Prieš daugiau nei metus bankams indėlių palūkanas padidinus beveik iki 10 procentų (tiek litais, tiek valiutomis), indėlių pagausėjimo ilgai laukti nereikėjo – net ir krizės kamuojami žmonės sutaupė ir bankuose sukaupė daugiau nei 25 milijardus litų (padidėjimas daugiau nei 6 procentais – pusantro milijardo litų). Šiuo metu indėlių palūkanos valiutomis nesiekia ir 2, litais – 5 procentų.

Tuo tarpu būsto kainos, nuo didžiausios vertės kas ketvirtį mažėjusios 6-11 procentų, kai kur kritusios vos ne perpus. Pastaraisiais mėnesiais nebekrentant (ir net kukliai augant) šalies ir pasaulio BVP traukiasi ir pesimistiniai žmonių ateities lūkesčiai. Daugelis analitikų spėja, jog į „prieškrizinį“ lygį tiek būsto kainos, tiek sandorių kiekis sugrįš negreit, tačiau tiems, kas turi galimybę ir poreikį įsigyti gyvenamą būstą, laikas gali būti tinkamas.

Nuosavo būsto poreikis

Internetas knibždėte knibžda niekam nežinomų piktų analitikų nuomonių, jog būsto kainos pastaraisiais metais „nerealios“, net ir nukritusios – taip pat nerealios, ir apskritai, geriau pirkti pilį Prancūzijoje, nei butą Vilniuje, ir visi kvaili, kurie taip nedaro. Gali būti – į šias diskusijas nesivelkime, nes nieko nėra kvailiau, nei pyktis dėl dalykų, kurių negali nei įtakoti, nei tiksliai nuspėti, juo labiau – įlįsti į kito kailį ar nuspręsti, kas jam būtų geriausia.

Visiškai nepriklausomai nuo ekonominės krizės ar turto kainų „burbulų“ nuosavo būsto poreikis yra natūralus ir pamatuojamas bei prognozuojamas dydis. Turint galvoje gyventojų migracijos tendencijas (judėjimą į miestus mokytis bei likti juose dirbti ir gyventi), natūralų gimstamumą bei šeimų (partnerysčių) kūrimą, pirmojo būsto poreikis yra visuomet. Gerėjant gyvenimui, kylant darbo užmokesčiui, auga ir žmonių poreikiai (įnoriai), todėl tokiomis sąlygomis būsto poreikis dar labiau auga.

Šiuo metu Lietuvoje vienam gyventojui tenka vidutiniškai apie 25 kvadratinius metrus būsto, tuo tarpu kai išsivysčiusiose Europos šalyse šis skaičius kone du kartus didesnis. Tad, jei tik leidžia finansai, nenorite trimis šeimomis gyventi dviejų kambarių tėvų bute ar po studijų ketinate likti ne gimtajame mieste – jūs TURITE būsto poreikį. Taip pat nederėtų pamiršti (ką neretai pamiršta jaunos šeimos), jog JŪSŲ būsto poreikį gali turėti ir jūsų tėvai, kurie iš tiesų visai mielai gyventų savo gyvenimą savo būste (nors geraširdiškai ir meluos, jog jiems „dar smagiau“, jei gyvensite su jais). Ką jau kalbėti apie Ne tik juos, jus, bet ir jūsų klykiančias atžalas, visus uždarytus tame pačiame keliasdešimties „kvadratų“ plote.

Kuomet bendrinis „būsto“ poreikis tampa nuosavo būsto poreikiu? Manoma, jog „apsimoka“ būstą pirkti tuomet, kai jam pirkti paimtos paskolos (ar nuosavų pinigų indėlio) palūkanos yra mažesnės, nei tokio paties būsto nuomos kaina. Paprasčiau tariant – labiau apsimoka pirkti tuomet, kai bankui mokėsite 800 litų, o nuomotis kainuotų 1000. Vėlgi, nekalbu apie kainos protingumą, „burbulus“, Europoje mokamus ir mūsiškius atlyginimus ir pan.

Senas ar naujas – kas geriau?

Pradėjus dairytis būsto daugumai kyla natūralus klausimas – senos ar naujos statybos būstą rinktis. Piktieji interneto komentatoriai (kaip jau minėta, dažniausiai neturintys nei būsto, nei tikrų žinių apie juos) jums atsakytų nė kiek nedvejodami. Ir visiškai nesvarbu, ką jie atsakys – tai nebus tiesa. Tiesa ta, kad renkantis būstą gyventi reikia juo gerokai pasidomėti, taip pat aiškiai suvokti savo poreikius ir galimybes, taip pat – kiekvieno konkretaus namo ir buto savybes.

„Juk aš – ne statybininkas!”- bandote išsisukinėti. Tačiau tikrai verta tuo domėtis– juk pirkdami automobilį, kuris, palyginus su būstu, yra trumpalaikis ir keletą (ar keliolika) kartų pigesnis pirkinys, pasidomite, kiek jis naudos kuro, kaip dažnai reikės atlikti techninius aptarnavimus, kokios remonto ir atsarginiu dalių kainos ir t.t. Perkant butą tikrai verta jo rinkimuisi skirti daugiau dėmesio, nei tiesiog užėjus apsidairyti, ar jis „pagal feng-šui“, ar, dar blogiau, pirkti būsto net nemačius.

