Suprantama, kad ant jų (kaip ir kitose šviesesnėse mūsų būstų vietose) žaliuoja ne tik gėlės, bet ir įvairių daržovių daigai. Nuo pomidorų stiebų iki salierų ūgliukų, nuo pirmųjų sudygusių agurkų iki paprikų.
Visa tai augina, be abejonės, pirmiausia šimtatūkstantinė pensininkų armija: kur jau jiems iš tų kelių šimtelių bent pavasarinius ridikėlius įpirkti... Visko užsiaugins patys ir dar savo vaikams bei anūkams užaugins. Tiems, kas neturi tokių rūpestingų tėvų ar senelių, – blogiau, nes dirbančių, tačiau nelabai įperkančių ne tik pirmąsias daržoves, bet ir vėlesnes kultūras žmonių Lietuvoje – ne tiek jau mažai. Ir ką čia kalbėti apie daržoves, jei „Maisto banko“ atstovai jau kurį laiką stebi liūdną tendenciją – nemokamo maisto vis dažniau prašo net dirbantys asmenys.
Tad net ir XXI amžiaus pradžioje tenka konstatuoti nelinksmą tiesą: nemažai daliai mūsų visuomenės narių daržovių auginimas yra ne pomėgis, o gyvybinės egzistencijos dalis.
Beje, ar jūsų palangė žaliuoja?
Augina tik tai, kas auga savaime
Eglė Bučelytė, TV žurnalistė:
Mane pagavote telefonu sodyboje, dabar kaip tik genėjančią erškėtrožių krūmus. Kasmet iš surinktų jų vaisių pasigaminu skaniausios arbatos. Taip pat savo sodyboje kiekvieną vasarą prisiskinu vyšnių (dalis jų virsta uogiene), obuolių, svarainių.
Žodžiu, prisirenku tų valgomų gėrybių, kurios auga pačios. Tad mano buto palangės nustatytos gėlėmis, o ne pomidorų daigais. Tiesa, vieną kartą pabandėme auginti namuose, o paskui sodyboje daug daržovių – nuo tų pačių pomidorų iki bulvių. Tačiau tik vieną vasarą. Ir tai – ne man ir mano šeimai. Man patinka graži pieva ir sodas joje.
Kaip bus, kai išeisiu į pensiją? Tikrai nekeisiu savo gyvenimo būdo ir žemės „neknisiu“. Man visiškai užteks to, kas mano sodyboje užauga savaime.
„Gėlės mane myli labiau nei daržovės“
Audronė Galvonaitė, klimatologė:
Gėlės mane myli labiau nei daržovės, tad ir dabar mano darbo kabinete Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje žydi net trijų spalvų sanpaulijos. O kur dar amariliai bei rožytės. „Praktiškesnių“ augalų šiemet neauginu – nei darbe, nei namuose. Tiesa, pernai ant palangės savo kabinete išauginau milžinišką pomidorą. Kai jis subrandino vaisius, beveik visa tarnyba jais pasivaišino.
O namuose balandį mano namų palangės nežydi. Galbūt todėl, kad neturiu kolektyvinio sodo. Beje, aš atsigriebiu pas mamą: ji tėviškėje prie Anykščių kasmet pasisodina beveik visų daržovių. Tačiau daigus perka. Taigi negalima sakyti, kad aš visiškai iškrintu iš šio tautiško konteksto. Tiesiog labiau myliu gėlės. Be to, ir jos, atrodo, labiau nei daržovės myli mane.
Daržininkyste užsiims, kai išeis į pensiją
Libertas Klimka, etnologas:
Prisipažįstu atvirai: ant mūsų buto palangių auga ir žydi tik gėlės. Nėra jokių „praktiškų“ augalų. Tiesa, kolektyvinį sodą turime, tačiau jis jau baigia užželti mišku... Vis nėra laiko paimti į rankas kastuvą ar kauptuką. Juolab kad mano dukra, tikra miestietė, išvažiavo gyventi į kaimą. Tad iš ten viena kita daržovė ar vaisius pasiekia ir mus, miestiečius tėvus. Nors dažniausiai mūsų šeimą daržovėmis ir vaisiais maitina „maksimos“ ar „ikiai“.
Tačiau jau kurį laiką pagalvoju, kad užsiimsiu sodininkyste, daržininkyste ir kita „praktiškąja“ agronomija, kai tik išeisiu į pensiją. Tiesa, man jau stuksena 71, tad būti pensininku lyg ir galėčiau. Tačiau...
Nenoriu pasirodyti pasipūtęs, bet iki šiol dirbu todėl, kad nelabai matau, kas galėtų mane pakeisti. Visiškai nesusireikšminu, nes šią problemą matau kur kas platesniu aspektu. Visuose šalies kultūros baruose dirba daug jau gerokai pražilusių ir praplikusių žmonių, kuriuos pakeisti nelabai yra kam. Už tai reikia „padėkoti“ pirmajam kapitalizmo dvidešimtmečiui: dabar tik pinigai valdo mus. O kultūrai – kiek liks.
Vadovaujantis šiuo principu, daugelyje ir universitetų, ir kolegijų liko tie pasišventėliai, kurie dirba dėl idėjos, o ne dėl geros algos. O talentingas jaunimas, matydamas pinigų teikiamas galimybes, renkasi labiau apmokamas darbo vietas. Sutinku, kad šiais savo samprotavimais gerokai nukrypau nuo žydinčios palangės temos, tačiau yra, kaip yra. Tad man telieka tikėtis, kad kai išeisiu į pensiją, tada jau kaip imsiu ūkininkauti...
Archeologiją derina su sodininkyste
Aleksejus Luchtanas, archeologas:
Mūsų šeima šiuo požiūriu priklauso normalių piliečių gretoms. Šiuo metu mūsų bute pačiame Vilniaus centre ant palangių auga pomidorų daigai, taip pat aitriosios paprikos. O štai su agurkais mūsų šeimai nesiseka. Na, bet mums užtenka ir tų dviejų kultūrų, kurios vėliau nuo palangių keliauja į atvirą terasą, esančią virš mūsų buto. Tad ten puikiausiai auga ir užauga būtent balkonams išvestų veislių pomidorai.
Vasarą taip pat užsiimu sodininkyste savo sodyboje netoli Kernavės. Ten yra išlikęs labai didelis ir labai senas sodas. Tačiau jis iki šiol puikiai dera. Štai po pernykštės derlingos obuolių vasaros nemažai jų išlaikiau per visą žiemą net iki šių dienų.
Sodyboje jau dabar praleidžiu nemažai laiko, o ateityje tikiuosi gyventi daugiau nei pusę metų. Juk man ten labai patogu: ir savas kiemas, ir sodas šalia, ir garsieji Kernavės piliakalniai, kuriuos tyrinėju daugiau kaip 20 metų, netoliese. Jei likimas bus maloningas, rimtus archeologinius tyrinėjimus mėginsiu suderinti su ne mažiau rimtu ūkininkavimu.
Ir tuomet, matyt, pomidorų ir paprikų daigai augs ant palangių ne bute sostinės centre, o sodyboje, esančioje netoli pirmosios mūsų sostinės. Taip archeologija ir ūkininkavimas „įkalino“ mane tarp dviejų – pirmosios ir pastarosios – mūsų sostinių.