Širdies chirurgas savo sveikata kol kas nesiskundžia. „Nepasakyčiau, kad ką nors išskirtinio daryčiau. Nesu labai storas. Niekada gyvenime nerūkiau. Nesu linkęs ir prie alkoholio – nebent svečiuose šiek tiek paragauju“, – prisipažįsta profesorius.
Jis tvirtina esąs maistui neišrankus, nelinkęs propaguoti ir vegetarizmo: „Gyvenimiška patirtis rodo, kad darymas kitaip negu visi žmonės turi trūkumų. Nežinia kas, privalumai ar trūkumai, paima viršų. Žmogus sukurtas taip, kad turi vartoti įvairų maistą. Kai organizmas visko gauna natūraliai, nereikia jokių ypatingų pastangų. Tik svarbu neprarasti saiko bei fizinio aktyvumo.“
Geriausia, kai pasirinkta fizinio aktyvumo forma pačiam yra maloni. Profesoriui tai buvimas kaime, sodyboje prie pat tėviškės. Ten jo laukia ne tik mielas pažįstamas peizažas, darbai sode, bet ir bitės.
Spiečius pats atskrido
Šią sodybą Sirvydžių šeima įsigijo maždaug prieš dvidešimt metų. Kartą atlėkė bičių spiečius ir susimetė po pamatais. Tąkart patalkino bitininkaujantis profesoriaus dėdė. Surinko spiečių, patvarkė avilį (ankstesnė šeimininkė kaip tyčia buvo palikusi du avilius). Ir patarė: nėra ko su viena šeima prasidėti – išnyks; būtinai reikia ir kitos šeimos.
Taip širdies chirurgas tapo bitininku mėgėju. Tiesa, jo pirmoji pažintis su bitėmis įvyko vaikystėje, mat bitininkavo ir dėdės, ir senelis. Tikriausiai tuomet bičių pasaulį jis matė panašiai, kaip vėliau – jo paties anūkai. Mergaitės laikosi atokiau, prisibijo, o anūkas tapo neblogu pagalbininku. Tiesa, baigęs vidurinę mokyklą, tam mažiau laiko beturi.
Tarpumiškio sodyboje bitėms ramu, aplink nėra dirbamų laukų. Ir maisto užtenka. Stebėdamas bites, profesorius kartais pagalvoja: kaip įdomiai sutvarkytas jų pasaulis, kaip jos viena kitą pažįsta, atskiria savo avilius. „Bitės dūzgia, galvą ramina. Daug ką gali apmąstyti, nebūtinai apie bites. Visokių būna minčių, planų“, – darbo su bitėmis maloniąją pusę atskleidžia prof. V.Sirvydis.
Jis nevengia eiti prie bičių be apsauginių drabužių. Sako, nieko baisaus, jei ir viena kita įgelia – tik rankos šiek tiek putlesnės pasidaro.
Patalkina kaimynė
Apie savo, kaip bitininko mėgėjo, patirtį prof. V.Sirvydis kalba šiek tiek drovėdamasis. „Mano žinios tokios diletantiškos“, – prisipažįsta. Bitininkystės pagrindų išmoko iš J.Kriščiūno knygos. Žmona parenka straipsnių, kalendoriaus lapelių. Pabara, kad per mažai pats domisi.
Tame krašte ir tarp profesoriaus pažįstamų yra kur kas didesnių bitininkų. Kad ir brolis Juozas, kurio sodyboje Molėtų rajone – 12 bičių šeimų. Brolis lanko Vilniaus bitininkų susivienijimo susirinkimus, seminarus.
Na, o Sirvydžių sodyboje žiemoja vos keturios šeimos. Tačiau jų prinešto medaus užtenka visai šeimai, taip pat ir draugams. Praėjęs sezonas buvo neprastas – sklidiną kibirą medaus prisuko.
Profesorius džiaugiasi, kad turi gerą sodybos kaimynę. Neretai bityne jie darbuojasi kartu: avilius dezinfekuoja ar medų suka. Kaimynė ūkininkė patikrina bičių šeimas šaltuoju metų laiku. Juk nuo Vilniaus iki sodybos, esančios prie Jūžintų (anksčiau jie priklausė Rokiškiui, o dabar priskiriami Utenos rajono savivaldybei), – nemenkas atstumas.
Vos už kelių kilometrų nuo tėviškės sodybą turintis širdies chirurgas jaučiasi laimingas ir galėdamas šnekėti gimtąja tarme. Netikėtai paklausia – ar žinome, kad Jūžintuose sakoma nemažna (negalima), o Dusetose – nemona. „Jūžintiškis nuvažiavo į Dusetų turgų grūdų pirkti. Klausia žmogaus – už kiek parduos? Už tiek ir tiek. Sako, brungiai, parduok pigiau. – „Kad nemona!“ Jūžintiškis užpyko: „Kad ne tavo, tai ir neparduok!“ – šypsosi profesorius.
