Negaliu sakyti, kad ji blogas vaikas, ne – ji labai jautrios sielos, meili ir rūpestinga. Tiesiog žinau, kad kažkur kažką padarėm su vyru ne taip, kad dabar nebežinom ko imtis… O imtis privalom, nes jai dabar 11, be jos dar du vaikai šeimoj – 5 metų trečia dukra ir 1 mėnesio sūnelis…
Kas mums kelia nerimą? Daug kas… nežinau net nuo ko pradėti…
Pirmiausia į galvą atėjo tai, kad ji bet kurioj situacijoj siekia apkaltinti kitus: „Čia ne aš, aš, ne, aš tik”… kai pasiaiškini, būna kitaip… meluoja kaip užsukta kiekvienam žingsnyje dėl smulkmenų…
Klausiam „Valeisi dantis?”, atsakymas „Taip” – ateik, parodyk“ – o burnoj - vakarienes likučiai tarp dantų… Jai kas vakarą „naujiena”: „reikia praustis?!”…
Jau susivokėm, kad negalim jai sakyti: padaryt tą, po to aną, o tada trečią… jai per sunku. Bet pastaruoju metu ji ir vieno darbo nepadaro!
Turi dukros pareigas namie: grafikas keičiasi kas savaitę – vieną savaitę viena tvarko indus (iškrausto iš indaplovės švarius, sudeda nešvarius, nuvalo stalą, virtuvės stalviršius), kita siurbliuoja namus. Tai mūsų dukra atidaro indaplovę ir jai „netikėtai“ prisireikia į tualetą, sėdi ten po pusvalandį… ir taip kiekvieną kartą, ką beprašytum padaryti…
Toks jausmas, kad ji išvis nesiklauso, ką jai kalbi… aiškinu, kad dabar mūsų namuose mažas kūdikėlis ir kol kas draugų namo vestis negalima. Kasdien skambina po pamokų, ar galiu parsivežti draugę namo… arba prašosi pas ją į svečius – nors aiškinau, kad negalima kasdien prašytis į svečius, kad išvis po pamokų reikia eiti namo, nes laukia namai, pareigos, reikia šunį išvesti. Būna retais atvejais, aš jai leidžiu pas drauge pabūti, negalim visad drausti, nors ėjimas „per namus“ man labai nepatinka…
Būna, jai kažką aiškini, paklausi „sutarėm?” atsakymas - „na, taip” ir iš karto po jo seka klausimas visiškai ne į pokalbio temą: pvz. „O kai padarysiu tą ir aną, ar bus galima tą ir tą”…
Su tvarkymusi savo kambario absoliuti bėda, grįžta iš mokyklos – reikia priminti, kad persirengtų, kad pasikabintų uniformą, kad nepaliktų batų vidury kambario… tarpuose vis į tualetą nueina keliolikai minučių, arba pastaruoju metu naujas užsiėmimas - valgyti… Nuolat, viską iš eiles ir nežmoniškais kiekiais…
Dienom, kai grįžus po pamokų manęs neranda namie – sėdi prie televizoriaus. Tiesiog nevaldo savęs visiškai – negalvoja, kad vakare norės žiūrėt penktadienio filmą, tai dieną TV tabu, taip tartasi, bet… elementari įklotų reklama jai einant pro įjungtą TV taip patraukia jos dėmesį, kad net sustingsta ir negirdi, jeigu jai ką sakai… Stengiuosi ją kontroliuoti, grįžti, eini persirengt, negaliu lakstyt paskui – klausiu iš 1 aukšto – „ką veiki?”, - „rengiuosi“… ir taip kokį pusvalandį – nueini, o ji lipdukų kolekciją savo varto dar su uniforma…
Man pačiai baisu nuo savo minčių, bet kartais taip išveda iš pusiausvyros, kad, rodos, trenksi į sieną… Aiškini, aiškini ir tas pats per tą patį, melas kiekvienam žingsnyje – nors 1000, ką ten, milijoną kartų aiškinta, kad geriau karti tiesa…
Už tiesą niekad nebausta, jei užbėgus už akių pasakai „Įkvėpk, iškvėpk ir sakyk tik tiesą”… Tada būna, pasako tiesą. Ne kartą susekiau, kad su daug mažesniais (sese, pussesere) ji elgiasi piktybiškai… Tu daryk taip, nedaryk taip, tyčia stumia, kažko neduoda, erzina… Pavargau ir nebežinau ko imtis, kartais apima baisi neviltis, kad esu negirdima…
Jaučiu, kad turiu ieškot pagalbos, kad galėčiau ją suprasti, kad galėtume rasti bendrą kalbą… Su vyru bendros strategijos jos atžvilgiu nesurandam – jam lengviausia ją aprėkt… O man širdį spaudžia, kad tas vaikas tapęs lyg mūsų iškrovos tašku, nes ją visad yra dėl ko aprėkt…
Ką daryt? Nuo ko pradėt?...
