Tai – pasaulinio garso floristas, ilgametis Vatikano gėlininkų vadovas, augalinės skulptūros pradininkas, šveicaras Peteris HESSAS. Rugpjūčio viduryje jis visą savaitę viešėjo Kaune, skaitė paskaitas ir vedė praktinius užsiėmimus Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, kur jo mokinio, floristo Marijaus Gvildžio iniciatyva šiais metais įsikūrė Lietuvos–Šveicarijos floristikos mokykla.

Dovana Lietuvai

Pasak Marijaus Gvildžio, per trejus metus – tiek trunka mokslas šioje mokykloje – garsusis šveicarų floristas Lietuvoje su pertraukomis praleis apie 72 dienas. Turbūt įdomu, jog šio garsaus meistro vienos dienos honoraras yra 700 eurų, o už vieną valandą studentas moka 80 eurų. O minėtoje Kauno floristikos mokykloje šios laidos moksleiviai studijuoja veltui.

„Tai P. Hesso dovana Lietuvai. Jam svarbu įrodyti, jog floristo specialybė tokia, kokią mes turime savo šalyje šiandien, neverta šio pavadinimo. Floristas – tai ne gėlių pardavėjas, – sako M. Gvildys. – Lietuvos mokyklos programa sudaryta remiantis P. Hesso mokyklos „Ateljė 5“ pagrindais – klasikos ir floristinių eksperimentų vienybe.

Ši mokykla gyvuoja jau apie 30 metų, pagal jos programas dirba platus floristikos mokyklų tinklas visame pasaulyje: Kanadoje, Japonijoje, Taivanyje, Rusijoje, visoje Europoje... Per trejus metus floristiką studijuojantys moksleiviai įgaus aukšto lygio teorinių žinių apie meną, jo rūšis ir atskirų stilių ypatybes, suvoks spalvų mokslo, kompozicijos pas-laptis, perpras floristikos pagrindus, turės daug praktinių užsiėmimų.

Norint vadintis floristu, visa tai svarbu žinoti ir kūrybiškai panaudoti darbe. Deja, šį vardą savinasi tie, kurie yra baigę tik floristikos kursus ar kelerius metus mokosi, kaip taisyklingai surišti puokštę rožių... Kursai ir mokykla – tai ne tas pats. Kursai – tarsi pakeleivinga mašina, o mokykla – kai automobilį nusiperki pats.“

Baigę šią mokyklą moksleiviai gaus lietuvišką floristo diplomą, kuris, deja, nebus šimtaprocentinė garantija gauti tarptautinį iš pačio P. Hesso rankų: teks ne tik laikyti teorijos egzaminą, bet ir praktiškai įrodyti savo gebėjimus bei per trejus metus įsisavintas žinias.

„P. Hesso nuomone, floristas turi išmanyti viską, todėl jis negaili savo laiko, patirties ir įgytų žinių dėstydamas pagrindus – jie yra mokyklos fundamentas. Kiekvienas jo mokyklą baigęs žmogus mokės ne tik sukurti puokštę, padaryti originalią kompoziciją, bet ir ją pritaikyti skirtingoms progoms, priderinti įvairiuose interjeruose, išmanys gėlių filosofiją“, – sako garsiojo meistro mokinys M. Gvildys.

Priverstas tapti floristu

Savo jausmą gėlėms ir grožiui Peteris Hessas, matyt, paveldėjo iš tėvų, mat gimė trečios kartos floristų šeimoje, užaugo mamos dirbtuvėlėje tarp gėlių puokščių ir vazonų. „Nors nuo mažens talkinau tėvams, floristu būti nenorėjau, net priešinausi“, – prisimena žymus meistras.

Jo akyse pasirodo ašaros.

„Jaunystėje daug sportavau, buvau daug pasiekęs profesionalus gimnastas, daug kartų apdovanotas. Olimpinės komandos sudėtyje ruošiausi vykti į olimpiadą Meksike, deja, nelaimingas atsitikimas mane paguldė į ligoninę, kiek vėliau sužinojau, kad grįžti į sportą jau nebegalėsiu. Likimas pats sutvarkė mano gyvenimą...“ – atvirauja Peteris Hessas.

Įgytas pasirengimas, charakterio tvirtumas šiam žmogui padėjo siekti floristikos aukštumų. Jis studijavo Paryžiaus menų akademijoje, buvo kubizmo pradininko Pablo Picaso mokinys, dirbo jo garsiosiose keramikos dirbtuvėse.

Floristas virto pedagogu

Kūrybišką Peterio Hesso požiūrį į gėles pastebėję draugai ir pažįstami vis klausdavo patarimų, prašydavo juos pamokinti šio meno. „Pirmojoje mano „mokyklos“ laidoje buvo du studentai. Kad smagiau būtų, dar pasikviečiau tris savo draugus. Visi pas mane susikraustė su šeimomis – kartu gyvenome, valgėme, miegojome ir kūrėme. Baigę „mokslus“ pasikvietėme fotografą, kuris mūsų meną įamžino ir išspausdino kažkokiame žurnale.

