Lietuvos orchidėjininkų draugija – tik prieš metus juridiškai įregistruota savanoriška nepriklausoma organizacija, vienijanti asmenis, besidominčius gegužraibinių (Orchidaceae) šeimos augalais, jų apsauga, auginimu, dauginimu, kolekcionavimu, selekcija, moksliniais tyrimais, platinimu ir populiarinimu.
Šios draugijos surengtame seminare, suviliotos pažado praktiškai pamatyti, kaip taisyklingai persodinamos orchidėjos, apsilankė ir „Rasos“.
Kilni misija
Į seminarą sugužėjo daugiau nei pusšimtis smalsuolių, kai kurie atsigabeno ir savo persodinimo besiilginčius augalus. Tad itin klestinčių ir gausiais žiedais besipuikuojančių augalų neišvydome. Juk žiedus skleidžiančių augalų geriau apskritai iš namų nejudinti – kita aplinka, krestelėjimas ar vėjelis – kas žino, kas labiau jas gali sutrikdyti ir jau sukrauti pumpurai nebeišsiskleis.
Kol Vilniaus pedagoginio universiteto vestibiulyje rikiuojami stalai ir ruošiamas substratas, kalbiname draugijos valdybos narę Kristiną Popovienę. Juk smalsu, kam reikia vienytis žmonėms, kurie tiesiog augina orchidėjas.
„Kol kas mūsų būrys yra nedidelis, bet čia susirinkę labai smagūs ir draugiški žmonės. Mes pasiryžę dar labiau praplėsti savo žinias jomis keisdamiesi bei išpopuliarinti gegužraibinių (Orchidaceae) augalų auginimą. Vienas mūsų norų yra supažindinti plačiąją visuomenę su Lietuvoje augančiais gegužraibiniais augalais. Jų mūsų miškuose, laukuose ir pelkėse auga apie 36–ios rūšys.
Kai kurie yra maži ir nepastebimi, kiti gana dideli ir įspūdingi, tačiau visos rūšys, kad ir kaip gaila, yra nykstančios. Lietuvos orchidėjininkų draugijos nariai yra pasiryžę padėti išlikti šiems nepaprastiems augalams. Norint tapti draugijos nariu visai nebūtina auginti neaprėpiamo dydžio kolekciją ar būti patyrusiu augintoju. Jeigu norite pabendrauti, pasidalyti mintimis, gerai praleisti laiką, apsikeisti augalais, dalyvauti ekspedicijose, kviečiame į savo būrį“, – sako Kristina.
Laikas persodinti
Tačiau kol laukuose lietuviškosios orchidėjos nežydi, intensyviam augimui ruošiamos namų gyventojos. Kaip, beje, suprasti, kad atėjo laikas orchidėją persodinti?
„Tai reikia daryti tada, kai substratas būna suiręs arba vazonas per mažas augalui. Tačiau nereikia laikytis persodinimo grafiko kas 1 ar 2 metus. Viskas priklauso nuo substrato sudėties: jei jis sudarytas vien tik iš žievės gabaliukų, galima persodinti maždaug kas 2 metus, nes per tiek laiko vazono gilumoje paprastai substratas suyra, sumažėja oro cirkuliacija, substratas ilgiau išlieka šlapias ir kyla rizika supūti šaknims“, – sako K. Popovienė.
Tuo pat metu ji ištraukia didoką falenopsį iš vazono ir susirūpinusi apžiūrinėja jo šaknis – situacija išties nekokia, daugelio šaknų galiukai akivaizdžiai supuvę. Tenka griebtis žirklučių ir preciziškai jas iškarpyti.
Prie kito stalo beveik tą patį veiksmą atlieka Jogaila Mackevičius. Tik jo rankose – cimbidis, kurio šaknys kur kas geresnės būklės. Jogaila atsargiai kedena šaknų gumulą, kad iš tarpų išbyrėtų visas senas substratas.
„Net ten, kur matome patamsėjimus, viskas tvarkoje, tik spalva pasikeitusi, nes jei pūtų, pirštais jaustume glitumą. Tikroji orchidėjos šaknis yra tas plonas siūliukas, o paviršinė storoji dalis – tik kempinė, sugerianti drėgmę ir maisto medžiagas. Tačiau kai ta kempinė supūva ar pažeidžiama, o šaknis apsinuogina, jos jau nebeišgelbėsime, geriau nukarpyti“, – pakomentuoja Jogaila, vis tik radęs darbo žirklutėms.
