Visa kita – niuansai (nors ir esminiai): savitas požiūris į gyvenimą, atsakingas požiūris į aplinką, pagarba gamtai. Apie gamtinės žemdirbystės principus pasakoja Saulius Jasionis, šių idėjų pradininkas ir puoselėtojas Lietuvoje.
Asmeninė patirtis
Saulius Jasionis gamtine žemdirbyste susidomėjo prieš septynerius metus, kai į rankas pateko rusų agronomo N. I. Kurdiumovo knygos apie tai, kaip „nereikia“ dirbti žemės. S. Jasionis su bendraminčiais ne tik tris knygas išvertė ir išleido jas lietuvių kalba, bet ir patys pradėjo taikyti tuos principus savo žemės sklypuose.
„Galima sakyti, kad Lietuvoje jau susiformavo unikali gamtinės žemdirbystės mokykla, kurios nėra niekur kitur“, – sako Saulius. Gamtinė žemdirbystė nėra jo pagrindinis užsiėmimas, tačiau ir pomėgiu jos nepavadinsi. Tiesiog jam patinka kapstytis po netyrinėtas sritis: „Man svarbu ne gausų daržovių derlių užauginti, o eksperimentuoti, siekiant išsiaiškinti augalininkystės principus.“
Prieš kelerius metus interneto svetainėje (www.gerazemdirbyste.lt) atsirado forumas, į kurį pradėjo burtis bendraminčiai. Taip kilo poreikis rengti seminarus, kuriuos veda Saulius: „Žmonės, kurie nori daržininkauti pagal naujus metodus, gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, o suėję kartu, turi galimybę keistis žiniomis. Kai visą patirtį susistemini, rezultatų gali pasiekti daug greičiau ir kitiems perduoti jau sukurtus metodus. Juk ne kiekvienas nori ar sugeba eksperimentuoti, geriau eiti jau pramintu keliu.“
Lysvių kasti nereikia
S. Jasionis anksčiau galvojo, kad gamtinės žemdirbystės principai turėtų sudominti savito gyvenimo būdo ieškančius žmones, tokius kaip bendraminčiai, siejami V. Megre knygos „Skambantys kedrai“ idėjų ir bandantys kurti Lietuvoje ekologines gyvenvietes. Tačiau gamtinės žemdirbystės bendraminčių ratas pasirodė daug platesnis. Tai žmonės, kurie nori valgyti ekologiškus vaisius ir daržoves.
Pasak Sauliaus, tokių žmonių yra dvi kategorijos. Vieni tai daro dėl taupumo, nes užsiauginti – pigiau nei pirkti. Kiti turėtų už ką nusipirkti, bet suvokia, kad parduotuvėje tikrų ekologiškų daržovių nė su žiburiu nerasi. Tarp šių žmonių yra ir tokių, kurie nori gyventi nepažeisdami gamtos dėsnių, puoselėti šias idėjas.
Gamtinės žemdirbystės esmė yra tai, kad dirvožemio nereikia kasti ar purenti, visą laiką jis turi būti uždengtas mulčiu. Tai gamtinis principas, nes natūralioje aplinkoje žemės paviršius užklotas pievų velėna ar miško paklotu.
„Reikia žinoti du pagrindinius dalykus. Pirma, mulčio storis turi būti toks, kad apatinis jo sluoksnis neišdžiūtų. Antra, pro jį turi laisvai cirkuliuoti oras. Jei dažnai lyja, mulčio galima dėti plonesnį sluoksnį. Jeigu karšta, plonas sluoksnis išdžius ir perniek nueis visas darbas. Jeigu prikrausime storai ir lis lietus, mulčias susiplaks ir nesivėdins, todėl nevyks fermentacija“, – sako Saulius.
Mulčias būna įvairus – nuo jaunos žolės, smulkintos žoliapjove, iki pjuvenų ar šiaudų. Kuo daugiau celiuliozės (pjuvenų), tuo ilgesnis fermentacijos laikas. Į tai atsižvelgiama parenkant mulčių skirtingoms kultūroms. Jei daržovių brendimo laikas yra trumpas, pavyzdžiui, morkų ar kopūstų, vadinasi, reikia tokio mulčio, kurį bakterijos greitai „suvirškina“. Jeigu auginame daugiametes kultūras (braškes, uogakrūmius), reikia pamaitinti dirvožemį, kad maisto medžiagų užtektų ilgam ir nereikėtų jo nuolat atnaujinti.
