Pasišnekėjus su vaiku jūs išsiaiškinate, kad jis bijo pabaisų. Jos ateina jo pagrobti, o gal ruošiasi užpulti ir tėvus, kol jie miega. Tos pabaisos, jo nuomone, gali bet kada ateiti iš tamsos, todėl jis nemiega. Užuot miegojęs, jis guli savo lovytėje ir klausosi, kas darosi kambaryje. Kažkas girgžda - ir jis įsitikinęs, kad tai - pabaisa. Kažkoks tamsus šešėlis kampe - na ir kas, kad tai tik numestas ant kėdės chalatas?
Kai sutemsta, pasaulis keičiasi - jis tampa baisus ir nenusakomas. Ir tik viena gali jį nuraminti - mama ar tėvelis, kurie sėdės, o dar geriau - gulės šalia. Girdint jų ramų kvėpavimą ar jaučiant ranką, pabaisos darosi nebe tokios baisios. Tuomet galima ir užmigti.
Žinoma, iš šalies žiūrint, jūsų vaikas tiesiog jautrus ir tiesiog daug įsivaizduoja. Jis fantazuoja, ir jums lengva jam pasakyti: neišsigalvok, jokių pabaisų nėra. Jis žino, kad jų nėra, bet taip pat žino: jų nėra, kai jūs tai sakote. Tačiau jis nėra tikras, ar jų neatsiranda, kai jūs išeinate į savo kambarį. Padrąsinimai, o taip pat įvairios raminančios žolelės tik kuriam laikui apmalšina jo baimes. Taigi kartais jį tenka vesti pas psichoterapeutą ir pasitikėti gilumine psichologija.
Kodėl vaikai įsivaizduoja tas pabaisas? O kad jiems prireikia tai daryti, psichologai žino seniai ir žino, kodėl. Giluminiams psichologams aišku, jog tokiu būdu vaikai personifikuoja, t.y. suteikia žmogišką pavidalą savo pačių agresijai, nerimui ir kaltei. Taip, jūsų vaikas pasąmonėje pats jaučiasi pabaisa, ir suvokti šitai jam būtų per daug baisu.
O kodėl jis - pabaisa? Todėl, kad jis jau yra tokiame amžiuje, kai labai gerai žinoma, kas yra „geras vaikas“. Jis myli tėvus, tačiau nežino, kad ant tėvų taip pat galima labai pykti. Tačiau tiesa ta, kad galima su tėvais konkuruoti, galima nekęsti atskirų jų bruožų, galima nuo tėvų pavargti ir galima susirgti. Tačiau visi nemalonūs dėl to kylantys jausmai - uždrausti. Juos gali jausti tik pabaisa.
Galima jausti tik meilę. Todėl vaikui iš tiesų parankiau manyti, jog agresijos šaltinis - ne jis. Juk jis nežino, ar neatsitiks taip, kad jo paties agresija virs tikrove ir iš tiesų sunaikins vieną ar abu tėvus!
Kai jis jaučia vieną iš tėvų šalia, jo agresyvios fantazijos neišsipildo, ir jam palengvėja. O nematoma, niekad nesugaunama tamsi figūra, kuri slepiasi tamsoje ir išnyra, kai išjungiamos šviesos ar užmerkiamos akys, tuomet pasirodo visai ir ne galinga. Iš tikrųjų, užmigdami mes ir atsiduodame savo pasąmonei, ir vaikas, kurio pasąmonėje gyvena pabaisa, sau to leisti negali! Todėl jis ir nemiega, kad galėtų, tarsi koks naktinis sargas, budriai saugoti jus nuo pavojų. Nesvarbu, kad šiuos pavojus jis susikūrė pats...
Atkreikite dėmesį, kad vaikas šiuo metu aiškiai prisiriša prie jūsų ir pavyduliauja, jei jūs turite draugą ar darote ką nors malonaus su vyru. Kartais jums atrodo, jog vaikas nori jus išskirti: jis siekia padaryti taip, kad tarp jūsų ir draugo (ar vyro) negalėtų vykti intymūs santykiai:
• Praviros durys į vaiko kambarį neleidžia jums skleisti seksualinių garsų;
• Sūnus bando miegoti su mama, o dukra - su tėčiu;
• Vaikas skundžiasi jums tėvu ar skundžiasi tėvui jumis;
• Savo ašaromis ir baimėmis jis verčia jus praleisti daug laiko su juo.
Ar tai reiškia, kad vaikas savo baimių pagalba jumis manipuliuoja? Žinoma, tačiau daro tai ne visai sąmoningai. Jis netgi gali labai nuoširdžiai sutikti su tuo, kad jums būtų gerai ištetėkti (jei jūs vieniša), kad praleistumėte laiką su tėčiu (jei jūs ištekėjusi), kad baimės jam trukdo, ir jis norėtų jų atsikratyti. Jis nuoširdžiai nesupranta savo pasąmonės.
Labai gražiai šis reiškinys pavaizduotas sename prancūzų fantastiniame filme „Uždrausta planeta“. Vienoje planetoje senas mokslininkas atrado nesuprantamą jėgą, griaunančią čia atvykstančius kosmonautus. Mokslininkas kuria apsauginį skydą, o tuo metu jo jaunoji graži dukra susipažįsta su naujai atvykusiu kosmonautu. Paslaptinga jėga kažkodėl sustiprėja ir su ja tenka vis aršiau kovoti... Nors, kaip vėliau paaiškėja, ši jėga - ne kas kita, o paties mokslininko agresyvi sielos dalis, apimta tėviško pavydo, kuri paslaptingoje planetoje virsta materialia jėga.
Taigi jūsų vaiko baimės greičiausiai susijusios su jo pavydžia agresija. Todėl padėti jam galima su ta sąlyga, kad:
• Psichoterapeutas atpažins vaike šią jėgą ir padės ją išreikšti kita forma.
• Jūs pati sugebėsite priimti savo ir vaiko agresiją, nekaltindama nei vaiko, nei savęs.
• Jūs nepasiduodate vaiko manipuliacijoms ir išliekate tvirtoje sąjungoje su vyru ar draugu.
Dažniausiai psichoterapeutas pataria vaiką guldyti atskirai nuo tėvų ir užsidaryti savo miegamajame. Tai neleidžia vaikui manipuliuoti sutuoktiniais. Taip pat su vaiku psichoterapeutas žaidžia įvairius žaidimus, kur vaikas pakaitomis tampa tai agresoriumi, tai gynėju. Jis duoda mažam pacientui piešti, lipdyti ir žaisti su lėlėmis, ir dažniausiai pastebi, kad vaikas darosi agresyvesnis. Vietoj to, kad drausmintų vaiką, jis duoda jam suprasti, kad jausti pyktį ir pavydą yra normalu. Dabar jau ateina jūsų eilė.
Jūs galite pastebėti, kad vaikas mažiau bijo, tačiau darosi irzlesnis ir piktesnis. Kad jums būtų lengva tai toleruoti, būtų gerai patiems priimti kai kuriuos savo jausmus. Gali būti, kad jūs taip pat kažko bijote - taip, ir jumyse yra pabaisų. Tad reikia išmokti priimti save tokius, kokie esate.
Ir štai ateina diena, kai jūs abu nebebijote! Ir jums, ir jūsų vaikui tai yra didelė garbė, nes jūs nesislėpėte nuo savo vidinių pabaisų, o drąsiai pažiūrėjote joms į akis. Juk sakoma: „Pažiūrėk į akis baimei - ir ji išnyks“.
