Ką ten mus, blogiausia, kad užklupo mūsų tvenkinius, surakino juos storu ledu, užsnigo saulės neperšviečiamu sniego patalu ir uždusino mūsų žuvis. Kai susigriebėme jas gelbėti, buvo per vėlu, per šalta ir apskritai beviltiška.
Dabar tvenkiniai atitirpo su dideliais nuostoliais ir visiškai nedžiuginančiu klausimu: ką daryti? Bet į filosofinį klausimą visiškai pragmatiškas atsakymas: teks savo tvenkinius ir tvenkinėlius įžuvinti iš naujo. O kad nuostolių ateityje patirtume kuo mažiau ar visai nepatirtume, ištuštėjusių tvenkinių įžuvinimo klausimo važiuojame spręsti į Išlaužą, pas AB „Išlaužo žuvis“ vykdomąjį direktorių Darių SVIRSKĮ.
Pirmoji tiesa, anot direktoriaus, kad su žuvimis mums, neprognozuojamų žiemų gyventojams, reikėtų elgtis beveik taip pat, kaip su bulvėmis. Pavasarį įžuviname, pasidžiaugiame žuvų gerais darbais, o rudenį dar ir gražiu įmitimu, išgaudome ir iškepame. Vasarą – gražu, rudenį – skanu, žiemą – ramu.
Darius Svirskis, „Išlaužo žuvis“ arch. nuotr.
Žinoma, gali kilti noras ginčytis, kaip tuomet žuvis užauginti dideles. Bet čia reikėtų įterpti netrumpą paskaitą apie tvenkinio priežiūrą žiemą, kad žuvys neišdustų. O mes kaip tik nuo to ir pradėjome: ne visoms žuvims rimta žiema gerai baigiasi. Ne visi norime ir galime investuoti į įrengimus, padedančius žuvims peržiemoti saugiai. Taigi kartais geriau elgtis paprasčiau, bet užtikrintai. Na, nebent žuvys, plaukiojančios jūsų tvenkinyje, jums nei svarbios, nei brangios.
Kita tiesa ta, kad tvenkinius įžuvinti kur kas praktiškiau stambesnėmis žuvimis, kurios yra mažiau lepios ir rudeniop jau pasiekia „prekinį“ svorį. Direktorius prisiminė atvejį, kai jų kolegos pabandė įžuvinti savo tvenkinius iš Lenkijos atvežtais, uždarose sistemose užaugintais šamukais, amūriukais, plačiakakčiukais. Tai, žinoma, baigėsi nuliniu rezultatu – žuvytės išgaišo. O štai pernai pavasarį kilograminius plačiakakčius Išlaužo ūkyje įsigiję pirkėjai liko patenkinti.
Rudenį, kai plačiakakčiai svėrė 4–5 kilogramus, negalėjo atsistebėti. Kaip tik dėl šios priežasties pirkti mažesių nei kilogramo svorio žuvų, ypač amūrų ir plačiakakčių, ne itin apsimoka. Jos gali žūti adaptuodamosi, tinkamai neatlikti valymo funkcijos, be to, pernelyg mažai ūgtelėti, kad būtų tinkamos kalėdiniam stalui. Po šios žiemos akivaizdžiai matome, kad laimėjo juos sužvejojusieji, o ne palikusieji žiemoti.
Trečioji tiesa: norint kelis kartus padidinti vandens telkinėlio produktyvumą, žuvis reikia auginti ekologiškai. Užuot prileidus begalinį kiekį dumblarausių karosų ar pamėgtųjų karpių, savo tvenkinyje reikia suderinti kelias žuvų rūšis ir jų kiekius pagal jo plotą. Tinkamai parinktos žuvys ne tik bendrai priaugs daugiau svorio, bet ir išvalys vandens telkinį nuo nešvarumų bei žolių, jis taps tinkamas maudyti ir akiai paganyti. Juk pripažinkime, žydintis ir užžėlęs vanduo neteikia grožio aplinkai ir nedaro garbės šeimininkui. O juk vasaros pradžioje vos ne visoje Lietuvoje tvenkinukai „pražysta“ melsvadumblių žaluma... Ir ką tu jiems?
Ketvirtoji ir svarbiausioji tiesa ta, kad labai svarbu žuvis įsigyti sveikas ir iš laiko patikrintų bei sertifikatus turinčių pardavėjų. Jokiu būdu nerekomenduojama žuvų įsigyti iš kelių ūkių, dar blogiau iš perpardavėjų. Susirgs jūsų tvenkinio gyventojos, nežinosite, kur teisybės ieškoti. O juk žuvys dažnai serga ir visai nesunkiai gali užkrėsti jūsų tvenkinio senbuves.
