Išmaitina vienas aras

Lysvėse, kurių bendras dirbamos žemės plotas užima vieną arą, Rita Susnienė užsiaugina daržovių ne tik sau, bet ir mamai bei dukros šeimai. Užtenka ir šviežių daržovių, ir atsargų visai žiemai.

Daržas po namų langais, tad vasaros metu nusiskina ar išsirauna tik tiek daržovių, kiek reikia tam kartui. Šaldytuve jų kelias dienas nelaiko, todėl visą laiką mėgaujasi šviežiu maistu. Moteris nevalgo mėsos, retkarčiais nuvažiavusi iki artimiausio miestelio nusiperka pieno, duonos, tad per mėnesį maistui pakanka apie 200 Lt. Net į mišką grybauti nereikia eiti, nes baravykai auga kieme po beržais. Ne gyvenimas, o rojus, kai visi aplink dejuoja, kad trūksta pinigų.

Rita nusprendė, kad jau laikas liautis „užkalinėti didelius pinigus“. Iki Vilniaus netoli, kai reikia, nuvažiuoja pas užsakovus, o visus kitus reikalus galima sutvarkyti internetu. „Kai yra ryšys su pasauliu, gali gyventi nors ir negyvenamoje saloje“, – mano architektė.

Persikėlusi į sodybą, R. Susnienė ėmėsi daržo projekto. Kaip ir dera architektei, daržą projektavo preciziškai tiksliai: aštuonios lysvės 4 m ilgio ir 0,7 m pločio, pomidorų lysvė 4 m ilgio ir 0,8 m pločio ir ovalus daržas (plotas 12x6 m). Dar sukalta aukšta lysvė – dėžė (3x0,7 m). Tarpai tarp lysvių – dviejų žoliapjovių pločio.

Lysvės, projektuotos kompiuteriu

Lysvių plotis parinktas neatsitiktinai, mat jį lėmė lentų ilgis, kurios įrėmina daržoves. „Šie rėmai nėra būtini, bet man daržas atrodo tvarkingesnis. Be to, lysvės pakeltos, todėl nereikia žemai lenktis. Ypač patogu mano 82-ejų metų mamai. Ji pasistato žemą kėdutę, atsisėda ir patogiai skina šparagines pupeles, nugaros neskauda“, – sako Rita.

Lysvių plotis turi dar vieną paskirtį: į jas beriamos sėklos ir sodinami daigai ne bet kaip, o naudojantis „sėjimo lentele“. Tai Ritos išradimas – plastiko lakšte (60x60 cm) lazerinėmis staklėmis išpjautos skylutės, tarp kurių 5 cm tarpai. Uždėjusi lakštą ant lysvės, į kiekvieną skylutę įberia po sėklą ir užberia žemėmis. Tada belieka laukti, kol užaugs tvarkingas, tarkime, ridikėlių (lygiai 149, nes tiek yra skylučių) derlius – nereikės nė retinti. Naudojantis šia lentele, galima sėti ar sodinti trikampiais arba eilutėmis. Kiekvienai daržovių rūšiai apskaičiuojami reikiami tarpai tarp skylučių (atstumai tarp daigų nurodomi ant sėklų pakuočių).

Jau keliems klientams R. Susnienė suprojektavo daržą tokiu principu – kompiuteriu nubraižė lysvių schemą, pažymėjo daržovių rūšis ir skylutes, į kurias reikia jas sodinti.

Kai pradėjo derėti tokiu principu suprojektuotas architektės dukros uošvių daržas, draugai liko sužavėti ir jau laukia kito pavasario, kad ir jie galėtų šeimininkauti tokiame darže.

Daržovių ir kvapiųjų augalų draugystė

Ritos lysvėse auga įvairiausios daržovės: burokėliai, pastarnokai, gelteklės, salierai, bulvės, moliūgai, cukinijos, pomidorai, baklažanai, morkos, juodieji ridikai ir kt. Kai kurias daržoves – lapines salotas, špinatus sėja kelis kartus, kad turėtų šviežių ne tik pavasarį, bet ir visą vasarą. Kartu su jomis kiekvieną rytą prisiskina pilną dubenį ir sultenių, gražgarsčių lapelių. Nuėmus žirnių derlių, į jų vietą sodinamos kaliaropės.

