Tad pokalbiui, padedančiam susigaudyti šios temos subtilybėse, pakvietėme Lietuvos orchidėjininkų draugijos narę Astą Ivaškevičiūtę ir orchidėjoms neabejingą jų augintoją Jogailą Mackevičių.

Mitybos principai

„Po maždaug šešerių metų įvairių eksperimentų galiu atsakyti – tręšti reikia. Tačiau šis atsakymas tik iškelia naujus klausimus: kada, kuo ir kaip? Nors yra nemažai ir žemėje augančių orchidėjų, visgi didesnė dalis evoliucijos eigoje „užsilipo“ ant medžių kamienų, tad ir kalbėsiu apie epifitinių orchidėjų tręšimą.

Natūraliai gamtoje epifitinės orchidėjos auga ant medžių kamienų, tarp šakų, ant kelmų ar nuvirtusių medžių. Kaip jos gauna maistingųjų medžiagų? Pirmieji lietaus lašai surenka ore besisukiojančias dulkeles, tada krinta ant medžių lapų, rieda kamieno rievėmis ir pakeliui prisisotina įvairiomis mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis. Kai lietaus lašai pasiekia orchidėjų šaknis, jie jau būna kupini maistingųjų medžiagų.

Epifitinių orchidėjų šaknų velameno ląstelės susiurbia pirmąjį prisotintą vandenį ir maistingąsias daleles užrakina, kad kitas lietus neišplautų. Atrodytų, kad ant medžių orchidėjos gyvena plikomis šaknimis, tačiau įsitaisiusių ant šakų orchidėjų šaknis dažnai dengia maistingas humuso sluoksnis, susidaręs iš nukritusių ir yrančių medžių lapų“, – pasakoja Asta Ivaškevičiūtė.

„Visi žalieji augalai įsisavina saulės energiją ir dėl jos iš aplinkoje esančių elementų ir medžiagų „stato“ savo kūną. Tik nedaugelis „aptingusių“ prarado šį sugebėjimą ir tapo parazitais arba simbiozės metu minta savo partnerio susintetintomis medžiagomis.

Aplinkoje augalai gali gauti jiems reikalingų medžiagų tiek iš oro, tiek iš substrato. Taip ilgainiui susiformavo du mitybos būdai – orinė ir šaknų mityba“, – nuo evoliucijos eigos pradeda Jogaila Mackevičius.

Jis sako, kad iš oro augalai pro lapų žioteles pasisavina anglies dioksidą ir deguonį. Iš anglies dioksido fotosintezės metu pasisavinama anglis. Kartu su iš vandens išskirtu vandeniliu, vykstant sudėtingiems sintezės procesams, anglies ir vandenilio grandinėlės formuoja įvairiausius organinius junginius.

Šie junginiai toliau dalyvauja tiek augalo metabolizmo procesuose, tiek formuojantis struktūroms.

Pavyzdžiui, kiekviena augalo sienelė sudaryta iš polisacharido celiuliozės, kuriai susintetinti naudojamos dvi išeitinės medžiagos – vanduo ir anglies dioksidas. Taigi mums tik atrodo, kad viskas, kas iš sėklos virsta augalu, susidaro iš substrate esančių elementų. Tai toli gražu nėra tiesa.

Kitą dalį medžiagų, reikalingų augti ir vystyti, augalai gauna iš substrato vandenyje ištirpusių mineralinių druskų.

Būtinos maisto medžiagos

Pagal kiekį visi augalą sudarantys elementai skirstomi į tris pagrindines grupes:

•makroelementus (deguonis, vandenilis, anglis, azotas, fosforas, kalis, kalcis ir kiti);

•mikroelementus (manganas, boras, stroncis, varis ir kiti);

•ultramikroelementus (arsenas, germanis, selenas ir kiti).
Ne visi augale randami elementai jam yra gyvybiškai svarbūs. Kai kurie jų gali būti atsitiktinai patekę į augalą su vandenyje ištirpusiomis druskomis. Jie nei trukdo, nei padeda.

Dar XIX a. buvo nustatyta, kad augalams būtini 7 makroelementai – azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, siera ir geležis.

Maždaug po pusės šimto metų, XX amžiaus pradžioje, išsiaiškinti ir šeši nepakeičiami bei augalui būtini mikroelementai – boras, manganas, cinkas, varis, kobaltas, molibdenas. Dar vėliau prie mikroelementų priskirtas ir chloras.

