Kuo tikėti, o kuo – ne?

*Saulės grąžos metu, kai naktis būna trumpiausia, o gamta klesti ir auga, švenčiamos Joninės. Seniau tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugančios dvasios stengiasi nubaidyti ieškotojus. Tačiau jei žmogus randa žiedą netikėtai (įkrenta į vyžą ar pan.), jis gali matyti paslėptus turtus, skaityti svetimas mintis, supras gyvulių ir paukščių kalbą. Paparčio ieškoti reikia tyloje, būnant drąsiam, nes tyko visokie pavojai.

*Daugelio rūšių paparčiai turi įvairių gydomųjų savybių. Žmonėms, kurie skundžiasi reumatu, galvos, dantų, stuburo ir sąnarių keliamais skausmais, patariama miegoti ant čiužinio, prikimšto džiovintų šių augalų lapų. Mūsų senoliai net sakydavo, kad iš tokio guolio lauk sprunka blusos ir kiti neprašyti gyvūnėliai.

*Dar vienas nepaprastas dalykas – paparčiai neturi priešų. Kadangi išskiria tam tikras medžiagas, jų neėda gyvūnai. Po paparčiais ir šalia jų nėra vietos kitiems augalams.

*Manoma, kad vyriškieji paparčiai turi daugiau gydomųjų savybių.

*Džiovintus lapus galima laikyti ne ilgiau kaip metus. Geriausia jų prisikaupti kasmet. Skinami ir džiovinami liepos–spalio mėnesiais. Švieži, džiovinti arba miltelių pavidalo gydo ilgai negyjančias žaizdas, opas, nes turi dezinfekuojamųjų savybių.

*Jei šviežių paparčių lapų įsidėsite į batus, šaltos kojos sušils, o nuovargis dings.

*Paparčių šaknys taip pat turi gydomųjų savybių: mažina skausmą, gydo žaizdas ir uždegimus.

*Liaudies medicinoje paparčių vaistai vartojami nuo vidurių užkietėjimo, dizenterijos, inkstų uždegimo, nervų sukrėtimo, išgąsčio, naktinio šlapimo nelaikymo, venų išsiplėtimo, sutrikus medžiagų apykaitai.

Etimologiškai žodžio papartis šaknis siejama su senovės indų parna ‘plunksna’. Tačiau ji gali būti kildinama ir iš veiksmažodžio perti ‘mušti, pliekti; trenkti (kalbant apie perkūną, žaibą)’.

Paparčių paradas

Gražuolis paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris) užauga iki 1 m aukščio. Želia miškuose, upelių pakraščiuose. Sporas brandina birželio–rugsėjo mėnesiais. Požeminis stiebas trumpas, juodas, truputį išlindęs virš žemės. Vegetatyviniai lapai trumpakočiai, šviesiai žaliais lakštais. Jie išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo formos puokštę, iš kurios centro auga sporas brandinantys lapai. Šie yra panašūs į stručio plunksnas. Ne veltui graikiškai stroytos, struthion reiškia ‘varnėnas, strutis’.

Šį gražų, dekoratyvų augalą galima pamatyti ir sodybose. Gydomosiomis savybėmis beveik nepasižymi.

Straipsnyje pateiktų senovinių receptų netikslinga taikyti šiuolaikinėje medicinoje. O paparčių preparatus skirti gali tik gydytojas.

Lietuvos miškuose dažniausias yra kelminis papartis (Dryopteris felix-mas). Tai 50–100 cm aukščio daugiametis žolinis augalas. Nuodingas, vaistinis. Auga įvairiuose miškuose ir krūmynuose, paprastai pavėsingesnėse ir drėgnesnėse vietose. Dažnas. Sporas brandina liepą–rugpjūtį. Vaistams kasami šakniastiebiai.

Kelminių paparčių ekstraktas vartojamas kirmėlėms varyti. Veikliosios medžiagos – florogliucino derivatai. Jie suskyla patekę į organizmą. Susidariusios medžiagos paralyžiuoja kaspinuočių raumenis. Šios kirmėlės žūva ir pasišalina su išmatomis. Kad kelminių paparčių ištrauka būtų veiksminga, žaliava turi būti šviežia. Be to, reikia išgerti tinkamą vaistų dozę. Ji tiksliai apskaičiuojama. Neverta vartoti mažesnių dozių ilgesnį laiką. Gydymo dieną ligonis privalo gulėti, valgyti skystą maistą, turintį daug angliavandenių, ypač gliukozės, kad nepakenktų kepenims. Dietos būtina laikytis ir kitą dieną.

Be gydytojo leidimo ekstrakto vartoti negalima, nes veikliosios medžiagos gali sukelti pykinimą, galvos svaigimą ir skausmą, laisvinti vidurius, netgi neigiamai paveikti širdį. Jis neskiriamas žmonėms, sergantiems stenokardija, kepenų ir inkstų ligomis, besiskundžiantiems širdies ir kraujagyslių nepakankamumu, žemu kraujospūdžiu, nėščioms moterims, vaikams.

Liaudies medicina pataria vandeninio šakniastiebių nuoviro voniomis gydyti reumatą. Tik jis labai toksiškas, todėl neturėtų patekti ant pažeistos odos.

Mūrinė kalnarūtė (Asplenium ruta-muraria) įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes labai reta. Atrasta nelabai seniai. Užauga iki 25 cm aukščio. Visžalė. Želia mūrinių, akmeninių tvorų, medžių plyšiuose. Sporas brandina liepą ir rugpjūtį.

