Ši uoliena porėta, minkšta – greitai įšyla ir sulaiko šilumą, lengvai skobiama, sugeria drėgmę iš aplinkos. Aukštikalnių augalai, mėgstantys saulės atokaitą ir sausą skurdoką žemę, tufo vazonuose jaučiasi kaip namie. Bet tufa – reta ir brangi, todėl vietoj jos naudojami hypertufos liejiniai, kurie gaminami iš cemento ir liejinį minkštinančių medžiagų (durpių, perlito, vermikulito ir pan.).

Yra daug įvairių hypertufos receptūrų, nuo kurių priklauso liejinio išvaizda, savybės ir paskirtis.
Dažniausiai „žaidžiama“ dviejų pagrindinių medžiagų – cemento ir durpių – kiekiais.

Užsienyje hypertufos vazonai dažniausiai gaminami iš cemento, durpių ir perlito (2:3:3) arba vermikulito mišinio. Jie labai dailūs, atrodo lyg granitas. Pas mus šių medžiagų (vermikulito ir perlito) gauti sunku arba jos brangios, todėl dažniausiai apseinama su betonu, durpėmis ir smėliu (santykiu 1:2:1). Pagal tokį receptą pagaminti loviai labai sunkūs.

Hypertufos masę galima „palengvinti” putų polistireno granulėmis arba dedant daugiau durpių. Kiek tiksliai jų berti, nustatysite tik bandydami patys. Kai gautas rezultatas patiks, lengvai raižysis, kol minkštas, bet netrupės, ir bus tvirtas, kai sustings, vadinasi, radote aukso viduriuką.

Hypertufos masės tirštumas priklauso nuo to, kokiu būdu planuojate gaminti vazoną ar lovį. Jeigu lipdysite jį rankomis, darykite tirštesnį. Tinkamas tirštumas tuomet, kai suspaudus rankoje rutuliuką išvarva vos keli vandens lašai.

Jei lipdysite...

Jei vazoną nusprendėte lipdyti, paimkite pageidaujamos formos talpyklą, pavyzdžiui, plastikinį vazoną, apvilkite jį plastikiniu maišeliu arba apvyniokite plėvele, apverskite ir išorinę sienelę aplipdykite hypertufa.

Sienelės storis ir dugnas turi būti ne mažiau kaip 3–5 cm storio (nelygu gaminio dydis). Dugne įsmeikite 2–4 pagaliukus, kuriuos po paros ištrauksite, kai masė šiek tiek sukietės. Tai bus drenažo skylės. Šiek tiek pridenkite lipdinį polietilenu, kad per greitai nesukietėtų.

Po paros patikrinkite, ar masė sustingusi. Jeigu pirštas lenda lengvai, paliekama dar parai. Paskui plėvelė nuimama, vazono kraštai aplyginami, sienelės nuvalomos arba, jeigu reikia, atsargiai nušveičiamos metaliniu šepečiu. Galima atsargiai išraižyti įvairių ornamentų. Vėl pridengiama plėvele ir pavėsyje džiovinama apie porą savaičių. Jeigu džiovinama patalpoje arba lauke ir yra labai sausa, kasdien nupurškiama vandeniu.

Lipdytas vazonas nėra labai dailus, sienelės nebūna vienodo storio, bet kiekvienas lipdinys savitas, originalus, kito tokio niekas neturės.

Jei liesite...

Jeigu vazoną arba lovį planuojate ne lipdyti, bet lieti, hypertufos masę darykite skystesnę, kad galėtumėte lengvai sukrėsti į tam skirtą formą.

Imkite dvi skirtingų dydžių trisluoksnio kartono dėžes, du plastikinius vazonus ar net du skirtingo dydžio dubenis. Įstačius talpyklas vieną į kitą tarp sienelių turi likti 3–5 cm tarpai. Apvilkite jas plastiko plėvele, įkrėskite hypertufos masės į stambesnę formą ir suformuokite dugną. Įstatykite mažesnę talpyklą ir užpilkite tarpus tarp sienelių.

Gerai suspauskite, kad neliktų oro burbulų. Pridenkite plėvele ir palikite parai ar dviem. Paskui atsargiai išimkite mažesnę formą. Atsargiai aplyginkite sienelių kraštus, pridenkite plėvele ir palikite dar parai. Paskui apverskite ir nuimkite didesnę formą. Jeigu formos nenusiima, supjaustykite jas. Sieneles ir kraštus nušveiskite, pridenkite plėvele ir džiovinkite taip pat, kaip ir lipdytą vazoną.

Jeigu pirmasis vazonas pavyko ir nusprendėte jų pasigaminti daugiau, išsinuomokite betono maišyklę, nes sumaišyti didesnį kiekį hypertufos, kaip ir betono, – ne juokų darbas. Į mišinį įpilkite betono plastifikatoriaus – neliks burbuliukų, masė bus vientisesnė, o liejiniai dailesni.

Geriausia hypertufos vazonus lieti rudenį ir palikti lauke per žiemą, kad juos „išskalbtų“ lietus ir išbandytų šaltis.