Kiekvienas smurtaujantis stipriosios lyties atstovas turi savų paskatų: gal tai polinkis į sadizmą, o gal įtaka šeimos, aplinkos, kurioje gyventa nuo vaikystės, kitas piktas, nes neteko darbo, nežino, kur išlieti pyktį – prieš stipresnį rankos nepakelsi, o sava moteriškė visada „po ranka“...
Moteris „savo vietoje“
Ponia Angelė, daug metų dirbusi pedagoginį darbą vienoje Alytaus vidurinių mokyklų, aiškina Vyrų krizių centrus esant daugelyje pasaulio valstybių. Dzūkijos sostinėje, kaip ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose, tokias įstaigas taip pat mėginta kurti, tačiau jos neprigyja.
Skirtingai nei moterų. Iniciatyvą steigti Alytuje tokį centrą parodė Danijos „Zonta“ klubo narės. „Mums tai pasirodė juokinga, galvojome, kad nė viena moteris neprisipažins patirianti smurtą, nes joms ne tik gėda „nešti iš namų nešvarius skalbinius“ - kai kurios net jaučiasi kaltos dėl to, kad jas muša”, - pasakoja ponia A.Barauskienė. Jos nuomone, Lietuvoje dar gajos senos tradicijos: moteris turi būti „savo vietoje”, tylėti kad ir kaip su ja bebūtų elgiamasi.
Tačiau alytiškių būkštavimai nepasitvirtino. Tyrimai, atlikti padedant Alytaus kolegijos studentėms, parodė tokį centrą esant reikalingą. Penkios Dzūkijos sostinės „Zonta“ klubo (ponia Angelė buvo jo pirmininkės pavaduotoja) narės, pasišovusios dirbti su moterimis, vyko į Daniją, ten susipažino su Moterų krizių centro veikla. Tačiau jos imtis namie nesiryžo nė viena.
Sumanymas pasiteisino
A.Barauskienė buvo ne iš tokių – ji darbo ėmėsi nedvejodama.
„Kadangi neturėjome patalpų, savanorės po dvi valandas budėjo policijoje. Moterys skambindavo nurodytais telefono numeriais, tačiau naudos iš to nebuvo daug, - prisimena centro direktorė. - Tada kreipėmės į savivaldybę, kad skirtų kambarį skriaudžiamoms moterims Nakvynės namuose.
Čia iki tol buvo apgyvendinami tik vyrai. Išėjusios iš namų moterys, jei turėdavo pinigų, apsistodavo viešbučiuose, o stokojančios lėšų, laukdamos, kol įsisiautėjęs vyras užmigs, tiesiog slampinėdavo gatvėmis, bijodamos, kad bus palaikytos prostitutėmis“.
Kai į Nakvynės namus kreipdavosi moterys (apie tokią galimybę buvo paskelbta spaudoje), budintysis telefonu iškviesdavo savanorę. Ji atvykdavo pabendrauti – to dažniausiai reikėdavo nelaimėlėms, neretai nuo įsisiautėjusių sutuoktinių, sugyventinių bėgdavusioms su dviem, trim vaikais. Supratusios, kad sumanymas pasiteisino, savanorės 2001 metais įregistravo Alytaus miesto Moterų krizių centrą.
Žinomas adresas
Iš pradžių jis glaudėsi Raudonojo Kryžiaus organizacijoje, po to, pagal panaudos sutartį, centrui skirtas keturių kambarių butas Topolių gatvėje. Šį adresą gerai žino dauguma miesto taksi vairuotojų.
„Pirmiausia moterys, atvykstančios į centrą, gelbsti savo kailį. Mes (centre dirba dar viena savanorė – red. pastaba) gyvename netoli, ateiname, įleidžiame nukentėjusias, padedame joms įsikurti, - atpasakoja neretos nakties kroniką ponia Angelė. - Kartais atvykėlės net paaiškinti dorai negali, kas atsitiko - taip būna išsigandusios, sukrėstos. Po kiek laiko įtampa atslūgsta, moterys ima pasakoti – ne kartą išpažinties klausiausi daugiau kaip tris valandas. Dažnai mūsų klientėms užtenka išpasakoti tai, kas susikaupę per ilgą laiką“.
Topolių gatvėje skriaudžiamos moterys būna parą, dvi, tačiau dažniausiai, kol vyras išsipagirioja.
Jei myli, tai muša?
Tada jos grįžta namo. Anot A.Barauskienės, tai lemia ne tik ekonominė, bet ir psichologinė priklausomybė nuo smurtautojo. „Buvome priglaudę nėščią moterį, kurią vyras tiek spardė, mušė, kad ji pagimdė negyvą vaiką, - pasakoja direktorė. - Mes ją įkalbinėjome negrįžti namo, net butą radome, kuriam išsinuomoti būtų pakakę jai skiriamų pašalpų. Bet alytiškė nusprendė likti „ištikima“ vyrui. Kai jis atėjo pasiimti sutuoktinės, klausėme, kodėl skriaudžia žmoną. Vyras aiškino ją mylįs, o dėl mušimo net nežinąs, kaip ten atsitiko.“
Dažniausiai priekaištus dėl smurto vyrai atremia trafaretiškai: „Ko jos gyvena, jeigu jas muša?”