Nesigundykite pigesnėmis, iš svetur atvežtomis žuvimis. Juk nežinome, nei kaip jos augo, nei kas jas augino. Gal kokiuose valymo įrengimuose darbavosi... Juk turime puikius žuvų ūkius visoje Lietuvoje ir jų galime įsigyti vadovaudamiesi šūkiu: pirk prekę lietuvišką. Taip pat nepirkite žuvų iš uždarų sistemų. Jų adaptacija lauko vandenyse kur kas sudėtingesnė.
O gurmanams?
Žmonės dažnai teiraujasi, kaip jų tvenkinyje jaustųsi eršketai, upėtakiai, sterkai, peledės. Greičiausiai ne itin gerai. Jei vanduo nelabai įšiltų, šeriami ypatingais kombinuotaisiais pašarais tvenkinyje teoriškai gal ir galėtų gyventi vaivorykštiniai upėtakiai. „Skystoje“ polikultūroje galbūt šiaip taip gyvuotų ir eršketai. Tiesa, jei jūsų tvenkinį maitina pratekantis šaltas vanduo, galite jame apgyvendinti 2–3 vaivorykštinius upėtakius, vieną kitą eršketą ir net gražuolį margąjį upėtakį. Bet štai peledėms net to maža. Joms reikia didelio skaidraus vandens telkinio su daug plaukiojančių vėžiagyvių. Kurgi mes tokį gausime?
Nepavyks greičiausiai ir su sterkais. Nors jie ir mėgsta saulažuves, netoleruoja daugeliui mūsų tvenkinių būdingo drumsto vandens. Gurmanai turėtų atkreipti dėmesį į plačiakakčius. Šios žuvys skanios, su pikantišku prieskoniu, nors tai priklauso ir nuo vietos, kurioje jos augo. Ypač skanios šviežiai rūkytos, nors ir kitaip patiektos neturėtų nuvilti. Jos riebios, bet ragavusieji žino, kad jų riebumas kitoks nei karpių – kažkoks lengvesnis.
Plačiakaktis – vis dar naujiena
Gamtoje plačiakakčių yra dvi rūšys: baltieji ir margieji. Baltieji minta tik fitoplanktonu, o jo pritrūkę net nesugeba normaliai egzistuoti, margieji maitinasi zooplanktonu, bet nevalo vandens nuo dumblių, kurie ir yra didžioji problema. Be to, nė viena iš šių rūšių idealiai neauga Lietuvoje. Todėl šiandien Išlaužo tvenkiniuose plaukioja šių žuvų hibridai. Šie plačiakakčiai nėra itin išrankūs maistui, bet pagrindinis jų maistas vis dėlto yra minėtasis fitoplanktonas. Taigi visiškai natūralu, kad ten, kur yra plačiakakčių, jo tiesiog nelieka, o tvenkinių vanduo tampa švarus ir skaidrus.
Plačiakakčiai – didelės, bent iki 25 kilogramų užaugančios žuvys, tačiau švarai palaikyti užtenka įsigyti porą po kilogramą sveriančių žuvyčių. Kita vertus, tokio dydžio žuvys gali kuo puikiausiai gyventi ir baseinėlyje, kurio plotas 3x5 metrų. Savo darbo plačiakakčiai neatliks dviem atvejais: jeigu jiems bus gerokai per ankšta ir todėl jie jaus stresą, arba tuomet, kai tvenkinio plotas gerokai viršys šių „sanitarų“ darbo našumo galimybes.
Be to, šios žuvys turėtų sudominti ir tuos, kuriems rūpi ekologija. Nes kas nutinka pavasarį? Iš laukų būtent į vandens telkinius subėga šimtai upeliukų, surinkusių savo vandenyse gausybę azoto, fosforo ir kitų cheminių medžiagų. Šias medžiagas uoliai absorbuoja vienaląsčiai dumbliai, kuriuos vėliau sėkmingai sunaikina kaip tik plačiakakčiai. Vanduo tampa skaidrus ne tik vizualiai, bet švarus ir cheminiu požiūriu. Natūrali ekologinė grandinė.
Ko tikitės iš savo tvenkinio gyventojų: švaros, mėsytės, grožio?
*Jei jūsų tvenkinys nėra rekreacinio pobūdžio, o jūs norite tik žvejoti ir dumblinas vanduo visiškai nebaugina, tai pirkite dumblo rausėjų karpių, toleruokite karosus, kurių dažnai net pirkti nereikia ir žvejokite savo kūdroje į sveikatą.
*Jei tvenkinys žolėtas ir tų žolių norisi atsikratyti, rinkitės amūrus. Amūro, kaip vandens sanitaro, jau ir pristatinėti nereikia. Tik prieš jų įsigydami pagalvokite, ar jums svarbūs tvenkinio augalai. Metinukai amūrai ėda tik labai švelnias žolytes, dvimečiai – maždaug 40 proc. vandens augalų rūšių, o jau trimečiai – 70 proc., taigi iš bado net lelijų pakramsnoja. Dėl skanesnio kąsnelio amūrams nesunku gerokai šoktelti virš vandens ir nukąsti geidžiamą pakrantės augaliuką – kad ir nendrės stiebelį. Jie ėda ir žolę, kurią į tvenkinį supilsite nušienavę pievelę – ypač mėgsta kiaulpienes.