Liaudies medicinoje seniau naudota šio daugiamečio augalo žolė. Manyta, kad ji tinka kosuliui, rachitui gydyti, padeda sustabdyti plaukų slinkimą. Žolininkas N. Kulpeperis savo veikale rašė: „Augalo nuoviru galima gydyti tuos, kurie turi bėdų dėl kosulio, geltos, blužnies ligų. Šis papartis padeda pašalinti iš kepenų akmenis. Jis taip pat valo plaučius ir gerina kraujo apytaką, kad visas kūnas geriau atrodytų“.

Didžialapis šakis (Pteridium aquilinum) – 50–150 aukščio daugiametis žolinis augalas. Auga miškuose, pamiškėse, proskynose, krūmuose. Labai dažnas. Sporas brandina nuo liepos–rugsėjo mėnesiais. Jas slepia žemyn nulinkę lapų skilčių kraštai.

Žolininkas N. Kulpeperis duoda keletą patarimų, kaip naudoti šakį. Jis siūlo išvirti šaknį medumi pasaldintame vandenyje ir gerti nuovirą. Šis žudo organizme besiveisiančius ilgus kirminus ir mažina patinimus. Valgant lapus, išvalomas skrandis ir išnyksta irzlumas. Iš susmulkintos ir aliejuje arba kiaulės taukuose išvirtos šaknies galima pasigaminti labai vertingo tepalo žaizdoms gydyti. Smilkydami lapus, šalin nuvysite gyvates, moskitus ir kitus kenksmingus padarus.

Šakniastiebiuose yra iki 45 proc. krakmolo. Juos buvo bandoma naudoti maisto pramonėje. Tačiau prieita prie išvados, kad šakys netinkamas valgyti. Seniau jauni lapai buvo prilyginami daržovėms ir parduodami ryšulėliais kaip šparagai. Nors vakariečiams jie atrodo gana beskoniai, tačiau yra puikus delikatesas Japonijoje.

Prieš verdant jauni gležni ūgliai atidžiai nuplaunami. Tada 2 min ar truputį ilgesniam laikui panardinami į verdantį, paskui į šaltą vandenį ir paliekami kelioms valandoms. Tik tuomet, anot japonų, jie tinka maistui. Patiekiami su šiltu tirpintu sviesto ar panašiais padažais, kaip špinatai. Sibire ir Norvegijoje lapai buvo naudojami salyklui, verdant tam tikros rūšies alų.

Paprastoji šertvė (Polypodium vulgare) – 10–40 cm aukščio visžalis daugiametis žolinis augalas. Apyretis. Saugotinas. Auga miškuose, šlaituose, prie kelmų ir medžių kamienų. Sporas brandina liepą–rugsėjį.

Liaudies medicinoje naudojami lapai, šaknys. Pastarosios kasamos rudenį ir vertinamos tiek šviežios, tiek džiovintos. Sodybose šertvė sodintina kaip dekoratyvus augalas.

Šertvių vaistai skatina medžiagų apykaitą, tonizuoja, palengvina atsikosėjimą. Dažniausiai vartojami kaip vidurius laisvinanti priemonė. Rekomenduojami ir kaip tonikas nuo dispepsijos, odos ligų, kosulio, ypač sauso, netekus apetito. Šviežių šaknų nuoviru ar milteliais gydyta melancholija ir nuo reumato paburkę sąnariai. Manyta, kad šie paparčiai veiksmingi ir susirgus gelta, skorbutu, maliarija. Šviežios ar džiovintos šaknys, sumaišytos su medumi, buvo dedamos ant nosies. Taip gydyti polipai.

Karališkoji osmunda (Osmunda regalis) auga pelkėtose vietose. Sakoma, kad tai vienas gražiausių Europos paparčių. Ši kosmopolitiška rūšis randama ir Šiaurės, Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, Madagaskare, kitur. Lapai susideda iš vegetatyvinės ir sporifikuojančios dalies, iki 1 m ilgio.

Karališkosios osmundos liekanų aptikta eoceno nuogulose. Pagal slavų mitologiją jos sporangė vadinama erkūno gėle. Buvo manoma, kad ji turi magiškų galių: padeda įveikti demonus, atskleisti paslaptis ir suprasti medžių kalbą.

Europoje osmundų šakniastiebiai laikyti gera vaistine žaliava rachitui ir abscesams gydyti. Pacientai turėjo miegoti lovose, išklotose šių paparčių žole. Jaunų lapų buvo dedama į balzamus ir gydomuosius pleistrus. Osmundos efektyviai gydo sumušimus, opas, mėlynes, patemptas sausgysles, tinka lūžus kaulams.

Šaknys išskiria gleives, kartoko skonio. Lėtai verdant vandenyje, jos virsta gleivėta mase, kuri seniau plačiai naudota lininėms drobėms standinti.

Vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum) – 5–30 cm aukščio daugiametis žolinis augalas. Apyretis. Saugotinas. Mėgsta drėgnas pievas, pamiškes. Sporas brandina birželį ir liepą. Sporinės varputės yra 2–4 cm ilgio. Išvertus iš graikų kalbos ophis, ophios ‘žaltys’, glossa ‘liežuvis’.

Liaudies medicinoje naudojamos driežlielės šaknys, lapai. Šis papartis seniau laikytas vaistiniu augalu. Anglijoje preparatas „Dosnusis žaliasis aliejus“ populiarus lig šiol ir vartojamas žaizdoms gydyti. Senieji vaistažolininkai driežlielę vadino „puikiai atvėsinančiu žolynu“. Jie šviežias lapų sultis siūlydavo gerti atsiradus mėlynėms, norint sustabdyti vėmimą ar kraujavimą iš burnos ar nosies.

Seniau gamintas ir driežlielių tepalas. Smulkintus lapus užpildavo aliejumi ir taukų lajumi, pavirdavo. Tai labai senas vaistas žaizdoms gydyti.