Tuos, kurie nori iš naujo pažinti prarastas tradicijas, ekologiškų prekių krautuvėlė „Biosala“ pakvietė į kiaušinių marginimo vašku pamokėlę, kurioje liaudies menininkė Marija Banikonienė atskleidė daug šio meno gudrybių.
„Kai buvau maža, Smetonos laikais, kokių 7-8 metų, prieš Velykas visas kaimas bruzdėdavo ir jaunimas masiškai dažydavo kiaušinius. Daugiausia margindavo vašku, beveik kiekvienoj gryčioj po kelias merginas, daug vaikų“, - prisimena iš Pivašiūnų kilusi ponia Marija. Moteris sako marginimo išmokusi iš savo vyresnių seserų, tačiau prisipažįsta, kad ilgus metus to nedariusi, ir prisiminusi tik Nepriklausomybės metais, kai žmonės pradėjo daugiau tuo domėtis.
M.Banikonienė kiaušinius dažyti rekomenduoja aniliniais dažais, skirtais vilnai, arba prieš šventes paieškoti lietuviškų, skirtų specialiai kiaušiniams. Menininkė prisimena, kad anuomet moterys naudodavo irgi vilnai skirtus dažus. „Dažydavo ir natūraliais dažais, aš maždaug žinau, ko ten reikia, bet labai sudėtingas procesas, ilgai mirkyt reikia tas geležis ir žieves“,- numoja besišypsodama. Ir pradeda pažingsniui pasakoti visą vašku marginimo technologiją.
Kiaušinius prieš dažant svarbu labai švariai nuplauti, o geriausia tokio, kuris būna nešvarus, išvis neimti, nes net nuplovus ta vieta lygiai nenusidažys – pats lukštas būna paveiktas. Rankos turi būti labai irgi labai švarios. Jeigu pradedantysis margintojas labai jaudinasi ir prakaituoja, net nuo prakaito kiaušinis apsitepa ir paskui nelabai dažosi.
Prieš dažant pirmiausia ant kiaušinio reikia pasižymėti pagrindinius marginimo centrus, kad raštas neišeitų kreivas. Ponia Marija tam reikalui naudoja indelį kiaušiniui įstatyti, ant kurio yra pažymėti keturi taškai. Įstačius kiaušinį, ant jo su pieštuku pažymime keturis taškelius, pagal kuriuos rikiuosime ir visą raštą.
Pagrindiniai marginimo įrankiai - į pagaliuką ar pieštuką įkišta adatėlė su maža galvute (kuriomis būna susegti nauji vyriški marškiniai) arba vinukas ir indelis su karštu vašku. Grynas vaškas, ilgai pastovėjęs ant ugnies, sutirštėja, tai galima dėti dalį vaško, dalį žvakės. Tinka naudoti nevarvančias žvakes, o dar geriau – bičių vašką.
Piešiant su vinuku išeina storesni lapeliai, be galvutės išeina plonesnės linijos. Dar priklauso nuo vaško karštumo, jeigu karštesnis, išeina storesnės linijos.
Norint dažyti keliomis spalvomis, pirmiausia piešiam dalį motyvo ant balto kiaušinio, bet reikia galvoje turėti, kaip dažysime paskui.
Nudažę pradinį motyvą, kiaušinį merkiame į dažus.
Galima dažyti ir keliomis spalvomis. Pavyzdžiui, numarginus pirmą motyvą, merkti į rožinius dažus, nuplauti, vėl užmarginti, įdėti į žalią, vėl užmarginti ir dėti į violetinius arba juodus dažus.
Baigus dažyti kiaušinį, vašką reikia nuvalyti. Margutį galima palaikyti virš dujinės plytelės ugnies ir švelniai nušluostyti skudurėliu.
Taip valant, vaškas sušyla ir visas kiaušinukas apsilieja vašku.
Užsideda toks apsauginis sluoksnis, kuris paskui neleidžia kiaušiniui nublukti. Neturint dujinės viryklės, kiaušinį galima ir virš žvakės pašildyti.
Galima visiškai baltą kiaušinį marginti tik spalvotu vašku, nedažyti. Kai vaškas ilgai dega, jis pradžioj būna geltonas, paskui ruduoja ir galiausiai pajuoduoja. Arba galima nugremžti išorinę spalvotą žvakės sluoksnį ir pakaitinus juo marginti – taip galima įvairių spalvų išgauti. „Kai dirbi – daug visko išgalvoji“- šypsosi ponia Marija.