Į lysvę vienos rūšies daržovių įterpiamos kitos, kad tarpusavyje draugaudamos padėtų viena kitai augti ir derėti. Taip pat po visą daržą išmėtytos serenčių salelės – ir gražios, ir naudingos, nes jų stiprus kvapas atbaido kenkėjus. Tik į vieną lysvę galima pasodinti ne daugiau kaip du serenčių daigus, nes taip suveša, kad viską nustelbia aplink.

Šitaip „sargauja“ ir tabako krūmas, „saugodamas“ bulves. Darže patartina pasėti nasturtų, bitkrėslių, pelėžirnių, pasodinti diemedį – kuo daugiau kvapų, aromatų, tuo geriau. Mėtas tinka sodinti tarp kopūstų. Nuo kenkėjų baltukų atbaido ir juozažolė. Taip pamažu atsikuria ekosistema, kai kiekvienas „kenkėjas“ turi ir savą priešą. „Ateityje nebereikės, kaip dabar, retkarčiais nurinkti kirmėlaičių nuo kaliaropių lapų“, – sako Rita.

R. Susnienė daržoves augina gamtinės žemdirbystės principu, todėl augalai labai vešlūs. Gerai dera ne tik antžeminė dalis, lapai, bet ir šakniavaisiai: moteris užsiaugino kelis salierų daigus, kurie buvo labai menki, tačiau užaugo didžiausi gumbai. Svarbiausia, kad tokiu principu užaugintos daržovės pasižymi laukinių augalų kokybe: „Juk visi supranta, kuo skiriasi darže užaugusi žemuogė ir miške.“

Ritos draugai, matydami tokį gausų derlių, jos klausia: „Gal tu naktimis daržą tręši?“ Tačiau vienintelė trąša – pievelėje nupjauti dobiliukai, gysločiai, kita žolytė. Žoliapjove susmulkintas šienelis paskleidžiamas tarp daržovių. Kai mulčio nereikia, žolė paliekama ant vejos kaip trąša, todėl visą 49 arų sklypą dengia tanki žolytė – Rita į daržą eina basomis, kojos švarios, nereikia su guminiais batais net rudenį po purvą, kaip anksčiau, maklinėti.

Iš pradžių mąstyk, po to dirbk

„Gamtinė žemdirbystė nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmais metais padariau daug klaidų, antrais jau mažiau. Tikiuosi, kad trečiąją vasarą sukaupsiu dar daugiau patirties“, – sako architektė, susidomėjusi šia žemdirbyste, kai perskaitė N. I. Kurdiumovo knygą „Protingas daržas“.

Visiems, kurie nori užsiimti gamtine žemdirbyste, ji pataria pradėti dabar – rudenį ir žiemą skaityti forumą (svetainėje gerazemdirbyste.lt) įvairiausiomis temomis ir klausimais. Dalydamiesi savo patirtimi žmonės per kelerius metus sukaupė daug žinių. Internete galima gauti atsakymus, kaip spręsti visas iškilusias problemas.

Pasikausčius teoriškai, pavasarį galima išsirinkti plotelį velėnos ar nenušienautos sulaukėjusios žolės, pakloti kartoną, o ant viršaus per visą vasarą krauti nupjautą žolę, daržovių stiebus ir lapus, augalinės kilmės virtuvės atliekas. Tinka šiaudai ir iš rudens surinkti medžių lapai, pjuvenos – prisluoksniuokite gerą pusmetrį. Jau kitais metais tokioje lysvėje galima auginti daržoves – sliekai gerokai pasidarbavo, augalines atliekas pavertę puria žeme.

Įmanomas ir greitesnis variantas – į sukaltus iš lentų lysvių rėmus pilti kompostinės žemės, o daržoves per visą vasarą „maitinti“ nupjautos žolės ir lapų mulčiu.

„Tačiau reikia žinoti, kad vien tik žoliapjovės susmulkintos žolės nepakanka. Be to, geriau, kad ji būtų ne kultūrinė, o natūrali. Taip pat nereikia iš karto krauti ant lysvės ką tik nupjautos žolės, nes atsiranda glitumas. Geriau šiek tiek padžiovinti ir pamaišyti su lapais – jų prisirinkite iš rudens ir laikykite bulviniuose maišuose. Toks mulčias tinka daržovėms. O vaiskrūmiams, braškėms labiau tinka mulčias iš šiaudų ir pjuvenų – jo fermentacija lėta, tad užtenka užpilti žemę apie 15 centimetrų pavasarį ir daugiau jokių rūpesčių. Kuo daugiau turi laisvo laiko, tuo esi laimingesnis“, – pasakoja moteris.

