Todėl dažnai renkamės iš tų variantų, ką „čia ir dabar“ gali pasiūlyti pirčių įranga prekiaujančios firmos. Naudingiausia bus, jeigu iš arčiau „pauostysime“ vadinamųjų „vidutinės klasės“ šiuolaikinių pirties krosnelių garą...
Garas pirtyje – tai tas pats oras, tik įkaitintas iki 60-100°C su jame esančiais nematomais vandens garais. Jis sušildo mūsų kūną iki malonios temperatūros ir sužadiną organizmą valantį prakaitavimą. Regis, kuo aukštesnė temperatūra – tuo geriau. Tokia logika teisinga, jei pirties procesą traktuojame kaip grybų džiovinimą orkaitėje. O žmogus, kaitindamasis garinėje pirtyje (būtent – garinėje, o ne sauso oro!) gali patirti aibę malonių pojūčių.
Visų pirma, jis turi įšilti lėtai, maloniai, be streso odai, kuris kyla staiga įėjus į daugiau kaip iki 100°C temperatūros įkaitintą garinę. Jei garinėje yra per daug sausa, džiūsta nosies gleivinė, lūpos, plaukai, po pirties gali traiškanoti akys. Jeigu tokioje temperatūroje dar bandysime užpilti vandens ant akmenų – sukursime pirties garą, kuris bus nepakeliamai karštas ne tik vanotis vantomis, bet ir sėdėti.
Tad pirmas reikalavimas gerai pirties krosnelei – ji turi įkaitinti pirtį tik iki saugios 60-80°C ribos ir leisti mums toliau palaipsniui, pagal besimaudančiųjų skonį, užpilti vandens ant akmenų, perkeliant drėgmę pirtyje iki normalios 40-60% santykinės drėgmės. Būtent tokioje atmosferoje kvėpavimo takai, oda, akys, plaukai neperdžiūsta, o prakaitas garuoja ir vėsina kūną. Toliau pilant vandenį, prakaito garavimas sulėtės, o žmogui atrodys, kad temperatūra garinėje pakilo.
Tą patį šilumos įspūdį garinėje galime sukurti dvejopai – keliant temperatūrą virš 100°C arba užpilant 100-200 g vandens ant krosnelės akmenų. Kuris būdas labiau tinka? Pirties gurmanai savo nuomonę išsakė jau seniai ir vieningai – geras kvapnus garas, ne džiovinantis, o maloniai šildantis odą, išgaunamas tik nuo įkaitintų akmenų įkrovos pirties krosnelėje. Toks garas tinka ir vantoms pašutinti.
Įdomu, kad garo gamybai reikia labai didelės momentinės šiluminės galios, tą šilumą vienu metu ir atiduoda per tam tikrą laiką įkaitę akmenys. Vadinasi, „gero garo“ krosnelė bus ta, kuri didžiąją savo galios dalį atiduoda akmenims, sukaupia ją ir staigiai „išlaisvina“ garo pavidalu.
Krosnelėje akmenų turi būti pakankamai daug, tokiai krosnelei reikia mažesnės galios elektros įvado arba mažiau malkų. Krosnelės kokybę nusako talpinamas akmenų kiekis ir jų šiluminės izoliacijos laipsnis. Kuo daugiau akmenų ir kuo jie geriau izoliuoti, tuo aukštesnė jų temperatūra ir geresnis garas.
Viską susumavus, „idealios“ krosnelės formulė yra tokia:
a) Krosnelė turi sušildyti pirties orą (taip pat plautus ir sienas) iki malonios odai 60-70°C temperatūros, bet jo neperkaitinti.
b) Krosnelė turi sukaupti pakankamą šilumos atsargą akmenyse ir neleisti jiems ataušti per greitai.
c) Akmenų turi būti užtektinai (ne mažiau kaip 100 kg), jų temperatūra pakankamai aukšta
(300-400°C) ir jie neturi kaitinti pirties oro, kol neužpilame vandens.
Kokie pirties įrangos gamintojai atitinka anksčiau paminėtus gero pirties mikroklimato principus? Pavyzdžiui, garsių Suomijos gamintojų „Narvi“, „Harvia“ produkcijos, gerai atspindinčios šiuolaikines pirties technologijų tendencijas, akmenų įkrova yra didelė.
Pirmiausia į akis krinta, kad krosnelės yra „atviros“ ir „uždaros“. Pirmosios turi atviras akmenų įkrovas. Pro akmenis ir po jais esančius kaitinimo elementus laisvai cirkuliuoja oras ir krosnelė, panašiai kaip ir buitinis konvektorius, šildo patalpos orą. Jos yra skirtingų galingumų, turi įprastą geležinės krosnelės, apdėtos akmenimis, konstrukciją.
Visos jos didelę dalį šilumos perduoda pirties orui ir jį įkaitina iki norimos temperatūros, tačiau vanojimuisi reikėtų nustatyti ne aukštesnę kaip 80°C temperatūrą. Kaitinant išsiskirianti šiluma laisvai pasiskirsto ore ir akmenyse, o kadangi akmenų kiekis didelis, tai jų įkaitimo temperatūra nebūna ypač aukšta.
Nuo mažiau įkaitusių akmenų garas yra drėgnas, kartais net šlapias, ir šiek tiek primena turkiškos pirties atmosferą. Vieniems jis patinka, kitiems –norisi lengvesnio. Tokios krosnelės lengviau valdomos, klimatas tinka pirtims, kur mėgstamas drėgnas garas. Jose nebūtinai vanojamasi, o daugiau ramiai sėdima, bendraujama.
„Uždaros“ krosnelės gali turėti mažiau akmenų, tačiau jų darbinė temperatūra yra žymiai aukštesnė, kadangi akmenys nekaitina pirties oro, o garinėje nuo pat procedūros pradžios tvyro maloni, švelni šiluma, tinkama atsipalaidavimui, meditacijai. Užpylus vandens ant akmenų, pirtis parodys visą savo jėgą, tokioje pirtyje ypač malonu pertis vanojimosi mėgėjams.
Subjektyvus šilumos pojūtis daugiau priklauso nuo drėgmės, nei nuo temperatūros. Tokios pirties jėga slypi pirties gare, kurio temperatūra „tik“ 70-80°C, tačiau santykinė drėgmė siekia 50-70%. Jos pakanka, kad žmogus įšiltų efektyviau nei sausoje pirtyje su 120°C. Būtent tokios krosnelės leidžia pirties procesą reguliuoti periodiškais garo padavimais ir pritaikyti įvairaus amžiaus, lyties ir patirties lankytojų poreikiams.
Tai labiau „rankinio“ valdymo modeliai, tinkantys individualiose pirtyse, ypač ten, kur vanojamasi vantomis ir kur yra garantija, kad bus minimaliai apmokytas pirtininkas, jaučiantis kaip ir kada užpilti vandens ant akmenų.
Taigi, pagrindinė kokybiško garo sąlyga yra akmenyse sukaupta šiluma ir neperkaitintas oras. Tą garantuoja masyvi „žemos temperatūros“ akmenų įkrova atvirose krosnelėse arba nedidelė, karštai įkaitusių akmenų įkrova uždarose krosnelėse. Pirmosios temperatūra reguliuojasi automatiškai, jai nereikia specialių įgūdžių, o antroji garantuoja kokybiškesnį garą, tačiau su išmanančio pirtininko pagalba. O rinktis reikia jums!
Konsultavo VšĮ „Pirties akademija“ vadovas Rimas Kavaliauskas