„Daugelis mulčiuoja augalus, tačiau tai nėra gamtinė žemdirbystė. Jeigu į tarpus tarp lysvių pridėsi nupjautos žolės, bet nesuprasi, kam tai padarei, kokie procesai vyksta, augalus puls ligos ir nebus nieko gero. Mulčias reikalingas ne tam, kad saugotų drėgmę ir neleistų augti piktžolėms – jis yra pagrindinis augalų mitybos šaltinis. Per seminarus žmonių paklausiu, ar jie žino, ką augalai valgo? Niekas negali atsakyti, nors visą gyvenimą augina daržoves. Keista, juk jei turime karvę ar šunį, žinome, kuo jį šerti“, – sako Saulius.
Ką valgo augalai?
Įrodyta, kad dirvos derlingumas priklauso ne nuo joje esančių maistingųjų medžiagų kiekio, o nuo mikrobiologinio aktyvumo. Norint suaktyvinti bakterijas, joms reikia augalinių atliekų.
Fermentacija vyksta tame sluoksnyje, kur pakanka drėgmės ir deguonies. Bakterijos „valgo“ ir išskiria anglies dioksidą, kuris sunkesnis už orą ir tirpsta vandenyje. Kadangi dirvožemis po mulčiu yra purus (daug puresnis nei rūpestingiausiai tradiciniu būdu prižiūrimo daržo, nes žemę išvagoja bakterijos, sliekai ir kiti gyviai), ištirpęs anglies dioksidas patenka tiesiai ant augalų šaknų. Didžiąją dalį augalų mitybos sudaro anglies dioksidas (apie 70 proc.). Likusi dalis tenka azotui, mineralinėms medžiagoms ir kt.
Klaidingai manoma, kad virtuvės atliekas reikia kompostuoti krūvoje ir tik po to permaišyti į dirvožemį. Tokiu atveju, vertingiausia medžiaga, labiausiai reikalinga augalams, t. y. anglies dioksidas, išgaruoja. Augalinių atliekų pagrindinė vertė yra ne kompostas, o jo fermentacijos metu išskiriamas anglies dioksidas. Jeigu organines atliekas užkastume į žemę, kur mažai deguonies, prasidėtų puvimo procesas, kenkiantis augalams. Be to, puvimo bakterijos naudoja anglies dioksidą, todėl augalus dar labiau nuskurdina. Reikia žinoti ir tai, kad komposte daug azoto, dėl kurio pertekliaus augalas pradeda kaupti nitratus.
Taigi, virtuvės atliekos dedamos tiesiai ant lysvių, tik uždengiamos žole ar šiaudais, kad gražiai atrodytų, neskleistų blogo kvapo.
„Naudojame ir karvių mėšlą, bet ne kaip azoto trąšą, o fermentų ir mikrobų „injekciją“, kad jie būtų aktyvesni. Nors tai labiau aktualu daržininkaujantiesiems mieste, o kaime mikrobų aktyvumas ir taip yra pakankamas“, – sako S. Jasionis. Gamtinė žemdirbystė daug efektyvesnė nei ekologinė, nes augalų nepuola ligos. Pavyzdžiui, nei bulvės, nei pomidorai neserga maru. Retas svečias ir kolorado vabalas (tik dar nėra aišku, kodėl). „Augalas kaip ir žmogus: nėra visavertės mitybos, nėra sveikatos. O liga yra požymis, kad kažką darai negerai“, – teigia naujosios kartos daržininkas.
Nuo ko pradėti?
Jeigu turite tradicinį daržą, kurį nuolat skersai išilgai kasate kastuvėliu, jau nuo šiandien galite liautis. Geriau atsigulkite į hamaką medžio pavėsyje ir pamąstykite, ką ir kaip daryti, kad darbas darže nesurytų visos dienos – liktų valandėlė paganyti debesis danguje ir sulauktumėte gero derliaus. Kitaip tariant, laikas prakaitu aplaistytas lysves paversti inteligentiško tinginio daržu.
Pradėti galite bet kuriuo metų laiku, nors geriausia tai daryti nuo pavasario, o kol kas domėkitės, rinkite informaciją, planuokite darbus.