Vienas iš akivaizdžiausių, dažniausių ir lengvai pamatuojamų senos ir naujos statybos butų skirtumų – skirtingi išlaikymo kaštai. Mokesčiai už komunalines paslaugas, einamuosius remontus bei įmokos kaupiamajam fondui dažnai skiriasi kartais.

Kitas dažnai minimas skirtumas – sklypų užstatymas (kiemų ankštumas) bei parkavimo problemos. Nors senos statybos namų atveju kiemuose visos vietos – nemokamos, tačiau, turint omenyje tai, kad vėliau grįžtantieji jų tiesiog nebegauna, naujos statybos siūlomos mokamos parkavimo vietos gali būti privalumas. Juo labiau, kad jauni žmonės dažnai daugiau dėmesio skiria karjerai, tad senos statybos rajonuose vėliau grįžtantieji iš darbo problemų turės dažniau.

Išplėtota infrastruktūra taip pat yra vienas svarbiausių faktorių, jaunai šeimai renkantis gyvenamą vietą. Nauji rajonai ar gyvenvietės dažnai neturi ne tik prekybos centrų ar pasilinksminimo vietų, be kurių galima ir išsiversti, tačiau čia nėra ir mokyklų, darželių ar sveikatos priežiūros įstaigų, ir tai nepilnamečių vaikų tėvus dažnai paverčia „taksistais“.

Senos statybos rajonuose, kita vertus, tėvų ir vaikų laukia kitos problemos – vaikų žaidimo aikštelės neretai jau paverstos automobilių stovėjimo vietomis. Taip pat tokiuose kiemuose mažesniems vaikams sunku rasti draugų, nes senuose namuose daugiau gyvena vyresni žmonės.

Renkantis ekonominės klasės butą sename ar naujame name dažnai į akis krinta akivaizdi netvarka senos statybos namų laiptinėse. Skeptikai atšauna, jog po 10 metų naujuose namuose laiptinės atrodys taip pat baisiai, tačiau yra žmonių, kurie norėtų kad ir tuos 10 metų pagyventi tvarkingai. Taip pat prie bendros tvarkos daug prisideda namus administruojančios bendrovės, kurios samdo žmones ar įmones tai tvarkai prižiūrėti. Dauguma naujų butų savininkų pirkimo sutartimis įpareigoti mokėti tuos „tvarkos mokesčius“, todėl, viena vertus, naujos statybos namo laiptinė visuomet švari, antra vertus, išvengiate piktų vyresnio amžiaus kaimynų žvilgsnių senos statybos name, jei nenorite plauti laiptinės, kai „ateina jūsų eilė“.

Vienas gajus stereotipas apie naujos statybos namus – jiems statyti naudojamos pigios medžiagos, kurios gal ir išsaugo šilumą (žiūrėti komunalinių paslaugų pastraipą), tačiau lengvai praleidžia triukšmą. Primenu, jog perkant kiekvienas namas gali būti skirtingas, ir bendro vardiklio čia nėra. Yra daugiabučių, kuriuose pertvaros įrengtos naudojant vienokias medžiagas, kituose – kitokias. Įrengiant butų apdailą ši taisyklė taip pat galioja.

Be abejo, naujos statybos namuose dažniau gyvena jauni žmonės, kuriems neretas noras pasilinksminti ir vėliau grįžti namo ar žiūrėti filmus per namų kino sistemas, tad visiškos tylos dešimtą valandą vakaro gali ir nebūti. Tuo tarpu senos statybos blokiniame name šeštą ryto jus gali prižadinti per bendrą su kaimynu rozetę sklindantis Lietuvos radijo laidos žemdirbiams garsai.

Savas būstas – normalu

Deja, negaliu užtikrintai atsakyti, kokį būstą Jums rinktis. Tačiau viena aišku – norėti turėti atskirą, nuosavą būstą – normalu ir sveikintina. Kažko laukti metus ar dešimtmetį, jei gyvenate aplinkoje, kurioje jums ar „sugyventiniams“ reikia jaustis nepatogiai, nėra išeitis. Kainų klausimas – visai kas kita, tačiau, kaip ten bebūtų, ne „naujumas“ ar „senumas“ lems, kaip gyvensite jau įsikėlę į savo būstą, o tai, kaip jame jausitės, ar pagerės jūsų gyvenimo kokybė, ar jausitės saugiau ir patogiai.

Taip pat svarbu, ar jūsų pasirinkimu džiaugsis jūsų vaikai ir net kaimynai – jei tarp jūsų nebus sutarimo ir supratimo, jausitės patekę ne į savo aplinką ir jos gniuždomi. Naujas ar senas nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog skirtingos aplinkos, kuriose gerai jaučiasi skirtingi žmonės. Kuriai iš tų grupių priklausote jūs – tik jūs sau ir galite atsakyti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)