Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė

Vaiko paauglystė ir jo noras išmėginti dalykus, nuo kurių tėvai siekia apsaugoti, nelengvas laikas ir iššūkis gimdytojams. Dar sudėtingiau, kai atrodo, jog sūnus nepriima informacijos, kurią bandote pateikti kaip labai svarbią, bandančią apsaugoti jį nuo netinkamo elgesio pasekmių.

Bandymai įteigti vaikui, kaip jam derėtų elgtis ir kaip nederėtų, išties yra vienas iš dažniausiai naudojamų būdų, siekiant išgyvendinti nepageidautinus pasirinkimus, tačiau jų poveikis paprastai yra nusivylimas ir jausmas, jog kalbate pati sau. Greičiausiai atsiranda ir dar vienas įsivaizdavimas, jog vaikas pats nori rūkyti ir vartoti alkoholį, ir kad jūsų darbas yra „atvesti“ savo sūnų į protą būtent šioje srityje.

Tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek suaugę žmonės save žalojantį elgesį, šiuo atveju rūkymą ir alkoholio vartojimą, paprastai renkasi žinodami, kad šis pasirinkimas jų organizmui nėra geras. Ir racionalus protas šioje vietoje ne koks pagalbininkas, nes ne jis yra pagrindinis veiksnys, skatinantis šią veiklą. Ir net ne smalsumas ar bandymas įtikti konkrečiam draugui, kas irgi neretai yra priimama kaip pagrindinis sunkumo šaltinis.

Vienas iš stipriausių motyvų rinktis dalykus, kurie yra kenksmingi – emocinė būsena ir išmokimas, kaip ją galima nuraminti. Jau nuo mažų dienų į savo vaikų nesėkmę, liūdesį, pyktį, skausmą, kurie pasireiškia netinkamu elgesiu, tėvai neretai reaguoja bausdami.

Tarkime, vaikas, sudaužęs vazą, jau pats savaime jaučiasi blogai, tuo tarpu suaugusieji neretai dar labiau padidina jo kaltę ir sugalvoja kokią nors pasekmę, kad vaikas pajustų savo poelgio svorį. Paprastai susaugusiems sunku pamatyti tikrąjį vaiko jausmą, kurį jis išgyvena netinkamo elgesio metu ir jų reakcija atsiranda į patį veiksmą.

Jei paprasčiau, tai kreipdami dėmesį ne į tai, ką vaikas jaučia, o į tai, kaip jis elgiasi, dažniausiai įdiegiame savo vaikui, kad jei tau yra blogai, nepasiseka, išgyveni sunkumus kažkokiame santykyje – reikia tave nubausti, pamokyti. Taigi ilgainiui žmogus tai ima naudoti ir sau. Išgyvendamas sunkumus pačiose įvairiausiose srityse, nerimą, nepasitikėjimą žmogus renkasi ne paguodą, o patį įvairiausią savęs smerkimą ir baudimą.

Žinoma, kad pats to nesuprasdamas ir suvokdamas žalingus būdus, kaip galimybę pajusti atsipalaidavimą.

Taigi koks tėvų elgesys padėtų vaikui iš to išeiti? Pirmiausia tai aktyvus meilės rodymas. Žinoma, nederėtų ignoruoti berniuko sunkumo, tačiau verta kreipti didesnį dėmesį į jo santykius su jumis, jo emocinius išgyvenimus mokykloje, su draugais. Kiek įmanoma kurti ryšį, kuriame vaikas galėtų būti atviras ir kalbėtis ne tik apie tai, ką norite girdėti jūs: kaip jam sekasi, kokie jo pažymiai, ar atliko pareigas ir panašūs dalykai, bet ir apie tai, kas svarbu vaikui.

Dar vienas dalykas yra supratimas, kad berniukas nebūtinai yra pajėgus atsisakyti rūkymo ir alkoholio vartojimo. Gali būti, kad jam reikia pagalbos atstovėti save prieš draugų pasiūlymus. Vėlgi, tik artimame santykyje su berniuku galėtumėte tam tikra prasme apriboti jo laisvę, tačiau ne kaip bausmę su neigiamomis mintimis, o kaip savo meilės ir pagalbos išraišką. Gali būti, kad vaikui reikia kažko vietoj gėrimo ir rūkymo. Tam tikro užsiėmimo, būrelio, veiklos.

Žinoma, kad vaikas tą sunkiai įvardins, ypač jei jau yra susiformavęs priešiškas santykis ir požiūris į savo tėvus. Taigi labai svarbu įvardinti vaikui, kad jūs jam norite padėti išmokti būti be savęs žalojimo.

Kaip tai konkrečiai padaryti? Kaip jau minėjau, pirmiausia patiems daugiau laiko leisti su vaiku. Labai padeda bent kartą per savaitę vykstantys vaiko ir mamos ar tėčio susitikimai. Jų metu derėtų būti tik dviese ir užsiimti kokia nors smagia veikla: žiūrėti filmą, eiti į žygį, žaisti futbolą ar kokį stalo žaidimą. Pradžioje tai gali būti tiesiog veikla su vienu iš tėvų. Vėliau prie jos gali prisidėti pasidalinimai, kad ir apie savo paauglystę, kaip ją išgyvenote, ko norėjosi iš suaugusių ir ko stokojote. Tikėtina, kad toks bendravimas berniukui taip pat sukurs erdvę pasidalinti savo sunkumais.

Dar vienas svarbus dalykas yra savarankiškumo auginimo tempas. Jei vaikui pačiam sunku atsisakyti jam kenksmingų dalykų, tuo derėtų rūpintis tėvams. Paauglių ribos ir jų plėtimasis yra susijusius su tuo, kiek jie gali savarankiškai veikti. Tėvams yra svarbu atsisakyti moralų ar nepasitenkinimo reiškimo, o prisiimti atsakomybę pagelbėjant vaikui. Kartais jo aiškiai suplanuota dienotvarkė, jos priežiūra, ankstyvas grįžimas namo yra tos sąlygos, kurių vaikui reikia, net jei jis joms prieštarauja.

Taikant jūsų nuožiūra reikalingus ir gelbstinčius apribojimus, labai svarbu priimti vaiko emocinę reakciją, kuri turėtų susidėti iš bandymo palaužti draudimus, pykčio, nusivylimo, atsiribojimo. Paaiškinimas galėtų būti panašus į šį, kad negalite leisti jam piktnaudžiauti žalingomis medžiagomis, dėl to kurį laiką jo elgesį kontroliuosite jūs, nes jis kol kas šito nemoka pats.

Apibendrinant: pirmiausia derėtų atkurti ar iš naujo užmegzti santykį su vaiku. Sukurti erdvę, kurioje berniukas jaustųsi mylimas ir priimamas su visais savo sunkumais. Tam nepadeda kritika, smerkimas ir dažnas nepasitenkinimas sūnumi. Antras žingsnis būtų pagalba vaikui, atsisakant jam kenksmingų medžiagų, meilingai reguliuojant jo elgesį. Ir paskutinis pastebėjimas būtų apie tai, jei jums patiems sunku atpažinti ir priimti vaiko jausmus bei išlikti ramiems su jais, labai svarbu ieškoti profesionalios psichologo ar psichoterapeuto pagalbos.

Vaida

Rekomenduojam lietratūra:

Campbell R. “Kaip mylėti savo paauglį”, 2008 m.

*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)