Paskui jis atidžiai aplaupo gumbelių lukštus, daro tai rankomis, be jokių įrankių ir jėgos. Nuimama tik tai, kas nusiima lengvai, nes tuomet mažesnis pavojus pažeisti svogūną. Kiekviena žaizda didina augalo galimybę susirgti.
„Dabar susigrūsime anglies ir apibarstysime žaizdeles. Daug kas daro klaidą naudodami kepsninėms skirtas anglis, kurios sušlakstytos degiaisiais skysčiais. Reikia švarios medžio anglies. Jos milteliais paprasčiausiai pabarstome tas vietas, kur nukirpome ar netyčia pažeidėme. Milteliai patys prilips, kiek reikia, nes tos vietos yra drėgnos. Perteklių nupurtome. Barstyti reikia tik pažeistą židinį. Visų šaknų profilaktiškai apiberti tikrai nereikia ir net negalima.
Trinta anglis (ir nebūtinai ji turi būti labai smulki, geriausia, kai sutrinama iki rupios druskos „konsistencijos”) šiek tiek šarmina aplinką ir džiovina – apibarsčius visas šaknis, galime augalui rimtai pakenkti. O pabarstyta lokaliai, ji viso šaknyno neveikia, bet dezinfekuoja ir nusausina pažeistą vietą. Be to, anglyje yra gijimui reikalingų mikroelementų, taigi gydant anglimi žaizdą augalas jų gauna ne tik iš viso substrato per šaknis, bet ir lokaliai“, – viską tuojau pat pademonstruoja Jogaila.
Prie dar kito stalelio mažutę orchidėją persodinanti mergina pažeistas vietas dezinfekuoja ir sausina ne anglies, o cinamono milteliais. Šių namuose turėti gal net paprasčiau.
Dažniausios klaidos
Cimbidžių šaknys didelės ir tvirtos, gelsvos, o sudrėkusios spalvos beveik nepakeičia, todėl jų nebūtina sodinti į permatomus vazonus. Neverta sodinti ir į plonasienius, nes augdamos šaknys juos deformuoja, o kartais vazonėliai net sutrūksta.
„Vazonas geriau siauresnis ir kuo gilesnis, nes šaknys auga gilyn, pritrūkus vietos galiukai užsiriečia, o tai augalui visiškai nepatinka“, – Jogaila iškelia augalą ir vazoną, į kurį ketina jį sodinti. Užverda nedidelė diskusija – tinkamas tas vazonas ar jau per mažas. Visi sutaria, kad gilesnis būtų gerai, bet platesnio gal ir nereikėtų.
„Dažniausios klaidos persodinant – sodinama per aukštai, tuomet augalas nestabilus, kol įsitvirtina, griūna iš vazono. Per giliai sodinti taip pat nereikėtų, idealu būtų sodinti tokiu pačiu gyliu, kaip augalas augo anksčiau, o pirmieji, seniausieji, lapai turėtų būti vazono paviršiuje, neužpilti substratu. Persodinant falenopsius, orines jų šaknis (tas, kurios išauga virš substrato) reikia palikti taip, kaip jos augo iki tol, sukišti į substratą tikrai nereikia. Tačiau tokias šaknis kartkartėmis reikėtų apipurkšti vandeniu“, – pasakoja Kristina Popovienė.
Ji priduria, kad labai dažnai po persodinimo falenopsis tvirtai nesilaiko vazone, kol nepradeda augti šaknys (senos ir naujos). Todėl patartina po persodinimo augalą įtvirtinti su viela prie vazono. Kiti naudoja pagaliuką ar kitą priemonę. Taip pat persodinant reikia nepersistengti su vazonėlio dydžiu. Geriausia pasirinkti vos keliais centimetrais didesnio skersmens vazonėlį už prieš tai buvusį. Kartais net nereikia didesnio: jei falenopsis telpa tame pačiame vazone, tada galima vėl sodinti į tą patį, tik pakeičiant seną sudūlėjusį substratą į naują.
J. Mackevičius taip pat ilgokai stengėsi tvirtai įtupdyti savo persodinamą cimbidį. Ant vazonėlio dugno įpylė substrato, tuomet įleido augalą taip, kad šaknys apačioje nesusilenktų ir atsargiai iš visų pusių pylė substratą vis pastumdamas jį pagaliuku, mat labai svarbu, kad po augalo šaknimis neliktų tuščių tarpų. Darbavosi tol, kol augalas ėmė laikytis visai tvirtai.