Labiausiai ji džiaugiasi avietėmis, kurios akivaizdžiai įrodė gamtinės žemdirbystės principų naudą. Pirmais metais sodo pakraštyje į velėną sukišti aviečių ūgliai skurdo, visiškai neaugo. Šeimininkė bandė purenti – beviltiška. Antrais metais tarpus tarp ūglių užklojo kartonu ir išbėrė 20 maišų pernykščių klevų lapų – susidarė pusmetrio storio mulčias. Per vasarą avietės suvešėjo, sutankėjo, apsipylė uogomis. „Stebuklas“, – Ritos mama negalėjo patikėti, kad čia tos pačios avietės.

Bulvės po šiaudais, pomidorai po stogeliu

Vietoj įprasto pliko lauko su parudavusiais bulvienojais, R. Susnienės darže šviežiai paklota šiaudų – bulvės jau nukastos. Nors šiuo atveju reikėtų sakyti – nurinktos. Iš rudens ši vieta buvo apklota kartonu ir žolėmis. Pavasarį žolė jau buvo sukritusi, o kartonas irgi beveik visai suiręs (jis reikalingas tam, kad neleistų augti piktžolėms).

R. Susnienė ištiesė virvelę, kad nužymėtų tiesią liniją ir vienodais atstumais išdėliojo bulves. Po to kiekvieną šiek tiek įkasė, kad bulvės paviršius būtų lygus su žeme. Pabėrė pelenų ir 30 centimetrų užklojo šiaudais. Toks storas sluoksnis reikalingas tam, kad neišgaruotų drėgmė ir nepraleistų šviesos, bulvės nepažaliuotų. Per vasarą dar papildomai reikia šiaudų ar stambaus šieno (labai tinka pernykštė nešienauta žolė, kurios su metaliniu grėbliu prigraibai pavasarį). Piktžolių sėklų nereikia bijoti, nes jos jau būna išbyrėjusios.

Bulvienojai prasimuša pro mulčią ir vešliai auga. Geriausias dalykas, kad ankstyvų bulvių galima pasirinkti pakėlus šiaudus – didesnes surenki, o mažesnes palieki augti.

Kitais metais bulvės sodinamos tame pačiame plote. Sėjomaina nereikalinga.

Pomidorų lysvė suprojektuota po stogeliu – nuo šiaurės pusės sienelė, iš viršaus skaidraus plastiko stogelis, kuris žiemai bus nuimtas, kad sniego danga nesulaužytų. Pomidorai puikiai derėjo, nereikia jokio šiltnamio. Užaugo net baklažanai. Rita kitais metais bandys išauginti melionus.

Storas šiaudų mulčio sluoksnis saugo drėgmę, todėl laistyti reikėjo per visą vasarą vos kelis kartus.
Tarp pomidorų ir baklažanų pridėliota didesnių ir mažesnių akmenų, kurie per dieną sukaupia šilumą ir atiduoda ją naktį šilumamėgiams augalams.

Dar viena unikali lysvė suprojektuota aukštoje medinėje dėžėje – jos apačioje pridėta stambių šakelių, ant viršaus smulkesnių, po to sluoksnis lapų ir 20-30 centimetrų kompostinės žemės. Šioje lysvėje šilčiau ir, uždengus agroplėvele, galima prisiauginti ankstyvųjų salotų ar ridikėlių. Daržoves patogu nusiskinti kaip nuo stalo! Šalia įrengta lauko kriauklė daržovėms nuplauti.

Fermentacija „dėžėje“ vyko taip aktyviai, kad per vasarą žemė gerokai sukrito. Kitais metais iš šono medines lentas papuoš pakabinami vazonėliai su gėlėmis. Vienam klientui tokią lysvę suprojektavusi Rita iš galų sukonstravo „sandėliukus“ kastuvui, karučiui ir kitiems įrankiams, o iš saulėtos pusės padarė nuožulnų skaidrų stogelį, po kuriuo patenkinti auga pomidorai.

„Fantazijai ir kūrybai nėra ribų“, – sako architektė.