Be aukso gal ir apsieisime?

„Tam, kad tiksliai nustatytume, kurių konkrečiai elementų ir kokio jų kiekio reikia orchidėjoms, reikėtų sudeginti augalą ir išanalizuoti likusius pelenus. To, žinoma, ne laboratorijoje negalėsime atlikti. Be to, ir gaila būtų deginti savąsias kolekcijas...

Tad remsimės bendrinėmis žiniomis, kad augaluose randama maždaug 70 periodinės Mendelejevo sistemos elementų, tarp jų ir aukso, sidabro, seleno, kadmio. Tai nereiškia, jog trąšose būtinai turi būti visų šių elementų. Be kai kurių elementų augalai auga normaliai, o, pavyzdžiui, be geležies, boro, vario, cinko, mangano augalai skursta arba žūva“, – sako Asta ir kartu su Jogaila vardija, kam augalams reikalingos vienos ar kitos medžiagos.

•Azotas labiausiai lemia augalo biomasės augimą. Neužauginę reikiamo jos kiekio, augalai niekada neatrodys gražiai, nesukraus žiedų, nesubrandins vaisių ir sėklų. Tačiau pačio žydėjimo azotas tiesiogiai nelemia. Tam svarbesni yra fosforas, boras, magnis.

•Kalis užtikrina atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, infekcinėms ligoms, didina augalų imunitetą, skatina normalų šaknų sistemos funkcionavimą. Kaliu patręšti augalai atsparesni sausrai, žemai temperatūrai, jo pritrūkę augalų lapų pakraščiai ir viršūnė gelsta bei ruduoja.

•Pritrūkę sieros, augalai suserga chloroze.

•Fosforas skatina šaknų augimą, žydėjimą ir vaisių brandinimą bei kitų elementų įsisavinimą.

•Chloras svarbus fotosintezei.

•Silicis augalą padaro tvirtesnį ir atsparesnį kenkėjams.

•Magnis ir geležis lemia saulės energijos pasisavinimą, jos vertimą organinių junginių energija. Kuo efektyviau augalas panaudoja saulės energiją, tuo daugiau organinių junginių jis pajėgus susintetinti, tuo darnesnis yra jo augimas ir vystymasis. Magnis taip pat padeda formuotis žiedams, jo pritrūkus sumažėja azoto, fosforo ir kalio trąšų efektyvumas. Geležis būtina chlorofilui susidaryti, todėl, kai jos trūksta, augalai suserga chloroze.

Kokias trąšas rinktis?

„Augindami namie orchidėjas, mes stengiamės imituoti gamtoje esančias sąlygas – oro drėgmę, apšvietimą, temperatūrą. Tręšdami savuosiuos augalus, taip pat turėtume stengtis sudaryti jiems sąlygas, artimas natūralioms. Tai galima padaryti dviem būdais – nusipirkti parduotuvėje gerų kompleksinių trąšų, o geriausia – keletą skirtingų, nes jų sudėtis skiriasi. Arba ieškoti natūralių tręšimo būdų.

Vienas tokių – mėšlas, ne veltui kartais vadinamas auksu. Jame, be pagrindinių cheminių elementų, yra mikroelementų, daug organinės medžiagos, bakterijų. Mėšle yra fiziologiškai aktyvių medžiagų – fermentų, auksinų (hormonai, lemiantys augalų augimą į aukštį, ląstelių dalijimąsi bei diferenciaciją, vaisių formavimąsi, šaknų formavimąsi iš nuopjovų, augalų atsiskyrimą dalimis), vitaminų“, – pasakoja Asta.

Mėšlo kokybę lemia gyvulių amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Jauni gyvuliai augdami sunaudoja daugiau azoto, todėl jų mėšle šio elemento yra mažiau. Taip pat ir melžiama karvė azotą naudoja pienui gaminti, todėl jos mėšle azoto mažiau.

Galvijų ir kiaulių mėšle yra daug vandens, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose santykinai mažas. Arklių ir avių išmatos, atvirkščiai, yra sausos, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose yra santykinai didesnis nei kitų gyvulių.

Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių, fosforo ir kalio – avių ir arklių, kalcio – avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas azoto kiekiu yra lygiavertis galvijų, kalio kiekiu jis gerokai pralenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu kur kas atsilieka.