Jeigu turite „pliką“ žemės sklypą, tiesiog ant pievos patieskite kartono lapą ir per vasarą kraukite ant jo nupjautą žolę, išrautas piktžoles, rudenį nukritusius lapus šiaudus, pjuvenas. Per sezoną kartonas sunyks. Jis reikalingas tam, kad neišlystų piktžolės.
Pirmaisiais metais geriausia sodinti bulves, nes joms reikia storo mulčio sluoksnio, kuris bus geras kitų daržovių pagrindas. Taigi, kartone išpjaukite skylutes, padėkite bulves ir storu sluoksniu (apie 40 cm) uždenkite šiaudais. Nuimti derlių labai paprasta – pakėlei šiaudus, nurinkai didesnes bulves, nereikia iškasti viso kelmo, o po savaites jau užaugo kitos.
Pasak Sauliaus, tokios žemdirbystės praktika nėra didelė, Rusijoje ji žinoma dar tik apie 15 metų. Skelbiama, kad iš vieno kvadratinio metro prikasama dvidešimt kilogramų bulvių. Skamba nerealiai, tačiau manoma, kad tai nėra riba, nes kiekvienais metais derlingumas didėja. „Šios žemdirbystės esmė – rūpintis ne būsimu derliumi, bet visa augalų ir kitų dirvos organizmų bendrija.
Mulčiavimas yra tik viena priemonių, o jos esmė – natūralus gamtinis procesas, pasiekiamas uždengus dirvožemio paviršių. O jį dengti gali ne tik mulčias, bet ir kiti augalai. Svarbiausia, skirtingas kultūras derinti taip, kad visos draugiškai augtų, nenustelbtų vienos kitų. Kita vertus, jei norime gauti kuo didesnį derlių iš mažo ploto, reikia kuo intensyviau maitinti dirvožemį: 2,5-3 kartus daugiau organikos įterpti į dirvą, nei iš jos paimti“, – dėsto S. Jasionis.
Kuo skurdesnis, tuo vertingesnis
Žemdirbystė nebūtinai turi būti intensyvi. „Kuo skurdesnės augimo sąlygos, tuo augalas sukaupia daugiau vertingų medžiagų. Į tai atsižvelgiama auginant prieskoninius ar vaistinius augalus – mulčiuojama labai plonai, galima šaknis apdėti ir akmenukais (po jais kaupiasi drėgmė, jie išlygina dienos ir nakties temperatūrų skirtumus). Augale esančių biologiškai aktyvių medžiagų kiekis priklauso ne tik nuo augalo mitybos, bet ir nuo kitų faktorių, ekstremalių aplinkos sąlygų. Eterinių aliejų sukaupiama tuo daugiau, kuo labiau skiriasi dienos ir nakties temperatūra, todėl kalnų augalai tokie aromatingi“, – sako Saulius.
Jei norite užauginti didelį braškių derlių, mulčiuokite storai, pilkite mėšlo, kad fermentacija būtų dar intensyvesnė. Uogos bus raudonos ir stambios. Bet jei norite aukščiausios kokybės uogų, auginkite skurdžiai, kitų augalų bendrijoje. Juk augalas neaugs sterilioje aplinkoje, jis kontaktuoja su kitais mikroorganizmais. Kuo sudėtingesnės augimo sąlygos, tuo intensyviau augalas ieško simbiozės.
Net iki pusės savo pagamintų medžiagų, gautų fotosintezės būdu, atiduoda per šaknis į dirvožemį, taip pat išskiria per eterinius aliejus. Yra ištirta ir įrodyta, kad vitaminai ir kitos mineralinės medžiagos, dėl kurių vertiname augalus, dažniausiai yra ne augalinės, o mikrobinės (bakterinės ir grybinės) kilmės, t. y. gaunamos iš aplinkos „sugyventinių“. Todėl braškes pasodinus į pievą, be jokio mulčio, uogos bus mažytės, bet labai vertingos ir aromatingos.
„Žinant šią informaciją, kiekvienam augalui galima sukurti skirtingas augimo sąlygas, nelygu, kokio rezultato siekiama“, – teigia gamtinės žemdirbystės pradininkas Saulius Jasionis.
