šis filmas dar nepasirodė...
– Ar darbas seriale turi pranašumų, palyginti su darbu teatre?
Turi. Seriale gali pakartoti dublį, atitaisyti klaidą. Scenoje to nepadarysi – pasakei ir jau nesugrąžinsi. Teatras – labai žiaurus: išėjai prieš žiūrovą, ir tą akimirką tavo kūryba numirė. Niekas neperteiks to, ką tu atidavei tą minutę. Skirtingai nei dailininko, skulptoriaus ar rašytojo kūryboje. Teatras – žiauriausias menas.
– Seriale pelnytas populiarumas jums labiau padeda ar trukdo?
Kai kur ir kai kada. To nė kiek nesureikšminu. Galbūt dėl to, kad man jau seniai ne dvidešimt ir žvaigždžių liga manęs „nekabina“. Negaliu pakęsti, kai jauni žmonės „sužvaigždėja“ dėl juokingo pasirodymo. Man tai svetima.
– Dažnai susiduriate su „sužvaigždėjusiais“ kolegomis?
Pasitaiko... Tačiau mūsų teatre tokių nėra daug. Tarp serialo aktorių visokių buvo, bet labiausiai džiaugiuosi, kad per tuos trejus darbo metus čia sutikau daugybę paprastų ir nuoširdžių žmonių, be jokių žvaigždžių ligos simptomų. „Sužvaigždėję“ kolegos – labai reta išimtis.
– Ar dainų kūrimas – tokia pat nuosekli jūsų veikla kaip ir aktorystė?
Nuoseklaus iš viso nieko nėra. Greičiau tai nevaldomi proveržiai, įvykę tam tikrais periodais. Taip nutiko su dramaturgija, kai sukūriau septyniolika vaikiškų pjesių ir gal septynias suaugusiesiems. Taip ir su dainomis buvo. Jos susikaupė, išsiveržė, ir viskas nurimo. Tiesą sakant, norėčiau koncertuoti ir dabar, bet neturiu žmogaus, kuris padėtų organizuoti koncertus. Pats nesuspėju. Dabar noriu tik vaidinti. Tikiuosi, kad spektaklis, kurį dabar statau, bus paskutinis mano gyvenime.
– Kas išprovokuoja tuos minėtus proveržius?
Negaliu to paaiškinti. Dainos išsiveržė kaip vulkanas. Iš nieko. Buvo kažkokia beprotybė. Visas dainas, kurias sudėjau į kompaktines plokšteles „Likimų dėlionės“ ir „Pasivaikščiojimas po dangų“, sukūriau per pusantro mėnesio. Tuo metu neturėjau darbo teatre, buvau pamišęs dėl dainų.
– Gal dangus atsiunčia kūrybinius impulsus?..
Galbūt viskas iš ten... Tikiu, kad virš kiekvieno iš mūsų gyvenimo yra tas likimo pirštas. Pats esu tai patyręs ir visada tuo tikiu.
– Kas turėjo didžiausią įtaką tam, kad šiandien esate teatre?
Mano vyresnis brolis Edvardas. Jis mokėsi J. Miltinio teatro studijoje, vėliau su juo ir dirbo. Paskui išvažiavo į Rusiją ir dabar dirba Jakutsko dramos teatre. Edvardas – Jakutijos ir Rusijos nusipelnęs artistas. Tiesą pasakius, vaikystėje man artimesnė buvo muzika nei teatras, tačiau penkiolikos metų stipriai susižeidžiau pirštus ir turėjau padėti gitarą. Tada pasukau į teatrą.
– Tačiau jūsų dukroms Ramunei ir Eglei teatras neatrodė toks patrauklus...
Aš buvau toli nuo teatro, gyvenau Kretingos rajone netoli jūros. Brolis išvažiavo pas J. Miltinį. Visą laiką kliedėjo teatru. Tai žadino mano smalsumą. O mano dukros teatrą matė iš arti. Teatro romantika joms pasirodė visai kitokia. Šiuo metu jos abi gyvena Italijoje.
– Ar jau visiškai atsitiesėte po sudėtingos širdies operacijos, kurią patyrėte?..
Birželį bus jau dveji metai... Šiuo metu jaučiuosi neblogai, bent jau teatre dirbu visa jėga. Visada labai mėgau sportuoti. Ir dabar sportuoju, tačiau ne taip, kaip anksčiau.
– Gyvenate pagal griežtesnes taisykles?
Visą laiką gyvenau pagal griežtą režimą, kad visur galėčiau suspėti.
– Kuri veikla suteikia daugiausia pasitenkinimo?
Labai sunku atsakyti... Galbūt aktorystė man arčiausiai širdies, nors ir dainavimas teikia daug pasitenkinimo. Sunkiausia – statyti spektaklį. Tai žinau tikrai. Tai pragariškas darbas, kuris vyksta visą parą. Dėl kiekvieno personažo skiemens eini iš proto... Ir svarbiausia, kad niekada nesi patenkintas. Net ir padaręs.
– Tačiau juk dabar statote jau penkioliktą spektaklį!..
Vis norisi pabandyti... Vis dėlto šiame darbe reikia ramesnių nervų... Gal ta aktorinė prigimtis kiša koją... Man tai išties labai sunku...
– Kokiais malonumais mėgstate pasilepinti?
Knygos liko tik vasarai, nes žiemą nėra kada. Turiu savo kiemą. Man patinka fizinis darbas. Mėgstu tuos savotiškai egzotiškus darbus: malkas skaldyti, dalgiu žolę pjauti... Esu gamtos vaikas. Užaugau miške vienkiemyje, nors labai ūkiškas ir nebuvau.