„Dažniausiai orchidėjoms naudojamas arklių mėšlas. Jis švelniausias, nenudegina šaknų net ir grynu pavidalu, nedžiovintas. Galima augalą sodinti į gryną nedžiovintą mėšlą. Tačiau man tai nepasiteisino, nes reikia kasdien perlieti vandeniu, pats mėšlas greitai išsiplauna, todėl augalus reikia dažniau persodinti.

Kur kas patogesnis būdas persodinant augalą į substratą įmaišyti šiek tiek džiovinto mėšlo. O jei dar neatėjo laikas persodinti, tačiau už lango nekantriai trypčioja pavasaris, arklių mėšlo galite tiesiog pabarstyti ant substrato viršaus. Kiekvieną kartą laistant arklio „auksu“ papildytas vanduo nubėgs iki pat vazono dugno, pakeliui pamaitindamas orchidėjos šaknis“, – dalijasi patirtimi Asta.

Ji sako, kad galima mėšlo ir užraugti – šiek tiek jo įdėti į indą ir, užpylus vandeniu, palaikyti porą dienų. O tada, stipriai praskiedus, laistyti gėles. Ir vandens, likusio nuplovus mėsą, pataria neišpilti lauk, – panaudokite jį orchidėjoms tręšti.

Kraujas taip pat turi daug augalams naudingų medžiagų – azoto, natrio, kalio, kalcio, magnio, chloro, fosfato ir, žinoma, geležies. Taip pat gali būti naudojami žuvų miltai ir kaulų miltai. Kur rasti pastarųjų, patartų užkietėję žvejai – šie miltai naudojami masalui gaminti.

Maistingi nuovirai ir užpilai

„Sodininkai žino ne vieną užpilo receptą. Tai, kas tinka tręšti pomidorus, nekenkia ir orchidėjoms. Prisiminkime – augalams reikia tų medžiagų, iš kurių jie patys sudaryti.

Naudodami vienus augalus kitiems augalams tręšti, mes sudarome natūralų gyvybės ratą. Pati esu labai pamėgusi orchidėjų tręšimą pačia paprasčiausia juodąja arbata. Pakelį juodosios arbatos užplikykite karštu vandeniu, o kai pritrauks, praskieskite maždaug litru vandens ir laistykite orchidėjas“, – pasakoja Asta ir primena kitus receptus.

•Bulvėse yra daug kalio, tad, virę bulves be druskos, nuoviro neišpilkite, o laistykite augalus. Lygiai tas pats galioja ir kitoms daržovėms ar ankštiniams.

•Kiaušinių lukštai – natūralus kalcio šaltinis. Juose taip pat yra daug kitų naudingųjų medžiagų: geležies, kobalto, cinko, mangano, jodo, vario. Lukštus užpylus vandeniu ir kelias dienas palaukus, turėsime naudingų trąšų.

•Svogūnų lukštų nuovire yra kalio, kalcio, magnio, geležies, mangano, cinko, chromo, aliuminio, seleno, nikelio, švino ir boro. Dažomoji medžiaga stabdo bakterijų vystymąsi. Svogūnų lukštų nuoviras sunaikina dirvoje patogeninę mikroflorą, pamaitina ją mikroelementais, vadinasi, jis atgaivina skurstančius augalus, suteikia jiems gyvybingumo.

•Tradicinį dilgėlių fermentuotą tirpalą, kitaip tariant – raugą, turbūt žinome visi – į plastikinį kibirą prirauti dilgėlių, užpilti vandeniu, porą savaičių rauginti, o tada naudoti stipriai atskiedus. Yra dar vienas raugo receptas – į plastikinį kibirą pridėkite smulkiai kapotų dilgėlių, vaistinių ramunėlių, ąžuolų žievės, pienių (be sėklų), šalpusnių, kraujažolių, česnakų. Užpilkite iki viršaus vandeniu ir palaikykite vėsioje vietoje tris paras.

Tręšimas medžio pelenais

Pelenai – mineraliniai junginiai, liekantys sudegus organinėms medžiagoms. Tai vertinga kalcio, kalio ir fosforo turinti trąša. Pelenų sudėtyje taip pat yra nemažai ir kitų makro- bei mikroelementų: mangano, magnio, silicio, cinko, vario, švino ir kitų. Didelę vertę kaip trąša turi tik medžio pelenai.

