Šį titulą iš Žemaitijos kilęs, bet nuo jaunystės gyvenantis Kaune Pranas Griušys savo kūryba užsitarnauja jau ketvirtą kartą; dailės mylėtojų favoritais minėtose parodose anksčiau yra tapę jo paveikslai „Vienas iš mūsų“, „Durbės mūšis“, „Našlės undinės“.
Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute studentams dėstantis profesorius P.Griušys savo kūryboje labai sėkmingai jungia siužeto intrigą ir klasikines meno išraiškos priemones, modernų mąstymą ir senųjų dailės meistrų pamokas.
Jo paveikslai eksponuojami užsienyje (Kinijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kt.), jų yra muziejuose, Lietuvos valstybinėse įstaigose, privačiose kolekcijose. Dailininką domina ir religinė tematika – jis yra ištapęs Sintautų bažnyčios Šakių rajone altorius.
Nuo Durbės mūšio iki Kražių skerdynių
„Istorinis paveikslas mūsų dailėje apskritai tėra retas svečias. Antai lenkai ištapė beveik visą savo istoriją, o lietuvių tapyboje būta tik vieno kito prisilietimo“, – pastebi dailininkas, savo teptuku originaliai ir nestandartiškai įamžinęs mūšį su totoriais prie Mėlynųjų vandenų, kalavijuočių ir kryžiuočių sutriuškinimą prie Durbės, Herkaus Manto sukilimą, Napoleono žygį per Lietuvą, Kražių skerdynes ir daugelį kitų įvykių. Nors jo drobėse svečiuojasi ir kasdieniškesnės, kameriškesnės temos, kūrybos gyvybės kraują stiprausiai varinėja istorijos pulsas.
„Savo istorinės tematikos paveikslams renkuosi klasikinę formą. Manau, kad turi būti formos ir turinio vienybė. Istorinė tema nėra lengvas ir greitą rezultatą duodantis dalykas, – laiko, finansine, efektingo pristatymo visuomenei prasme. Tokie paveikslai atima labai daug laiko. Drobę „Mėlynieji Vandenys“, vaizduojančią lietuvių mūšį su totoriais, tapiau penkis mėnesius. Kasdien – po šešias valandas. Tai buvo juodas alinantis darbas“, – kalba Pranas Griušys.
Dabar šis paveikslas kabo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Prieš tai jis ilgai puošė Karinių oro pajėgų štabo Baltąją salę Kaune, Gedimino gatvėje. Šis paveikslas buvo dailininko nuosavybė, deponuota pas kariškius. „Man patiko, kad toje salėje vykstant pasitarimams su svečiais iš NATO užsieniečiai klausinėdavo: kas čia per paveikslas, ką jis vaizduoja. Atsakymas trumpas: vaizduoja, kaip lietuviai gelbsti Europą nuo musulmonų antplūdžio“, – pasakoja tapytojas.
Atsakingai į pasirinktą temą žvelgiančiam dailininkui daug laiko atima ir medžiagos surinkimas. „Tapytojui svarbu žinoti, kokia tuo metu buvo ginkluotė, šalmai, pentinai, susivokti vaizduojamo laikotarpio politinėse peripetijose. Tapydamas istorinį paveikslą aš negaliu „džiazuoti“ ir uždėti kryžiuočiams renesansinių šarvų“, – pabrėžia dailininkas, paveiksluose sugebantis puikiai sujungti tikslumą ir intriguojantį, nestandartinį temos atspindėjimą.
Kol kardas traukiamas iš makščių...
Šiemet žiūrovų geriausiu kūriniu išrinktas P. Griušio paveikslas „Žirgo žvilgsnis“ visą mūšio pradžios vaizdą paverčia atspindžiu žirgo akyje. „Šio paveikslo pirminė idėja gimė užpernai, dalyvaujant tapybos plenere Trakuose. Plenero tema buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jame, be lietuvių, – Augustino ir Raimundo Savickų, manęs, taip pat dalyvavo ukraniečių ir baltarusių dailininkai“, – prisimena tapytojas.
