Lietuvių vaikai - "lyderiai"
Pasaulinės sveikatos organizacijos atlikti tyrimai rodo, kad tyčiojimasis plačiai paplitęs įvairiose pasaulio šalyse: Anglijoje, Italijoje, JAV, Japonijoje ir kitose. Prieš kelerius metus atliktas tyrimas rodo, kad iš 28 tyrime dalyvavusių šalių Lietuvos moksleiviai pirmauja - čia tyčiojamasi labiausiai. Net 14 procentų apklausoje dalyvavusių moksleivių sakė, kad prie jų priekabiauta kartą ar daugiau per savaitę. Apie 12 procentų apklaustų berniukų ir 6 procentai mergaičių prisipažino, jog ir patys tyčiojasi iš kitų vaikų. Mažiausias rodiklis Švedijoje - ten priekabiavimu skundėsi tik 2,3 procento vaikų.
Siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į tyčiojimąsi mokyklose Vaiko raidos centras bei Vaikų linija (8-800-11111) inicijuoja kampaniją "Nustok tyčiotis". Įvairiuose miestuose organizuojami seminarai "Priekabiavimas ir jo prevencija mokykloje", kuriuose psichologai bendrauja su pedagogais, socialiniais pedagogais, siekia suteikti jiems informacijos, kaip mokyklose spręsti šią problemą. Mokymo įstaigose dirbantys specialistai pripažįsta, kad paliesta iš tiesų skaudi tema. Vaikams ir tėvams išleista knygelė, lankstinukų apie tyčiojimąsi. Prie kampanijos prisidėjo ir garsūs visuomenės žmonės. Išspausdinta kortelių su Nomedos Marčėnaitės bei Vytauto Šerėno vaikystės nuotraukomis bei pasakojimais apie mokykloje išgyventus sunkumus.
kai bijo būti skundikais
"Dažnai tenka susidurti su nuostatomis, jog tyčiojimasis ar priekabiavimas neva yra normalus reiškinys, to neišvengsi, taip buvo ir bus", - apgailestavo Vaikų linijos vadovas psichologas Robertas Povilaitis.
Lietuvoje tyčiojimasis - kasdienis reiškinys, jis egzistavo ir prieš 40 metų. Priekabiavimą patys išgyvenę tėvai įsitikinę, jog kitaip ir būti negali. Klaidingai manoma, kad tyčiojimasis liečia tik nedaugelį moksleivių, todėl ir bėdos nėra. Tačiau tyrimai rodo, kad su tuo susiję visi vaikai, ne tik priekabiautojas ir auka. Moksleiviai dažnai teigia, jog priekabiavimą stebėti yra nemalonu, ir mano, kad aukoms reikėtų padėti, bet retai imasi kokių nors veiksmų, jog pakeistų situaciją.
Priekabiavimą stebintys vaikai bijo, kad padėdami kitam patys gali tapti aukomis ir būti skriaudžiami. Kita vertus, jie dažnai jaučia kaltę, jog nepadeda priekabiavimą patiriantiems vaikams, bet bijo pranešti kam nors apie tai ir tapti skundikais. Kartais moksleiviai pasiduoda bendraamžių spaudimui ir patys pradeda kabinėtis, tyčiotis iš kitų vaikų.
Kampanijoje "Nustok tyčiotis" dalyvauja ir garsūs visuomenės žmonės - Nomeda Marčėnaitė bei Vytautas Šerėnas. Išleistos kortelės su jų vaikystės nuotraukomis ir pasakojimais apie mokykloje patirtus sunkumus.
Kūrybiškumo mokykla?
Dažnai suaugusieji tiki, kad priekabiavimas ar tyčiojimasis grūdina vaikus, suteikia jiems tvirtybės, taip jie mokosi kovoti. "Tai senos "tradicijos". Ilgą laiką buvo teigiama, kad išbandymai sovietinėje armijoje tik užgrūdina jaunuolį gyvenimo sunkumams", - aiškino Povilaitis.
Deja, tyrimai rodo, kad priekabiavimą išgyvenantys vaikai patiria stresą, dažnai būna neramūs, nes jaučiasi įvairiose situacijose nesaugūs. Tokie vaikai dažniau nei kiti būna liūdni, prislėgti, nepasitikintys savimi, prasčiau save vertina.
Manoma, kad patirtos patyčios gali sukelti ir tam tikrų somatinių negalavimų. Nuolatinė streso būsena lemia galvos skausmą, pykinimą, sutrinka virškinimas, miegas.
Priekabiavimą patiriantys moksleiviai turi ir bendravimo rūpesčių: jiems gali būti sunkiau užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, sunkiau prisitaikyti, bendraudami jie labai nedrąsūs, jaučiasi nesaugūs. Beje, dėl nuolatinių priekabių ir bejėgiškumo vaikams gali kilti minčių apie savižudybę. Pernai nusižudė 41 nepilnametis, viena iš priežasčių - tyčiojimasis ir priekabiavimas.
