Antrą kartą atvykęs – 1421 m. – jis taip pat buvo gražiai sutiktas, pakviestas į medžioklę, apdovanotas, jam buvo iškelti dveji pietūs „iš šešiasdešimt porų valgių“.
1429 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, daug Europos ir Azijos šalių karalių bei kunigaikščių. Lietuvos Metraštyje rašoma: „Kai svečiai Lucko pilyje viešėjo pas Didįjį Kunigaikštį Vytautą ir Didysis Kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatelio (saldaus desertinio vynuogių vyno su aitroku gėlių kvapu) ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų; septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų“.
Puotaujant buvo ne tik valgoma, geriama, bet ir linksminamasi bei šokama. Taigi LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Kitos istorinės žinios, susijusios su karališkomis vaišėmis, mus pasiekė iš XV a. antros pusės: Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrosio Contarini) 1474 m. kovo mėn. po audiencijos pas Lietuvos karalių Kazimierą Jogailaitį buvo pakviestas pietų, „kurie jam atrodė maždaug itališkai pagaminti ir didžiai gausūs ir skanūs.“
1477 m., antros kelionės metu, po pusvalandinio pokalbio su karaliumi Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis buvo nuvestas į salę, kur buvę paruošti stalai. Pietūs vyko su visomis ceremonijomis: trimitams gaudžiant atvyko karalius Kazimieras su dviem sūnumis.
„Jie atsisėdę iš dešiniojo šono, iš kairiojo – pirmasis vyskupas ir šalia jo ambasadorius. Tolėliau sėdėjo prie stalų Lietuvos didikai, kokios keturios dešimtys asmenų. Valgius į stalą nešė tarnai, irgi pirma trimitams sugaudus, ant didelių tacų (padėklų), gausiai prikrautų. Tie valgiai buvę patiekiami su peiliu, kaip Venecijoje.“
Kontarinis pažymėjo, kad jam čia reikėjo išbūti mažne dvi valandas, valdovui vis klausinėjant apie jo keliones. Kontarinis beveik neužsimena apie patiekalus, kuriais būdavo maloninami svečiai, matyt, labiau stebino pati patiekimo ceremonija, lydima trimitų muzikos. Jis pastebėjo, kad čia maistas panašus į Italijoje gaminamą ir kad atsižvelgiama į šalies, iš kur atvykę pasiuntiniai, maitinimosi papročius, nepaisant vietinių tradicijų.
Pagal Europos viduramžių vaišinimosi tradicijas šalia Lietuvos valdovo iš abiejų pusių turėjo sėdėti kilniausi puotos dalyviai ir garbingiausi svečiai. Tame stalo gale paprastai būdavo sudedami ir gardžiausi bei gražiausiai papuošti valgiai, o kiti svečiai turėjo tenkintis paprastesniais patiekalais. Stalo serviravimu ir patiekalų išdėliojimo tvarka bei eiliškumu rūpinosi stalininkas – pareigybė, atsiradusi Lietuvoje kaip tik XV a., į kurią pretenduoti galėjo kilmingų didikų vaikai. Valgoma būdavo rankomis imant suraikytą maistą, patiektą dideliuose padėkluose kartu su peiliu. Maistą smulkindavo raikytojas, o gėrimais rūpinosi taurininkas.
Sensacinga senovinė graviūra, kurioje vaizduojama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dukters Sofijos ir Maskolijos (dabar – Rusijos) kunigaikščio Vasilijaus sužadėtuvių puota. Graviūroje matyti, kad viduramžių Lietuvoje puotos ne tik buvo prabangios, bet ir nestokojo šou elementų.
Puotaujančius Lietuvos ir Maskolijos didikus aptarnauja raiti tarnai, net ceremonmeisteris raitas nurodinėja raitiems tarnams, kur kokius valgius ir gėrimus dėti. Tarnai jodinėja ant dresuotų žemaitukų veislės nedidelių arklių. Ant stalų, kaip matyti, šakučių dar nėra, bet stalai dengti staltiesėmis, daug įvairių puotos indų: dubenių, lėkščių, ąsočių, grafinų, taurių, peilių. Tarnai patiekalus patiekia dubenyse su dangčiais, gėrimus – grafinuose.
Štai kaip XVI a. pradžios metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų šv. Velykų pietus: „Ant Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506–1548) bei jo brolio Vladislovo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, šventų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį pagal tų laikų etiketą valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.
Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvylika keptų paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvylika mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.
Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais.
Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvylika mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaitėms, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose.
Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose“... Turtingi miestelėnai, pirkliai, amatininkai, kareiviai, dvasininkai, vienuoliai, valstiečiai taip pat turėjo savo virtuves, kurios, suprantama, skyrėsi nuo aukštosios didikų virtuvės, bet pagrindiniai maisto produktai buvo vartojami tie patys.
Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos senamiesčių namuose dar dabar išlikusios didžiulės virtuvės–židiniai, kur žmogus gali stovėti visu ūgiu ir gaminti valgį virš žarijų, kepti, virti, troškinti, ruošti kitus valgius.