Prieš keletą metų gavęs valstybinę stipendiją P. Griušys nutapė kelių dalių batalinę drobę „Durbės mūšis“. Savo menine išraiška ji priminė skirtingais planais ir rakursais nufilmuotus kino kadrus. Užsimojęs nutapyti tą monumentalų paveikslų ciklą (po eksponavimo Plungės Žemaičių dailės muziejuje, Oginskių rūmuose, jis vėl sugrįžo į menininko dirbtuvę) Pranas Griušys nepatingėjo nuvažiuoti į Latviją pasižiūrėti 1260 metais vykusio Durbės mūšio vietų.
Keliasdešimt kilometrų už Liepojos yra ežeras, miestelis, piliakalnis, netoliese stūkso ordino pilies griuvėsiai. Dailininkas sako, kad tos vietovės pamatymas savo akimis jam padėjo sukomponuoti paveikslą, kuriame kryžiuočių vora leidžiasi nuo kalniuko, iš arti matome žemaičių raitelių rikiuotę. „Durbės mūšyje“ ir „Žirgo akyje“ Pranas Griušys vaizduoja kautynių preliudiją.
„Nebaisu, kai galva jau nukirsta, baisiausia, kai kardą trauki iš makščių“, – apibūdina tą būseną dailininkas.
Kiekvienam menininkui svarbi publika
Atpažįstamas žmonių ir daiktų vaizdavimas, puikus piešinys. Detalių tikslumo ir metaforiškumo dermė. Teatrališkumo elementai, gebėjimas kūrybingai panaudoti dailės klasikos citatas. Mokėjimas žaisti pagal šiuolaikinio meno taisykles, nenuslystant už pavojingos ribos, kai pasidarai įdomus tik pats sau... Tokias šio penkiasdešimt dvejų metų dailininko kūrybos braižo savybes vardija daugelis profesionalų ir eilinių dailės mylėtojų. Jos yra tarsi vizitinė kortelė, padedanti iškart atpažinti Prano Griušio paveikslus parodų salėse.
„Ar malonu patikti publikai šiais meno atitolimo nuo tradicinių vertybių ir nuo plačiosios visuomenės laikais?“ – klausiu dailininką.
„Tikrai nėra nė vieno menininko, kuriam nusispjauti į žiūrovų dėmesį. Juk jeigu savo darbą rodai viešai, negali būti abejingas jo vertinimui. Atiduodi savo kūrybą publikos teismui, ir tau įdomu, ką ji pasakys. Tvirtinantieji, kad visuomenės nuomonė nesvarbi, paprasčiausiai apsimetinėja“, – teigia tapytojas. Dailininkas pastebi, kad žiūrovas neretai tampa savotišku kūrinio bendraautoriumi, pratęsiančiu menininko idėją per savo asmeninius jausmus ir patirtį.
„Prieš keletą metų per parodą Kauno paveikslų galerijoje prie manęs priėjo moteris, pasakė, kad yra našlė ir savo balsą atidavė už ją sujaudinusį paveikslą „Našlės undinės“.
Šiek tiek net sutrikau, nes šiame mano darbe buvo ir postmodernistinio pokštavimo, žaidžiant prasmių sukeitimu. Vėliau prisiminiau jaunystėje savo nutapytą paveikslą karine tema, kuriame įkomponavau tarsi aptirpusią, sudilusią jaunuolio karine uniforma nuotrauką. Į tą darbą labai jautriai sureagavo žmogus, netekęs brolio, žuvusio sovietinėje armijoje. Žiūrovai nebūtinai mene įžvelgia tiktai tą ir tik tiek, kiek įdėjo menininkas. Kūrinio interpretacijos žmonių sąmonėje jo gyvenimą prailgina“, – svarsto Pranas Griušys.
Drobės neužsibūna dirbtuvėje
Suskaičiuoti, kiek paveikslų istorine tema yra nutapęs, dailininkui jau nepakaktų abiejų rankų pirštų. Pirmasis atsirado 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, – tai buvo drobė „Mažoji Lietuva“. Joje pavaizduoti Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai – Vydūnas, Adomas Brakas, Morta Raišukytė, Ieva Simonaitytė, brendantys per sodrias Šilutės pievas. Dar iki 1990 metų sukurta ir istorinė drobė „1812. Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną“.
