Pavyzdžiui, formuoja įpročius, kurie priverčia vaiką netekti pasitikėjimo savimi. Kokie tai įpročiai?
Lyginimas su kitais
Lyginti save su kitais žmonėmis mokomės dar vaikystėje. Tikriausiai daugelis dar maži ne kartą girdėjote: „Pažiūrėk, koks šaunuolis Petriukas...“ „Onytė tokia protinga, ne tokia, kaip tu!“ „Palyginus su Tadu, tu mokaisi labai blogai...“ Ir dabar jie tą patį kartoja savo vaikams. Lyginimas su kitais trukdo vaikui išmokti priimti save kaip unikalią asmenybę su nepakartojamomis savybėmis. Jis praranda pasitikėjimą savimi ir išties dažnai kenčia nesėkmes.
Mažam žmogučiui susiformuoja tokios nuostatos: „Su manimi kažkas netvarkoje, aš turiu būti kitoks, juk manęs tokio niekas nemylės.“ Būtent šie įsitikinimai ir formuoja nepasitikėjimą savo jėgomis ir norą nuolat konkuruoti su kitais, kuris neleidžia žmogui susitelkti ties savo tikrais tikslais.
Psichologinio nusiteikimo svarba
Žymus kanadiečių psichologas Albertas Bandura kartą atliko įdomų eksperimentą. Dviejose skirtingose patalpose surinko vaikus iš vienos klasės, padalinęs į dvi grupes. Kiekvienoje grupėje buvo po lygiai stiprių ir silpnų mokinių. Vaikams iš abiejų grupių davė išspręsti po vienodą užduotį. Tik vienai grupei buvo pasakyta, kad užduotis labai sunki ir pareikalaus nežmoniškų pastangų, o kitai, priešingai - kad ji lengva.
Eksperimento rezultatai parodė, kad dauguma mokinių, perspėtų apie užduoties sunkumą, nesugebėjo su ja susidoroti. Ta pati grupė, kuri buvo patikinta, kad užduotis lengva, pademonstravo kur kas geresnius rezultatus.
Eksperimentas parodė, kiek žmogui svarbus psichologinis nusiteikimas. Todėl, kad ir kokia sudėtinga atrodytų situacija, svarbu įtikinti save, jog viskas gyvenime išsprendžiama.
Vertinimo ir paskatinimo laukimas
Jei spontaniškas vaiko elgesys ir betarpiškumas tėvų slopinamas, jis išmoksta elgtis taip, kad susilauktų tik jų pagyrų. Tik tuomet jis jaučiasi užtikrintas: „Aš geras“. Augdamas žmogus laukia to paties iš pasaulio, tačiau dažniausiai negauna jokių pagyrų dėl savo teigiamo elgesio. Stengdamasis įtikti kitiems ir nesulaukdamas įprasto paskatinimo, jis pradeda jausti kompleksus, ateities baimę, agresiją santykyje su aplinkiniais. Tai pagimdo susikaustymą, iniciatyvos nebuvimą ir dar daugiau lūkesčių. Todėl nereikia pripratinti vaiko tikėtis nuolatinių pagyrų dėl savo elgesio.
Girti, žinoma, reikia, tačiau nereikia padaryti vaiko priklausomo nuo pagyrų. Geriau išmokyti jį patį sau užsibrėžti naujas užduotis. Tuomet, siekdamas tikslų, jis tiesiog džiaugsis ir dar labiau tikės tuo, kad norėdamas žmogus gali pasiekti labai daug. Jis nevertins savęs ir kitų, kadangi persiorientuos ne į savo veiksmų rezultatą, o į procesą: šiandien man pavyksta tai, kas nepavyko vakar, o rytoj padarysiu tai, kas nepavyko šiandien.
Polinkis manipuliuoti
Formuodami vaiko polinkį atitikti mūsų lūkesčius, mes pripratiname jį slėpti savo tikruosius jausmus ir norus. Taip jis atpranta kalbėti apie tai, ko trokšta, ir vietoje to ima manipuliuoti aplinkiniais siekdamas savo tikslų. Ima pataikauti, reikalauti gailesčio, apsimesti ligoniu, belstis į sąžinę. Visas tam, kad aplinkiniais keliais pasiektų savo.
Visa tai formuoja dar stipresnį nevisavertiškumo jausmą ir gadina charakterį. Siekdamas sumažinti psichologinį diskomfortą, žmogus vis dažniau renkasi manipuliaciją ir taip susidaro užburtas ratas. Išmokykite vaiką atvirai kalbėti apie tai, ką jis jaučia ir ko nori. Išmokykite pasitikėti savo jausmais ir siekiais. Paaiškinkite, kad tik mums patiems žinoma, ką mes turime daryti ir kokiems mums reikia būti.
Getė pasakė, kad stebuklas - tai tikėjimas savimi. Ir kada žmogui pavyksta patikėti savimi, pavyksta ir visa kita. Patikėję savimi, nustojame priklausyti nuo kitų nuomonės ir tampame kur kas laimingesni jau vien nuo to. Nekalbant jau apie daugybę galimybių, kurios prieš mus atsiveria. Padėkite sau ir savo vaikams tapti laimingiems.