Padėkit, iš anksto dėkinga, Mama
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų laiške girdėti daug pasimetimo ir nežinojimo, kaip būti su savo dukra. Kita vertus, jaučiu labai aiškią jai sudarytą programą, kurios nepavyksta įgyvendinti ir kuri jums kelia įtampą. Auginate keturis vaikus. Greičiausiai tai leidžia pamatyti, jog visi jie be galo skirtingi. Tarsi keturi atskiri pasauliai. Ir net jei visi jie anksčiau ar vėliau turės integruotis į bendrąjį, mūsiškį, su daugybe „reikia“, „privalai“, „turi“ ir panašiai, mūsų kaip tėvų pareiga yra pamatyti vaiką, o ne tai, kuo jį galima būtų padaryti.
Jūsų dukrai yra 11 metų. Natūralu, kad jūsų lūkesčiai jai yra nemaži. Kita vertus, akivaizdu, kad ji su jais nesusidoroja. Jūsų bandymas vėl ir vėl iš jos to reikalauti nuvilia jus abi. Ir tai nuolatinės nesėkmės ir nepasitenkinimo šaltinis. Jums jis sužadina vis didesnį pyktį, jūsų dukrai - vis didesnį vengimą būti situacijose, kuriose iš jos reikalaujama.
Pabandykime pažvelgti, kaip atrodo situacija, kurią jūs aprašėte. Pirma: šiuo metu jūs esate ką tik pagimdžiusi. Antra: esate keturių vaikų mama. Vien jau tai leidžia numanyti, jog tiek jūsų emocijos, tiek fizinė būsena šiuo metu nėra pati palankiausia vyresnėlės pasipriešinimui. Taigi jūsų noras kovoti su ja ir priversti elgtis taip, kaip jums norisi, nemaža dalimi gali būti padidinti ir nukreipti nebūtinai jai.
Suprantu, jog paaugę vaikai tėvų akivaizdoje tampa vis labiau savarankiškesni, tačiau jie yra vaikai ir bus jais bent jau tol, kol gyvens po jūsų stogu. Ir jiems tikrai nėra argumentas „Tau jau vienuolika metų“. Mane labai palietė vienas sakinys: „Po pamokų reikia eiti namo, nes laukia namai, pareigos, reikia šunį išvesti“.
Tikiu, kad jis yra tik vienas iš viso jūsų santykių konteksto, visgi... Ar tikrai norėtumėte grįžti į namus, kuriuose laukia tai, apie ką rašote jūs?! Grįžtumėte gal todėl, kad reikia, gal todėl, kad kitaip neišeina, bet tikrai ne laisva valia.
Vaikų auklėjimo pagrindas pirmiausia yra santykis. Labai gražiai rašo J. Korčakas, jog mes negalime naudoti savo valios ir jėgos jiems vien todėl, kad jie yra mažesni ir priklausomi nuo mūsų. Ir vien todėl, kad mums atrodo, jog jie turi būti kažkuo, daryti kažką.
Mergaitė nepaklūsta jūsų valiai. Ir yra pakankamai stipri, kad nepasiduotų vien todėl, jog ją priimtumėte. Galima pažvelgti ir kitaip, galbūt toks prieštaravimas ir nepaklusimas yra būdas būti matomai, nepasimesti kitų „gerų“ sesių ir mažojo brolio tarpe.