„Mano dirbtuvės adresas tada dar buvo M. Kutuzovo, o ne A. Juozapavičiaus prospektas. Kai įsigilinau į surinktą faktografinę medžiagą, to meto piešinius, paaiškėjo, kad prancūzai buvo įsitvirtinę ir kasė apkasus būtent toje vietoje, kur dabar stovi mano dirbtuvės. Tą paveikslą, kaip ir „Mažąją Lietuvą“, nupirko anuomet dar veikęs Dailės fondas. Koks jų tolesnis likimas – nežinau. Gal tebeguli kur nors ŠMC saugyklose“, – komentuoja dailininkas.
Jis yra nutapęs ir „Paskutinį Vaidoto mūšį”, kūrinį apie Kauno pilies gynimą nuo kryžiuočių, kurį įsigijo SBA koncernas. Du istorinius paveikslus P. Griušys sukūrė bičiulio – klaipėdiečio inžinieriaus kraštotyrininko Albino Kenešio užsakymu. „Herkaus Manto mūšis su kryžiuočiais“ vaizduoja Karaliaučiaus pilies puolimą. Kitame darbe Pranas Griušys sugalvojo, kaip įkomponuoti šmaikštų prūsišką hegzametrą, atrastą Bazelio bibliotekoje, užrašytą ant biblijos; šis daugelio mokslininkų tyrinėtas tekstas pašiepia žmogų, nenorintį susimokėti už tai, ką išgėrė.
„Konstitucinio Teismo užsakymu esu nutapęs paveikslų jų interjerui. Drobės, įamžinusios Žečpospolitos 1791 metų gegužės 3–iosios konstituciją ir Žygimanto Augusto laikų Seimą, tebekeliauja po užsienio parodas. Su Vytauto Didžiojo karo muziejumi esame kalbėję dėl dviejų istorinių paveikslų, kuriuose vaizduojanmi Oršos ir Salaspilio mūšiai, sukūrimo; pirmajame nuo LDK į kailį XVI a. pradžioje gavo Rusija, o antrajame mūsų kariuomenė sumušė švedus“, – vardija dailininkas.
Pirkėjai graibstyte išgraibstė prieš keletą metų dailininko sukurtą penkiolikos peizažinių kompozicijų seriją „Kolūkių griuvėsiai“. Tačiau tai toli gražu nėra rekviem išnykusiems kolūkiams.
„Septynioliktame šimtmetyje buvo toks tapytojas, suitalėjęs prancūzas Klodas Loranas. Jis pasižymėjo tuo, kad sukūrė naują peizažo tipą, romantizuotai vaizduojantį pilių, paminklų griuvėsių likučius. Loranas iš natūros pieštus objektus paskui laisvai montuodavo savo kompozicijose į gamtos foną. Jo peizažai įkvėpė angliškojo stiliaus parko atsiradimą“, – pasakoja Pranas Griušys.
Serijoje „Kolūkių griuvėsiai“ jis sužaidė pagal Klodo Lorano taisykles; prisifotografavo, prisipiešė įvairiose Lietuvos vietose mūsų netolimos praeities liekanų ir dirstelėjo į jas netikėtu kampu. Tapybos maniera, koloritas taip apgauna akį, kad ne iš karto pastebi elektros stulpus ar „fermų architektūrą“.
Pranas Griušys yra didysis imituotojas, mistifikuotojas, istorijos žinovas ir jos gaivintojas šiandieniniam žmogui patraukliais pavidalais. Iki šiol iš parodos į parodą keliauja prieš gerą dešimtmetį nutapyta jo kompozicija „Banalus siužetas“, tokia neva XX amžiaus pradžios Klaipėdos krašto valstiečių šeimyninė nuotrauka sodybos kieme. Šis paveikslas pavadinimu „Vienos giminės istorija“ buvo eksponuojamas I tarptautinėje meno bienalėje Pekine.