Vertingiausi yra lapuočių medžių pelenai, spygliuočių medžių – menkesnės vertės, mažiausiai vertingi durpių pelenai. Daugiausia maisto medžiagų yra beržinių malkų pelenuose.

Gera pelenų savybė yra ta, kad juose kalis yra potašo formos, t. y. gerai tirpsta vandenyje bei yra lengvai augalų pasisavinamas. Pelenuose fosforo mažiau negu kalio.

Nors fosforas sunkiai tirpsta vandenyje, tačiau augalų jis pasisavinamas ne blogiau nei iš mineralinių fosforo trąšų. Medžio pelenuose daugiausia yra kalcio, todėl juos galima prilyginti kalkinei trąšai, puikiai tinkančiai raibuolėms.

Medžio pelenais, anglimis, kreida arba maltu cinamonu galima apibarstyti puvinio pažeistas augalo vietas.

Pelenus galima naudoti kaip substrato sudedamąją dalį. Tačiau užpylę pelenus vandeniu ir per ilgai palaikę galite gauti ne trąšas, o šarmą. Šarmas irgi naudojamas sodininkystėje, tačiau tai labai ėdri medžiaga ir su ja reikia būti atsargiems.

Kada tręšti orchidėjas?

„Orchidėjas tręšti reikėtų pradėti nuo pavasario. Paprastai rekomenduojama pavasarį tręšti trąšomis su azotu, kad padėtume augalui augti, vasarą – daugiau fosforo turinčiomis trąšomis, o rudenį, kad sustiprintume prieš ilgą tamsią žiemą, tręšiame kalio gausiomis trąšomis“, – pasakoja A. Ivaškevičiūtė.

Šilumomėgės orchidėjos savo tėvynėje paprastai neužmiega žiemos miegu, tačiau čia, Lietuvoje, kai žiemos ilgos, šaltos ir tamsios, visų be išimties orchidėjų augimas sulėtėja arba sustoja. Apie tai, jog augalas nustojo augti, pirmiausia išduoda jo šaknų galiukai.

Jei jie ryškiai žali, vadinasi, augalas auga, jei visiškai pasidengę pilku velameno sluoksniu, augalas miega. Dažnai katlėjos mus klaidina vidury žiemos imdamos auginti naujus auginius. Augimo periodas prasideda ne tada, kai išleidžia naują auginį, o tada, kai tas auginys ima leisti šaknis.

Skatindami augalą augti tamsiuoju metų laiku, pridarome daugiau bėdos, nei naudos. Nebent turime orchidariumą su pakankamu apšvietimu ir kitais kontroliuojamais aplinkos parametrais.

Žiemą išstypę auginiai paprastai būna gležni, silpni ir nepajėgia
sukrauti žiedų. Todėl protingiausia būtų tamsiuoju metų laiku neskatinti augimo.

Maistingąsias medžiagas augalas įsisavina visu paviršiumi, ne tik per šaknis. Tad orchidėjas tręšti galima ir per lapus. Tokį metodą netgi rekomenduoja kai kurie orchidėjų augintojai kaip geresnį, nei tręšimą per šaknis.

Tręšiant per lapus augalas paprasčiausiai nupurškiamas trąšų tirpalu. Purškiant su trąšomis, tirpalas privalo būti dar labiau atskiestas, nei tręšiant per šaknis, nes per lapus augalas pasisavina netgi daugiau maistingųjų medžiagų, nei per šaknis.

Purškiant reikėtų saugotis ir nepurkšti ant orinių šaknų – jas galima nudeginti, jei tirpalas per mažai atskiestas vandeniu. Purkšti su trąšų skiediniu reikia ne dažniau, nei laistant trąšų skiediniu, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Tręšimo per lapus pliusas yra tas, kad substrate nesikaupia druskos, kurios kenkia orchidėjų šaknims ir gadina substratą.

Pertręšimo pavojai

1. Laistant per stipriu pramoniniu būdu pagamintų trąšu tirpalu galima nudeginti augalo šaknis. Jei jūsų orchidėjos šaknys parudavusios, tikėtina, jog jos nudegintos.

2. Velameno sluoksnis kartu su vandeniu susiurbia druskas. Jei augalas nespėja jų panaudoti, druskos kaupiasi tuščiavidurėse ląstelėse tol, kol šios nebepajėgia tinkamai atlikti savo darbo ir šaknis ima pūti.

3. Pertręštas augalas tampa geibus, silpnas ir neatsparus ligoms bei kenkėjams.