Taip buvo įkurta mano mokykla. 1972–1976 m. ji išpopuliarėjo visoje Šveicarijoje, o 1980 m. virto tarptautine – turėjo savo padalinius Italijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje,“ – pasakoja garsusis floristas.

Dabar pagal P. Hesso mokyklos programas dirba daugelis pasaulio floristikos mokyklų, o galintieji sau leisti atvažiuoja studijuoti menų pas patį meistrą. Ne išimtis ir savą gėlių filosofiją, gilias ikebanos tradicijas puoselėjantys japonai – jie ne tik mokosi Šveicarijoje, bet yra įkūrę ir kelias mokyklas savo šalyje, kuriose kūrybiškai derinamos Japonijos ir Europos floristikos meno tradicijos.

„Menų oazė“

Bazelio priemiestyje esančią savo mokyklą „Ateljė 5“ Peteris Hessas vadina organinio dekoravimo ateljė. Čia gaminami keramikos, stiklo kūriniai, daromas rankų darbo popierius, spaudžiami eteriniai aliejais, liejamos parafino, vaško skulptūros. „Yra šimtai dalykų, kurių savo gyvenime dar noriu išmokti. Bet kokios žinios padeda būti visapusiškai išprususiam, praplečia gebėjimą kurti, – sako Peteris Hessas ir prisipažįsta: – Nors didžiausia mano meilė buvo, yra ir bus keramika, moku daryti daug ką, net ir pūsti stiklo vazas. Dabar mane sužavėjo kalvystės menas, kurį žadu įtraukti ir į savo mokyklos programą. Aš myliu savo darbą, o be meilės nieko gražaus padaryti negalima... “

Jo mokyklai priklauso labai didelė, originaliai sutvarkyta teritorija, joje yra šešios oranžerijos, kuriose eksponuojami vos ne viso pasaulio reti augalai, knygynas, rengiamos kultūrinės programos, performansai. „Tai savotiška menų oazė, sutraukianti žmones iš viso pasaulio, – sako ne kartą svečiavęsis pas savo mokytoją Marijus Gvildys ir primena: P. Hessas taip pat žymus kaip augalinės skulptūros, žemės meno mokyklos pradininkas, Land Art Grindelvaldo festivalio sumanytojas bei organizatorius.

Šis festivalis vyksta kasmet labai gražiame Šveicarijos miestelyje Grindelvalde, o buvo sumanytas prieš dešimtį metų kaip dovana žmonai, taip pat floristei, Marrie vestuvių metinių proga. Kartu su fotografu Werneriu Beetschenu Peteris yra išleidęs unikalią knygą „Floragraphie“, 2005 m. pripažintą metų floristikos knyga Europoje, kurios visus negatyvus įsigijo Vokietijos fotografijos muziejus.“

Svarbiausia – studentai

Žymus šveicaras atvirauja, jog paveldėtojų neturi ir „yra paskutinis lapas ant giminės šakos, su kuriuo užges ir kelias kartas gyvavusios tradicijos“. Jo sūnus žuvęs, o dukra nesidomi floristika – yra gydytoja, todėl savo žinias ir patirtį P. Hessas noriai perduoda savo mokiniams. Beje, „mokiniais“ jis vadina tik tuos, kurie jau turi jo mokyklos baigimo diplomus. Šiuo metu skirtingose pasaulio šalyse jų yra apie keturis tūkstančius. Vienas jų – Marijus Gvildys, prieš dešimtį metų Maskvoje baigęs garsaus šveicaro mokyklą „Nicol“.

„Jam nieko nėra svarbiau už studentus. Jis griežtas, reiklus, atsakingas, punktualus. Tokius reikalavimus kelia ne tik savo studentams, bet ir sau pačiam. Niekada nesakys, kad tai, ką padarei, yra blogai, negerai, tačiau visada patars, pasiūlys idėją, kaip ištaisyti ar padaryti dar geriau“, – sako M. Gvildys.

Pokalbio metu pats P. Hessas išsipasakojo, jog vedamas gerų norų ir ketinimų, Tarptautinei floristų organizacijai pasiūlius, atvyko į šį Baltijos regioną dar čia stovint tankams. Pirmasis kelionės tikslas buvo Ryga, kur dirbo su pertraukomis apie 4–5 metus. Vėliau keliai vedė į Kijevą, Sankt Peterburgą, Novosibirską.

Floristas džiaugiasi, jog durys visur jam atviros, visur jį pasitinka geranoriški ir nuoširdūs žmonės, visur jaučiasi laukiamas ir todėl yra laimingas. Šį bendravimą garsusis meistras vertina labiau nei savo nuopelnus ir apdovanojimus, kurių, patikėkite, jis turi daug. Atrodo, perdavęs mokyklą į tvirtas ir patikimas rankas, galės atsikvėpti, tačiau jis nežada tyliai leisti dienų – didžiausia Peterio Hesso svajonė – kartu su žmona Marrie keliauti po pasaulį.

