Iš drėgnųjų atogrąžų miškų kilę ąsoteniai daugeliui gėlių augintojų atrodo tarsi svajonė. Tai bene egzotiškiausios išvaizdos augalai – epifitai, kurių kiekvienas lapas baigiasi savotišku ąsotėliu. Pastaraisiais metais jie išpopuliarėjo, todėl nusipirkti galima beveik kiekvienoje didelėje gėlių parduotuvėje.
Dideli ir maži ąsotėliai
Įvairių rūšių augalų ąsotėlių ilgis gali būti nuo 2,5 iki 30 cm. Dažniausiai jie ryškiaspalviai (raudoni, balkšvi, dėmėti), todėl gerai matomi tarp žalumos. Paslaptingai atrodo tamsūs, purpuriniai su rudu atspalviu ąsotėliai, o rusvi ir žalsvi, išmarginti baltomis ir geltonomis dėmelėmis – linksmai. Kad į vidų neprilytų, jie turi dangtelius.
Vabzdžius ąsoteniai vilioja spalvomis, nektaro kvapu. Nutūpę ant ąsotėlių krašto, jie ima slysti žemyn. Vidus labai lygus ir slidus, o ten esantis skystis klampus, todėl auka pasprukti nebegali.
Tiesa, ne visi ąsoteniai tokie baisūs. Yra rūšių, taikiai sugyvenančių su gyvūnais. Pavyzdžiui, N. lowii nektaru vilioja medlaipius kirstukus. Žvėrelis laižydamas nektarą spėja kartą kitą į ąsotėlį išsituštinti – taip pažymi teritoriją, o augalas gauna beveik visą reikiamą kiekį azoto.
Kita rūšis Borneo saloje „draugauja“ su mažutėmis medvarlėmis. Paaiškėjo, kad šių gyvūnų buožgalviai gyvena ąsotėliuose susikaupiančiame skystyje. Be to, augalų nektaro pasmaguriauja šikšnosparniai ir beždžionės.
Patys didžiausi ąsoteniai neseniai atrasti Filipinuose. Jie pavadinti mokslininko Davido Attenborougho vardu – N. attenboroughii.
Ąsotenių ryšiai su gyvūnais tebetiriami. Tikėtina, kad mokslininkai pateiks dar nemažai staigmenų.
Visi ąsotenių (Nepenthes) genties augalai (apie 70 rūšių) priklauso ąsoteninių (Nepenthaceae) šeimai. Dauguma paplitę Azijos atogrąžose, ypač Borneo saloje.
Nemažai ąsotenių yra epifitai. Jų šaknys kabo ore ir iš ten gauna drėgmės. Kiti – krūmiškos lianos, aptinkamos drėgnose vietose. Ploni žoliniai ar pusiau sumedėję stiebai medžių kamienais ir šakomis užlipa kelias dešimtis metrų. Yra ir drėgnose pakrantėse įsikuriančių stačiaūgių rūšių su požeminiais šakniastiebiais.
Ąsotenių žiedai smulkūs ir neišvaizdūs, sudaro šluotelių formos žiedynus. Stambūs lapai viršūnėse pereina į plonus, ilgus ūsus, apsivejančius apie atraminius augalus. Jų galuose kabo ąsotėliai vabzdžiams gaudyti.
Būtinos atogrąžų sąlygos
*Ąsoteniams visus metus reikalinga šilta ir drėgna aplinka. Tai vieni lepiausių kambarinių ir oranžerijų augalų. Namuose, sausame ore, ąsotenis jausis blogai, todėl parsinešę iš karto padėkite į terariumą arba šiltnamiuką.
*Didokame terariume ąsotenius galima auginti kartu su tokias pat sąlygas mėgstančiomis orchidėjomis ir kitais pačiais lepiausiais atogrąžų augalais.
*Ąsoteniai sodinami į krepšelius su pusiau perpuvusios lapinės žemės, durpių ir kiminų mišiniu. Laistyti reikia dažnai minkštu ir šiltu vandeniu.
*Visus metus ąsoteniai auga beveik vienodai, be ramybės periodo.
*Ąsoteniai mėgsta išsklaidytą šviesą, o saulės spindulių gali gauti anksti rytą ir vėlai vakare.
*Ąsotenius, priešingai nei kitus vabzdžiaėdžius, vasarą reikia tręšti. Tinka 2–3 kartus labiau nei kitiems augalams atskiestos kompleksinės trąšos.
*Kiekvieną pavasarį ąsotenius būtina atsargiai persodinti. Silpnus žieminius ūglius naudinga patrumpinti iki stipraus pumpuro.
*Ąsoteniai dauginami stiebų auginiais, kurie laikomi 25–30 ºC temperatūroje, labai drėgname ore ir puriame substrate, kol įsišaknija. Namuose šį darbą atlikti sunku.
Slidus ąsotėlio kraštas neleidžia vabzdžiams užsikabinti.