*Jei tikslas – skaidrus vanduo, teks rinktis plačiakakčius, kurie tvenkinuką išvalo nuo fitoplanktono: dumblių ir įvairių augalinių mikroorganizmų. Poros kilograminių plačiakakčių užtenka išvalyti vieno aro tvenkinuką.
*Jei norisi atsikratyti smulkių žuvų, kaip jau minėta, teks įsigyti dar ir lydekų arba šamų.
*Jeigu jūsų tvenkinukas – tik užžėlusi kūdra su prastu deguonies režimu, įleiskite į ją lynų ir karosų. Tegul jie veisiasi, jūs žvejojate, niekuo nesirūpinate, kol kita rimta žiema visu tuo „nepasirūpins“. Jei gegužės pradžioje dar įleisite ir šiųmečių lydekaičių mailiaus, karosai vėliau liks tik stambesni, o tai irgi nėra blogai.
*Jeigu rūpi ir žvejyba, ir švara, ir apskritai tvenkinio žuvų įvairovė, galima auginti visas šias žuvis kartu – tai optimalus variantas.
Kada geriausia įžuvinti tvenkinį?
Ar sudėtinga žuvų kelionė iš tvenkinio į tvenkinį? Ne, jeigu tai atliekama laiku. Tvenkinį įžuvinti reikia anksti pavasarį, kai vidutinė vandens temperatūra iki 12 °C. Būtent šiuo metu šešis mėnesius nesimaitinusios žuvys būna dar nevisiškai išsekusios ir geriausiai adaptuojasi aktyvųjį gyvenimo tarpsnį pradėdamos naujoje vietoje. Transportavimo maišo vandenio ir telkinio, į kurį žuvis ketinama paleisti, temperatūra turi skirtis ne daugiau kaip 5 oC. Jei skiriasi daugiau, žuvis į naują telkinį reikia bent pusvalandžiui panardinti su maišu, kad temperatūra susivienodintų ir jų neištiktų šokas.
Žuvys jautrios deguonies stygiui, todėl reikia pasirūpinti, kad transportuojant jo nepritrūktų. Gegužės pradžioje dar galima tvenkinį įžuvinti lydekaičių mailiumi. Jos vos pusės degtuko dydžio, bet adaptuojasi neblogai – tik šimtą kartų geriau negu nepaaugintos lervutės. Jeigu nespėjote tvenkinio žuvimis pasirūpinti pavasarį, galėsite tai padaryti dar ir birželį, kai žuvys jau bus atsigavusios po žiemos.
Atkreipkite dėmesį į žuvų sveikatą
Pavasario toli gražu ne visos žuvys sulaukia (jei sulaukia) sveikos. Todėl ir jas perkant reikėtų žinoti tam tikrų niuansų, susijusių su žuvyčių sveikata. Paprastai tiek plačiakakčiai, tiek amūrai niekuo neserga arba serga retai ir neplatina baisių užkratų. O štai karpius pirkite atidžiau ir atkreipkite dėmesį į tam tikrus dalykus.
Raudonligė labai pavojinga liga, kuri savaime neišnyksta!
Po žiemos karpiai turi būti gana gerai įmitę, gražiais sveikais, nesusitrynusiais žvynais, jų nugara neturi būti įdubusi. Sveikų karpių (o ir visų kitų žuvų) žiaunos turi būti tamsiai raudono kraujo spalvos, jokiu būdu ne blyškios ar balzganos. Jokiu būdu nepirkite karpių, jei ant jų žiaunadangčių pastebėjote duobučių, o ant pilvo ar šonų raudonų dėmelių ar net žaizdelių. Žuvys su tokiais požymiais serga raudonlige ir yra labai pavojingos viso jūsų tvenkinio gyventojams.
Po šios žiemos nemažai tvenkinių šeimininkų skundžiasi pastebėję daug žaizdotų ar su dėmelėmis žuvų savo tvenkiniuose. Išeitis labai skausminga: į 4 arų tvenkinuką reikia išpilti 20 kg chlorkalkių ir išgraibyti visas nugaišusias žuvis. Tik tada, praėjus ne mažiau kaip porai dienų po šios dezinfekavimo procedūros, galima prileisti naujų tvenkinio gyventojų. Gali pasirodyti, kad tai labai baisi išeitis, bet, deja, vienintelė. Antraip žuvys senbūvės užkrės įsigytas naujas ir susirgs visos.
Kita pavojinga karpių ir karosų liga – ichtioftiriozė, kurią sukelia ektoparazitas. Ant šia liga sergančių žuvų galima pastebėti baltų tarsi manų kruopos taškelių. Pastebėję išvardytų požymių ant pardavinėjamų žuvų, nesigundykite net pačiomis žemiausiomis kainomis. Nusipirksite ligą ir daug bėdos!