Gėlės – gyvenimo džiaugsmas

„Gėlių istorija sena, kaip ir pati žmonija, mat puošti, gyventi jaukioje aplinkoje žmonėms rūpėjo visais laikais, – apie gėlių meno ištakas pasakoja šveicarų floristas Peteris Hessas. – Apie tai byloja iki mūsų dienų išlikę architektūros paminklai, dekoratyvus menas, dailės kūriniai, poezijos posmai. Seniau gėlėmis buvo puošiamos šventyklos, rūmai, dievų skulptūros, jos buvo naudojamos kultinių apeigų metu, turėjo gilesnę simbolinę reikšmę.“

Pasak istorijos šaltinių, floristikos užuomazgos atsirado bronzos amžiuje – tai rodo rasti indai gėlėms merkti. Senojo Egipto piramidėse kasinėjant buvo rasta fikuso, finikinės palmės ir kitų dekoratyvių augalų sėklų bei lapų, o faraono Tutanchamono kape tarp gausybės auksu spindinčių lobių gulėjo jautrus jo žmonos atsisveikinimas – sudžiūvęs vainikėlis, kuriame buvo ir rugiagėlių žiedų, aguonų bei linų vaisių. Nepamirškime ir kabančių Babilono sodų – vieno iš septynių didžiausių pasaulio stebuklų.

Pasaulio floristika – daugialypė ir margaspalvė, savita ir nepakartojama, mat atspindi skirtingų tautų, kultūrų tradicijas. Štai Senojoje Judėjoje buvo itin mėgiamos rožės ir baltosios lelijos, o narcizas ir mirta buvo taikos emblema. Senovės graikams rožė reiškė jaunystės dienų ilgesį, liūdesį, lelija – nekaltybę ir tyrumą, o egiptiečiams rožės žiedas simbolizavo trumpą gyvenimą, lelija – laisvę ir viltį. Kinai savo meilę pabrėždavo dovanodami anemonus, o anglai – neužmirštuoles.

Tais senais laikais taip pat buvo žmonių, kurie gėles augino, rinko, rišo, tik tuomet juos taip ir vadino – „puokščių rišėjais“ ir tik apie 1850 m., Bydermejerio laikais, ši profesija pakilo kiek aukščiau, buvo pradėta vadinti menu.

Daug keliaujantis Peteris Hessas pastebi, jog kiekviena tauta turi skirtingą požiūrį į gėles. Pavyzdžiui, Pietuose gyvenantys žmonės, nuolat apsupti žydinčių gėlių ir vęšinčių augalų, nelabai sureikšmina jų grožio, spalvų žaismo, dažnai net nekreipia dėmesio – tiesiog taip turi būti!

Ne naujiena, kad kai kurių tautų kulinarijos valgiaraščiuose yra pačių netikėčiausių patiekalų iš įvairių gėlių: japonai patiekalus gražina ir gardina chrizantemomis bei begonijomis, Taivanyje populiarios orchidėjos, Europoje – artišokai, kaparėliai, ajerai... Jo gimtojoje Šveicarijoje yra net keli „gėlių“ restoranai. O štai išsiskleidęs augalo žiedas ant šiauriečio palangės yra puoselėjamas, juo džiaugiamasi, kartais jis tampa net kūrybinio įkvėpimo simboliu...

„Kiekviena šalis turi nuo seno susiklosčiusias gėlių meno tradicijas. Deja, jos pamažu praranda savo savitumą, susiniveliuoja, mat visą pasaulį baigia „užkariauti“ olandiškos gėlės ir augalai, – apgailestauja garsusis floristas, svečioje šalyje nesibodintis apsilankyti turguje, pasidomėti pačiomis populiariausiomis gėlėmis. – Jos, kaip ir krašto architektūra, papročiai, tradicijos, žmonių charakterio ypatumai, atskleidžia tautos mentalitetą. Gerai, kad vis dar gyvas ypatingas žmogaus jausmas gėlės žiedui...“

Paklaustas apie mėgiamas ir mylimas gėles, garsusis šveicarų floristikos meistras negalėjo išskirti nei rožių, nei lelijų, nei aguonų. Pasak jo, jam visos gėlės gražios, buvo ir yra mėgiamos bei mylimos skirtingomis gyvenimo progomis, skirtingu metų laiku, skirtingais gyvenimo tarpsniais.

Taip pat buvo ir kūryboje: iš pradžių jį domino žiedas, vėliau sekė eksperimentai su lapais, o dabar jam norisi matyti visumą, visą augalo grožį: žiedą, stiebą, lapus; anksčiau norėjosi įmantresnių formų, kompozicijų, o dabar norisi apvalių formų puokščių, į kurias sudeda pačiais įvairiausias gėles.

Lietuvos–Šveicarijos mokyklos mokiniai, išklausę šveicaro floristo Peterio Hesso paskaitų ciklą, ėmėsi praktikos ir sukūrė daugybę puikių rudens puokščių iš lietuviškų darželių augalų. Puikių ir nesudėtingų kompozicijų idėjų siūlome ir jums: gėlėmis išpuošti namai – gera nuotaika visai dienai!