Jeigu gruodžio 24 popietę nusikeltumėm į Švediją, tai rastumėm neįprastai daug žmonių prilipusių prie televizoriaus, mat trečią valandą pradedama rodytis kalėdinė Kalle Anka arba, jei kalbėsim visiems suprantama kalba, Antino Donaldo programa. Nieko sau būdas pradėt šventę! O po to su būriu draugų ir artimųjų sėdama prie vaišėmis nukrauto stalo, ant kurio visuomet galima rast bulvių ir ančiuvių apkepą, pavadinimu Jansono pagunda, marinuotos silkės, mėsos kukulių, burokų salotų, lašišos ir traškios ruginės duonos su baltu sūriu.
O jeigu norėtumėt Kalėdų daniškai, tai gruodžio 23-osios vakarą valgytumėt grod – karštą cinamoninį ryžių pudingą su gabalėliu sviesto, o maždaug tuo metu, kai Lietuvoje sėstumėt prie Kūčių stalo, Danijoj dorotumėt keptą antį arba žąsį su raudonaisiais kopūstais ir karamelizuotom bulvėm, desertui šaukštais kabintumėt šaltą migdolinį ryžių pudingą (mes turim aguonas aguonpieny, pyraguose ir kūčiukuose, danai, akivaizdu, panašiai iš proto eina dėl pervirtų ryžių), o kitą rytą pradėtumėt specialioje keptuvėje keptomis spurgomis.
Kaip manot, nuo ko prasideda didžioji žiemos šventė Suomijoj? Nagi, aš esu tikra, žinot… Na? Taip, teisingai, nuo suomiškos pirties (čia tai šventės!). Ir kalėdinių mišių, po kurių dorojamas orkaitėje keptas kumpis, griežčių apkepas, marinuota silkė ir burokėlių salotos.
Paskaitėm, o dabar paragaujam, gerai?
***
Jokia šventė nėra kliūtis kept kotletus – mąsto švedai, prisikepa jų mažučių, dviejų kąsnių dydžio, ir patiekia kaip karštą užkandį. Bet šitaip tik per Kalėdas, paprastomis dienomis valgo kaip pagrindinį patiekalą su kiaušininiais makaronais ar bulvių koše. Ir, žinokit, teisingai daro, todėl siūlau kartais ir jums mėsą valgyt šitokia forma.
Švediški jautienos kukuliai - köttbullar
~20 nedidelių kukulaičių reiks:
3 labai kaupinų šaukštų džiuvėsėlių
150 ml vandens
500 g maltos jautienos
pusės nedidelio svogūno
didelio kiaušinio
druskos
pipirų
sviesto kepimui
Procesas:
Džiuvėsėlius užpilam vandeniu ir paliekam, kol visą skystį sugers. Maždaug dešimčiai minučių.
Smulkiai supjaustom svogūną. Sakydama smulkiai turiu omenyje – kaip tik mokam smulkiausiai.
Į dubenį keliauja jautiena, išbrinkę džiuvėsiai, svogūnas, kiaušiniai, nepagailim druskos ir pipirų. Išminkom. Negailim riešų anei pirštų sąnarių ir dirbam tol, kol masė tampa vientisa ir, jei galima taip pasakyt, švelnios tekstūros.
Keptuvėje išlydom sviestą. Kokius 30-40 g, jei reiks, papildysim. Sykiais sviestas keptuvėje ima svilti, jei šitaip nutiktų, įpilam šlakelį aliejaus.
Imam nedidelio mandarino dydžio gabalėlį masės ir sukam tarp delnų, kol išsukam rutuliuką. Dedam į įkaitusius riebalus ir viską kartojam, kol dubuo ištuštėja. Jeigu baisu, kad nespėsit sukti(s) ir kepti vienu metu, labai logiška būtų kamuolėlius susiformuot pirmiau. Kepam vartydami, kol visi šonai dailiai apskrunda. Turėtų pakakt 8-10 minučių. Skanaus.
***
O kaip be silkės, a? Ir jeigu mes šalia kepam svogūnus ir morkas, skuoksniuojam su burokėliais ar grybais, tai skandinavai neįsivaizduoji šitos žuvies be… didelio kiekio cukraus. Ir ne be reikalo!