Vyras dirba gerai
A.Barauskienė sako, kad moterys, turinčios kur išeiti, taip ir padaro, retai kuri kenčia. Tačiau ką daryti, pavyzdžiui, namų šeimininkėms. Jos bijo pasiskųsti vyro darbovietėje, kad yra mušamos. „Jeigu jį atleis iš darbo, aš negausiu vaikams alimentų – iš ko man gyventi“, - samprotauja tokios.
„Kai kurių darboviečių, į kurias kreipėmės moterims neprieštaraujant, vadovai nelabai nori kištis į šeimų gyvenimą. Antai moteris - viršininkė, kurią informavome jos pavaldinį smurtaujant šeimoje, atsakė, kad jis geras darbuotojas. Ir viskas, - apgailestauja centro direktorė, čia pat pateikianti kitokį pavyzdį. – Kai alytiškė pasiskundė savo vyro – teisininko elgesiu, patarėme kreiptis į jo vadovus. Tai padėjo.
Praėjo metai, šeimoje viskas gerai. Pasirodo, žmogus gali susivaldyti. Tačiau tokie atvejai suskaičiuojami ant vienos rankos pirštų“.
Pasitaiso retas
„Daliai smurtą nuolat patiriančių moterų vis atrodo, kad vyras pasitaisys. Vienai mūsų klientei prireikė daugiau kaip dvidešimties metų, kol suprato gyvenimą nepasikeisiant,- kalba centro direktorė. – Dėl kitos, keturiasdešimt metų santuokoje išgyvenusios alytiškės, kreipėsi atskirai gyvenančios dukros.
Jos sakė tėvą neleidžiant prie telefono sumuštos mamos, kad nepasiskųstų, tačiau ji, kad ir dukrų skatinama, vyro nepalieka.“
Poniai Angelei labiausiai patinka jaunos moterys – jos į gyvenimą žiūri kitaip. Tokia ateina, aiškina trejus metus pagyvenusi, pamačiusi, kad iš sutuoktinio nieko gero: geria, mušasi, triukšmauja. Paaiškina neturinti pinigų ir prašo padėti išsiskirti - gal centras gali jai pasamdyti advokatą. „Tai padaryti galime“, - sako A. Barauskienė.
„Padorios“ šeimos
Jos teigimu, toli gražu ne visos moterys, besikreipiančios pagalbos į centrą, yra iš asocialių šeimų. „Smurtaujama ir tokiose, kurios iš išorės atrodo labai padorios“ - tvirtina Alytaus miesto moterų krizių centro direktorė. Ji apgailestauja, kad yra žmonas mušančių policininkų, kurie viešai turėtų kovoti su tokiu reiškiniu, aukštas pareigas užimančių alytiškių. Vienas jų, prieš keletą metų sulaužęs sutuoktinei ranką, neseniai vėl ją sumušė - moteris pateko į ligoninę. Dabar sako bijanti grįžti namo.
Apie prievartą „padoriose“ šeimose žinantys kaimynai retai sutinka liudyti teisme, nes jiems smurtautojai paprastai yra labai malonūs. Arba agresyvūs. „Paliudysi, dar paims ir padegs“, - samprotauja ne vienas alytiškis, girdintis kaip kaimynas kartas nuo karto kumščiu „auklėja“ žmoną.
Laimingi nesimuša
„Gal moterys pačios kaltos, kad jas muša?“ - vėl klausimas A.Barauskienei.
„Jokiu būdu. Jei vyras norės, visada ras priekabių. Nepadės nei gražiausiai pa-dengtas stalas, nei meilus elgesys. O laimingas žmogus tikrai nekels rankos nei prieš savo moterį, nei prieš ką kitą”, - grįžta prie pokalbio pradžios Moterų krizių centro direktorė.
„Kodėl mušama moteris turi lėkti iš namų su vaikais? – klausia ji. – Į Nakvynės namus ar kokią kitą vietą policija turėtų išgabenti smurtautoją. Tegul jis ten pagyvena dieną, tris, savaitę, o po to lanko specialius kursus, kaip per girtumą teisių netekę vairuotojai. Kad atgautų teisę gyventi šeimoje.”
Prasti įstatymai
Beje, Švedijos specialistai yra parengę smurtaujantiems vyrams skirtą atitinkamą programą. Alytiškės nuomone, reikia nedelsiant tobulinti įstatymus, kad moterį mušantis vyras būtų baudžiamas iš karto, o po to ilgai neprileidžiamas prie šeimos. „Bus atitinkamas įstatymas, policija smurtautojus visada sutvarkys“, - neabejoja ponia Angelė, puikiai žinanti, kad vyras, mušantis žmoną, turi teisę neįsileisti į butą pareigūnų.
O kol įstatymas nepriimtas, krizių centro darbuotojos, kitos savanorės siekia, kad moterys būtų stiprios, savarankiškos, nes tik tokios gali atsikratyti tiek ekonominės, tiek psichologinės priklausomybės nuo ranką prieš jas keliančių vyrų. Patalpose Topolių gatvėje rengiamos psichologinės konsultacijos, organizuojami įvairūs kursai, susitikimai su policijos, Darbo biržos, kitų institucijų atstovais. Štai praėjusią savaitę bedarbės buvo mokomos, kaip rašyti motyvacinius laiškus darbdaviui, kitų subtilybių ieškant darbo.