„Gali taip atsitikti, kad pradėjęs augti ar palaistytas jis sujudės ar pakryps, tuomet reikės taisyti, kartais net tenka atkapstyti kuriame nors šone ir pasižiūrėti, kas atsitiko“, – pataria nesijaudinti dėl tokių dalykų Jogaila.
Substrato parinkimas
Prieš dešimtmetį pradėjusiesiems auginti orchidėjas tekdavo gerokai paplušėti, kai prireikdavo jas persodinti – keliaudavo į mišką rinkti pušų žievės, o paskui ją virindavo ar kaitindavo orkaitėje. Dabar parduotuvėse galima įsigyti įvairių rūšių substrato orchidėjoms. Dažnai parduodami jau paruošti mišiniai, tačiau patogiau pirkti atskiras sudedamąsias dalis ir gamintis pačiam, juolab kai orchidėjų daugiau ir jos skirtingos.
„Kokosų plaušas tinkamas kaip substrato sudedamoji dalis, nes ilgai nepūva ir nesukrinta, nesugeria drėgmės. Kokosų kevalų gabalėliai irgi tinkami, tačiau juos galima naudoti ir vienus. Kokosų kevalų gabalėliai puikiai sugeria drėgmę, ilgai nepūva. Toks substratas laidus orui, tačiau reikia nepamiršti, kad prieš naudojant juos būtina kelis kartus užmerkti į vandenį ir išplauti taninus“, – sako K. Popovienė.
Pušų žievė turbūt tebėra populiariausia ir dažniausiai naudojama epifitinių orchidėjų substratui. Toms orchidėjoms, kurioms reikia labai orui laidaus substrato, naudojama stambesnė frakcija, nes toks substratas greičiau pradžiūva tarp laistymų. Jei reikia, kad substratas niekada nebūtų visiškai sausas, verta rinktis smulkesnės frakcijos žievės gabalėlius, taip pat į tokį substratą galima įmaišyti kiminų. Jie ilgai išlaiko drėgmę, tačiau jau po metų būna sukritę, sudūlėję. Substratui purumo suteiks perlitas, ypač jei renkatės smulkios frakcijos žievės gabalėlius.
Skirtingų rūšių orchidėjoms reikia skirtingo substrato. Kokį substratą parinkti, turi apsispręsti pats augintojas, nes daug kas priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis augalas auga ir kokios jis rūšies.
Jei namuose labai sausa ir šilta, geriau rinktis smulkios frakcijos substratą, jei gana drėgna ar vėsiau, labiau tiks stambesnės frakcijos substratas, kuris greičiau išdžiūva.
Epifitinėms orchidėjoms reikia orui laidaus substrato, kuris neužmirktų ir nesukristų. Stambiašaknėms orchidėjoms (falenopsiams, vandoms) verčiau pasirinkti stambesnės frakcijos žievės gabalėlius. Vandos dažniausiai auginamos visai be substrato, plikomis šaknimis, tačiau jei namuose labai sausa, galima vandą pasodinti į molinį vazoną su labai stambiais žievės gabalais (pvz., 5x5 cm ar stambesniais).
Falenopsiams užtenka ir apie 2x2 cm žievės gabalėlių. Smulkiašaknėms orchidėjoms (oncidijoms (Oncidium), liežuvėms (Odontoglossum)) labiau tinka smulkios frakcijos substratas. Litofitinėms orchidėjoms substratas gali būti sudarytas iš lavos gabalėlių, taip pat tinka ir kamštinio ąžuolo žievės gabalėliai.
Žemėje augančioms orchidėjoms substratą reikėtų parinkti individualiai pagal rūšinius poreikius. Labai jaunus orchidėjų sėjinukus geriausia sodinti vien į kiminus, o paaugusius – į smulkios frakcijos substratą.
Substratą dezinfekuoti patartina visada, geriau jau apsidrausti. Komercinių substratų gamintojai paprastai teigia, kad jų substratas saugus ir jo dezinfekuoti nereikia. Tačiau gaminant substratą pačiam iš miške surinktų sudėtinių dalių rekomenduojama dezinfekuoti.
Žievės gabalus galima pakaitinti orkaitėje arba susmulkinus pavirti. Kiminus patartina pamerkti į vandenį, kad išropotų vabzdžiai ar į paviršių iškiltų šliužai. Susmulkintus kamščius nuo vyno geriausia pavirinti, po to kelis kartus pakeitus vandenį pamirkyti. Tai ne dezinfekcija, bet taip išplauti smulkinti vyno kamščiai nemažins substrato pH.
Sėkmės ir Jums persodinant orchidėjas.