Suomiškai marinuota silkė - Lasimestarin silli
4-6 valgytojams/užkandžiautojams susirandam:
400 g silpnai sūdytos silkės filė
3 didelių raudonųjų svogūnų
3-4 lauro lapelių
10 juodųjų pipirų
175 ml vandens
100 ml acto (9%)
150 ml/140 g cukraus
Procesas:
Iš pradžių pasigaminam marinatą. Prikaistuvyje sumaišom vandenį, actą ir cukrų. Maišydami užvirinam, nukeliam nuo kaitvietės ir paliekam ataušti.
Supjaustom silkę 1-2 centimetrų pločio gabalėliais. Svogūnus suraikom žiedais ar pusžiedžiais. Inde, kurį paskui galėsim sandariai uždengti (stiklainis irgi tinka puikiai), sluoksniuojam silkę ir svogūnus, tarpusluoksniuos kokį pipiriuką ar lauro lapelį įmesdami.
Užpilam šaltu marinatu taip, kad apsemtų visą indo turinį. Jei atrodo, kad marinato maža, silkę ir svogūnus švelniai spustelim, kad meiliau susiglaustų. Sandariai uždengiam, dedam į šaldytuvą/nešam į įstiklintą balkoną ir laikom mažiausiai parą, o geriausia – visas tris.
Suomiai valgo su karštom virtom bulvėm (teisingi žmonės, nieko neprikiši). Skanaus.
***
Pagrindinis danų kalėdinis desertas yra migdolinis ryžių pudingas, į kurį gaminimo eigoj tradiciškai įmetamas vienas sveikas riešutas. Tas, kuriam pasiseka savo porcijoje jį aptikt, kalbama, yra pasmerktas sėkmingam gyvenimui visus likusius metus.
Daniškas migdolinis ryžių pudingas - Risalamande
4-6 porcijoms reiks:
4 stiklinių riebaus pieno
2 šaukštelių vanilinio cukraus
65 g (~1/3 stiklinės) ryžių, geriau – trumpagrūdžių ar apvaliagrūdžių
60 g migdolų plokštelių + vieno sveiko riešuto
250 g 35-36% riebumo grietinėlės
65-70 g (~3 šaukštų) cukraus pudros
Procesas:
Susirandam puodą storesniu dugnu ir užvirinam jame pieną su vaniliniu cukrum. Dedam ryžius ir verdam ant mažiausios įmanomos kaitros maždaug valandą, sykiais pamaišydami (pačioje pradžioje ryžiai norės lipt prie puodo dugno, todėl reikėtų stebėt atidžiau, vėliau – tik kas 15 minučių užmesti akį). Ryžiai turėtų ištižt ir sugert visą pieną.
Paliekam atvėst.
Grietinėlę gerai atšaldom. Paplakam, kol suputoja, tuomet, neišjungdami plaktuvo, po truputį įplakam cukraus pudrą. Darbuojamės, kol grietinėlė visiškai sustandėja. Jei kartais nutiktų taip, kad ji kategoriškai atsisakytų tai padaryt, supykit ir įkiškit ją šaldytuvan ar net šaldiklin trumpam, atšalusi turėtų nustot ožius rodyt. Tik būnam atsargūs ir nepersistengiam, jei plaksim per ilgai, turėsim saldaus sviesto.
Į šaltus ryžius įmaišom migdolų plokšteles (yra, rodos, kiekvienoj parduotuvėj, lentynoj šalia kepimo miltelių dažniausiai) ir riešutą. Atsargiai, gal net per kelis kartus, įmaišom plaktą grietinėlę. Danai patiekia su vyšnių padažu (verdamas iš vandens, šaldytų vyšnių, cukraus, vanilės ir krakmolo, nors, manau, pakaktų tiesiog užvirt ir krakmolu sutirštint vyšnių kompotą), o mes galim valgyt ir tiesiog šiaip, apie kalorijas negalvodami ir riešuto savo dubenėly tikėdamiesi. Skanaus.
Neperšalkit!
Inga.
