Neįprasta dialogo forma trys specialistai fokusuojasi ne į vaiko kaip „aš“ vystymąsi, tačiau į vaiko kaip „mes“, t. y. žmogaus – visuomenės dalies, augimą.
Šioje studijoje aptariamas integralaus auklėjimo metodas, kuris yra orientuotas į įvairiapusio mąstymo ir analitinių gebėjimų ugdymą.
Trys specialistai kalba, kad vaikus reikia atitolinti nuo egoizmo, kuris verčia žiūrėti tik savęs, ir parodyti jiems, kad kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis: vaikas turi augti tam, kad būtų naudingas visuomenei.
Knygoje aptariamas žmogaus vystymasis nuo pat gyvybės užmezgimo (vaisiaus motinos įsčiose) iki sunkiųjų, daugeliui tėvų taip ir neįkandamų, paauglystės problemų. Dialogo dalyviai teigia, kad žmogus, kaip asmuo, jau pradeda augti dar negimęs, todėl auklėjimas turi prasidėti labai anksti – dar besivystant vaisiui.
Pagal šią metodiką, nuo gyvybės ženklų įsčiose reikia pasakoti besivystančiam žmogučiui apie jį supsiantį pasaulį ir tai, kad tas pasaulis bus neatsiejama žmogaus dalis. O svarbiausias integralaus auklėjimo tikslas – žmogus turi suvokti save pažindamas gamtą kaip neatsiejamą visuomenės dalį.
Aš ir mes visi
Anot autorių, pagrindinis vaiko auklėjimo tikslas, kad vaikas laikytų save visuomenės dalimi, o ne kažkuo atskiru, ir kad savo laimėjimus vertintų pagal visuomenės laimėjimus. Galiausiai, save ir visuomenę jis ims laikyti viena šeima (p. 168). Tokiame auklėjime, anot autorių, šis principas parodo vaikams globalų požiūrį, suteikia naujus metodus tirti gamtą. Tokiu būdu vaikas atsikrato egoizmo ir pamiršta, ką reiškia būti tik „aš“, o prioritetą teikia „mes“ ir „mums“. Integralus auklėjimas ugdo gerą žmogų.
Jei bausmės neveikia
Jei savo kailiu patyrėte, kad riksmai ir bausmės auklėjime neveikia, prisiminkite – neveiks ir toliau. Integralaus auklėjimo puoselėtojai siūlo abipusiškai naudingą metodą, kurį vadina „teismu“, kitaip – aptarimas.
Šis metodas – tai lyg galimybė vaikui būti psichologu sau aptariant įvykius. Tai primena teismo procesą. Tai tam tikras būdas vaikams pasižiūrėti į save, savo poelgius iš šalies. Jie patys būna teisėjai. Tokiu atveju konflikte nelieka kaltintojų – vaikas pats supranta, ką ir kaip blogai padarė bei pats save nubaudžia, įsitikindamas, kad tai tikrai nebuvo teisinga. O svarbiausia, kad „teismo“ metodas abiem pusėms suteikia galimybę išklausyti ir kalbėtis.
Ar vaikams reikia pasakų?
Žmogus tam tikrame lygyje viską, kas jam yra sakoma, suvokia kaip tikrą realybę. Juk kiekvienas vaikas tam tikru tarpsniu tiki pasakomis ir kitais jau senų senovėje žmonių išgalvotais fantastiniais pasakojimais.
Dialogo dalyviai, kalbėdami šia tema susiduria su skirtingomis nuomonėmis: vienas sako, kad fantazija lavina vaizduotę, kitas – kad ji kenkia ir iškraipo realybę. Tačiau ar įsivaizduojate vaiką, augantį aplinkoje, kurioje nėra Pelenės, Kalėdų Senio ar stebuklingojo Hario Poterio pasaulio? Vaikui neužtenka realybės, todėl įdomaus pasitenkinimo jis ieško ir randa fantazijos pasaulyje. Visiškai pamiršti pasakas ir fantazijas? Tikriausiai nelabai įmanoma, nes tai labai didelė ir neatsiejama augančio žmogaus aplinkos dalis: knygos, filmai, teatras...
Tai tik keletas idėjų, metodų ir principų, kurie aptariami knygoje „Šiuolaikiniai vaikai“. Ši knyga yra skirta tėvams, norintiems pokyčių.