Be to, tyčiojimasis gali mokyti vaiką elgtis agresyviai. Neretai pasitaiko situacijų, kai besityčiojantys nepilnamečiai anksčiau yra patys nukentėję nuo bendraamžių. Vaikystėje patirtas priekabiavimas gali atsiliepti ir vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas tyrimas parodė, kad jaunuoliai, kentėję nuo bendraamžių vaikystėje, prasčiau save vertino ir dažnai sirgo depresija.
Tyčiojimasis veikia ir tų, kurie tyčiojasi, elgesį. Jie gali pradėti elgtis agresyviai ne tik su bendraamžiais, bet ir su kitais aplinkiniais. Vėlesniame amžiuje tai reiškiasi net nusikalstamu elgesiu.
Kaip padėti vaikui, jei jis patiria bendraamžių patyčias?
Sužinojus, kad jūsų atžala patiria bendraamžių patyčias, gali būti pikta arba liūdna. Kartais moksleiviai Vaikų linijai pasakoja, kad nedrįsta tėvams sakyti apie patiriamą priekabiavimą, nes bijo juos nuliūdinti. O kartais nutylima, nes baiminamasi, jog tėvai nepatikės arba tiesiog sakys: "Nekreipk dėmesio!"
Jei vaikas papasakoja, kad patiria bendraamžių patyčias, pirmiausia išklausykite jį. Leiskite išpasakoti viską, kas jam nutiko.
Pasakodamas apie bendraamžių patyčias vaikas gali laikyti save skundiku. Būtinai pasakykite, kad jis gerai padarė papasakodamas jums apie tai. Nepulkite sakyti: "Nebūk skystablauzdis, juk tave tik erzina!", "Visa tai praeis...", "Tvarkykis su tuo pats". Vaikas pats vienas nesusitvarkys su priekabiavimu. Jei vaikas pasakoja apie tai, jis prašo jūsų pagalbos.
Nekaltinkite vaiko dėl patiriamų patyčių sakydami: "Pats esi kaltas dėl to..." Vaikai nėra kalti dėl to, kad iš jų tyčiojamasi.
Galbūt nujaučiate, kad jūsų vaikas patiria priekabiavimą, tačiau nedrįsta jums nieko pasakoti. Tuomet gal galite paklausti apie tai savo vaiko draugų ar mokytojų. Labai svarbu, kad jūsų vaikas kam nors papasakotų apie patiriamą priekabiavimą. Jeigu jis atsisako apie tai kalbėtis su jumis, pasiūlykite pašnekėti su kuo nors kitu - šeimos nariu, mokytoju arba paskambinti į Vaikų liniją (nemokamas numeris 8-800-11111).
Kai vaikas pasakoja apie patyčias, labai svarbu, kaip jūs reaguojate ir elgiatės toliau. Nevertėtų elgtis skubotai, pavyzdžiui, pulti susitikti su priekabiaujančio vaiko tėvais. Gali būti, kad būtent tokio elgesio jūsų vaikas bijo. Jis gali baimintis, kad dėl to priekabiavimas tik dar labiau sustiprės.
Būtinai aptarkite su vaiku, ką ir kaip toliau daryti. Galbūt galite vaikui pasiūlyti užrašyti, kaip iš jo tyčiojamasi.
Aptarkite galimybę drauge nueiti pasikalbėti su mokytojais. Gali būti, kad vaikas norės kalbėtis ne su savo auklėtoju, o su kitu mokytoju, su kuriuo jaučiasi saugiai. Labai svarbu, kad kalbėtumėte su mokytojais apie patyčias, kad jie žinotų, kas vyksta. Gali būti, jog šaipomasi ne tik iš jūsų vaiko, bet ir iš kitų. Nemanykite, kad jūs keliate nemalonumus mokytojams ar veltui eikvojate jų laiką. Galite pasikalbėti ir su mokyklos direktoriumi ar pavaduotoju, su jais pasitarti, kaip reaguoti į situaciją, elgtis toliau.
Prisiminkite, kad sumažinti ar sustabdyti priekabiavimą - ne vieno žmogaus jėgoms. Efektyviam šios problemos sprendimui reikia aktyvių mokytojų, mokyklos administracijos, tėvų ir moksleivių pastangų.
Priekabiavimas nesiliauja iš karto. Tam reikia laiko. Padrąsinkite savo vaiką ir toliau pasakoti jums apie tai, kas vyksta.
Labai svarbu, kad vaikui sakytumėte, jog jį mylite ir stengiatės padaryti viską, kas įmanoma, kad jis jaustųsi saugus.