Labai suprantu, kad jūs norite tvarkos, norite, kad lengvėtų jūsų našta, norite, kad didesnieji būtų savarankiškesni. Tačiau suprantu ir tai, kad vaikams nereikia to, ko reikia suaugusiems. Ir jei jie renkasi perimti jų normas, tai yra arba iš baimės arba dėl to, kad tėvai jiems yra autoritetas, į kuriuos norisi būti panašiems. Tačiau yra vaikų, kurie renkasi priešintis, nes taip jie susilaukia daugiau dėmesio ir tampa matomesni, nei to nedarydami.
Vaikų psichoterapeutė V. Oaklander rašo, jog tėvai pas psichologus dažniausiai kreipiasi dėl to vaiko elgesio, kuris pačiam vaikui padeda išgyventi. Jei galvotume apie pačią mergaitę, o ne apie tai, kaip ją priversti daryti tai, ko mums reikia, tuomet verta pamąstyti, ką jai duoda toks negirdėjimas, slėpimas, tiesos nesakymas. Juo labiau, kad jis toks tvirtas ir nepasiduodantis jūsų bandymams keisti. Atradimas, jog su vaiku sunku susikalbėti, nebūtinai reiškia, jog jis negirdi, gali būti, jog jo negirdime mes, suaugusieji.
Viduriniams vaikams nelengva atrasti savo vietą šeimoje. Jie nėra tokie mieli kaip kūdikėliai ar maži vaikai. Kita vertus, jie negeba būti tokie, kaip vyresnėliai, paprastai atradę „gerojo“, „suaugusiojo sąjungininko“ vietą šeimoje. Dėl to labai natūraliai jie arba pasitraukia ir tampa nematomi, arba pasirenka kovoti, naudoti savo jėgą, kad taptų vertingi, susilauktų dėmesio ir bent taip taptų svarbia šeimos dalimi.
Dėl to dukros nepaklusimo problemą aš apsukčiau ne kaip padaryti, kad ji paklustų, o kaip pasirūpinti mergaitės vidumi ir atrasti ryšį su ja kitoje erdvėje. Ne tik pareigų, taisyklių ir reikalavimų, bet ir tokioje, kurioje mergaitė pasijustų išskirtinė, svarbi, regima ir vertinga.
R.Dreikursas, psichologas rašantis apie vaikų auklėjimą sako, jog vienam vaiko papeikimui atsverti reikia 10 padrąsinimų. Tai reiškia, jog vieną kartą parodę vaikui, ko jis nesugebėjo, nusivylę juo, turėtume dešimt kartų pasidžiaugti jo vertingumu, gebėjimais ir džiaugsmu, kad jis yra, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi.
Taigi jei jau klausiate, tai mažajam paūgėjus labai verta atrasti laiko gyvam pasikalbėjimui su psichologu apie savo jausmus ir būsenas, kuomet tenka susidurti su dukros nepaklusimu.
O kol kas, pačiomis sunkiausiomis situacijomis su vaikais, kartais labai vertinga padaryti netikėtus posūkius. Kad ir nuo reikalavimų, draudimų ir pareigų, prie pasiūlymo kartu pasivaikščioti, paklausimo, kaip sekėsi mokykloje, pasakymo, kad visą dieną laukėte savo dukros ir labai norite, jog ji grįžtų namo, nes namuose jos laukia kas nors smagaus.
Tikrai neraginu atsisakyti pareigų. Na, nebent sumažinti jų tiek, kad jūsų bendravime liktų vietos ir kitiems dalykams. Bet drąsinčiau savo energiją nukreipti kitur, o priminimus priimti kaip duoklę savo dukrai arba labiau sau, kad ji išmoktų to, ko jums iš jos reikia.
Ir pabaigai. Jau kažkada naudojausi Jujja ir Tomas Wieslander knygele „Mamulė Mū“, bet čia man ją irgi labai norisi cituoti: „- Kam tu žiūri į tai, ko aš nepadariau?- papriekaištavo Mamulė Mū.- Pažiūrėk geriau į tai, ką padariau.“
Padėkite sau pamatyti ne tai, kuo jūsų dukra nėra, o kuo ji yra. Gal tai irgi yra toks pats gėris, kaip būti paklusniai ir sukalbamai?...
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
