Vos pramerkęs rytą akis, Saulius su šypsena pareiškia:
-Koks stebuklingas tas gyvenimas! Vos prasidėjęs vakaras iškart pavirto rytu. Nespėjau ir pastebėti. Aš dar noriu pagulėti, aš labai įsimylėjęs savo lovą.
-Gerai, Sauliuk, kol pusryčius paruošiu – gulėk.
Pagulėjęs gal penkias minutes, Saulius šoka iš lovos ir pradeda tampyti ąžuolines kėdes.
-Aš šiandien statysiu ką tik norėsiu!
Pirmiausia jas nutempia prie tetuko lovos. Apžiūri statinį – netinka. Nuneša atgal prie stalo ir sustato atbulai. Dabar lyg ir gerai.
-Aš, mamyte, pastačiau namą. Norėsi su manim gyventi?, - patenkintas Sauliukas guli po stalu ant grindų, - tik man čia labai tiktų kilimas.
Paduodu seną dekį – dabar ir kilimas ir užklotas – jauku.
-Mama, ateik, gyvensime kartu, - vis kviečia Saulius, bet aš bandau išsisukti. Nepavyksta ir aš priversta keturpėsčia, keturlinka susirietus spraustis po stalu. Netelpu, nors vietos, rodos, ir pakaktų. Turbūt kaulai jau per daug tarpusavy suaugę...
-Tai nieko, galėsi gyventi ant stogo, tik reikės palapinę pasistatyti.
Nepavykus mums kartu apsigyventi, einame pusryčiauti.
Po pusryčių aš knibinėjuos aplink gėles. Sauliukas labai susidomėjęs, ravi ir vis klausia, ar teisingą žolę išrovė. Viskas gerai.
-Mamyte, sukask man daržą, - prašo vaikas, - tokį visai nedidelį, kad man tilptų trys gėlės.
-Sauleli, man tikrai nepavyks, aš tos pievos neįkasiu, daržus kasti - vyrų darbas. Gal tetuko palaukime, - stengiuosi pratempti laiką, viliuosi, kad Saulius užmirš šį sumanymą.
-Tai nieko, man tiks ir kurmiarausis! - greitai nusprendžia Saulytis ir paėmęs kastuviuką bėga daržininkauti. Kurmiarausis gražiai sukasamas, išlyginamas ir apsodinamas gėlėmis.
-Mamyte, dabar pasidomėk mano gėlėmis.
Einu domėtis.
-Ir ką gi tu čia, Sauleli, pasodinai? Kokios gėlės čia auga? Gal jas ir palaistyti reiktų?
-Nežinau, kokios gėlės. Gal tu man pasakyk.
-Aš čia matau du dobiliukus, pienę ir kraujažolę.
-Ką tokią? Klaujarožę?
-Ne- kraujažolę. Kraujo žolė, - aiškinu.
-Pas mane bus klaujarožė. O kiek laiko mano gėlės augs? Tas daržas išbus iki žiemos?
-Manau, kad ne, juk tu gėles be šaknų susodinai. Jei gerai kasdien laistytum – gal porą savaičių ir išsilaikytų.
-Tai man užteks. Aš klaujarožę su šaknim sodinau, tik ji išvirto.
Po kelių minučių vėl atbėga Sauliukas:
-Tai tu pasidomėk mano gėlėmis, niekas visai manim nesirūpina.
-Tai kad aš jau pasidomėjau, Saulyti. Viską žinau – kokios gėlės auga, kurios su šaknim, kurios be šaknų.
-Tu mažai domiesi manim, vaikais reikia rūpintis, - įsižeidęs pareiškia Saulius.
-Tai ar aš nesirūpinu? – nustembu, - pažiūrėk, kaip gražiai tu augi, sotus, linksmas, gražiai aprengtas.
-Rūpintis vaiku – reiškia su juo žaisti, užsiimti, piešti ir visą laiką kalbėtis.
Negaliu nesutikti.
Aš einu į namą ir Sauliukas iš paskos. Iš virtuvės girdžiu, kaip perstatinėjamos ąžuolinės kėdės.
-Aš pastačiau tą juodą namelį ir dabar kalsiu geležį. Tau reikės geležies? Čia labai reikalingas darbas! Aš galėsiu tau nukalti televizorių ir visai už dyką atiduoti.
-Čia, Sauliuk, turbūt kalvė, o tu, matomai, kalvis. Ačiū tau už televizorių, tik ar rodys ką nors tas geležinis televizorius?
-Žinoma! Ką tik nori. Ir be disko, ir be rozetės. Pasistatai ir žiūri ką tik nori. Matai, koks mano darbas svarbus! Svarbesnis nei gydytojo.
-Na, gydytojo svarbesnis, - čia jau aš nesutinku, - manau, svarbiau, kai tu išgydai žmogų, nei kai gali žiūrėti televizorių.
-Teisingai, - pagalvojęs sutinka Saulius. Bet ir mano darbas be galo svarbus. Geležies juk ir gydytojui reikia.
Sutariame.
-Aš galutinai nutariau, kad susigrąžinsiu Ugnę, - staiga pareiškia Saulius, - susigrąžinsiu ir mes tuoksimės. Kaip aš laukiu darželio! Tada mes susitiksime ir aš apie tai pasakysiu Ugnei. Kai tuokiesi, svarbiausia turėti žiedus.
- O aš manau, kad tuokiantis svarbiausia meilė. Reikia mylėti vienas kitą, tada ir be žiedų gali apsieiti.
-Tai čia viskas tvarkoj, Ugnė sakė, kad jai be galo patinka meilė, - nepasimeta Sauliukas. Mano draugai man niekada nemeluoja.
-Bet tu per vasarą taip ir neišmokai rašyti. Kaip tu pasirašysi?
-Išmoksiu, man Ugnė parodys, ji moka skaičiuoti net iki trylikos.
-O kur jūs gyvensite?
-Name. Nusipirksiu namą ir mes dviese gyvensime. Svarbiausia – šeima. Labai blogai bešeimiui ir benamiui. Mes pagimdysime vaikų ir bus tikra šeima.
-O kada jūs tų vaikų turėsite?
-Žiemą.
-Bet, Sauleli, taip nebūna, kad vaikai vaikus gimdytų, vaikams dar ir tuoktis negalima.
- Mama, kaip tu nesupranti – svarbu ne didumas, ne ūgis, svarbu norėjimas! Mes labai stengsimės.
-Tai, Sauleli, o iš kur tu namą gausi? Juk namas labai brangus.
-Aš dirbsiu, - sušunka Saulius ir nubėga i savo kalvę.
Girdžiu, kaip Saulius kala „geležį“ – prisinešęs į kambarį malkų, daužo tarp kėdžių jas viena į kitą ir krauna į dubenį. Ilgai. Po to rimtas, susimąstęs ateina su savo geležim pas mane.
-Mama, o kodėl man niekas nemoka pinigų už darbą. Kaip aš namą pirksiu?
-Tai kad, Saulyti, tavo geležis netikra, tai ir pinigai būtų netikri.
-Tai man tiks ir netikri.
- Bet už netikrus pinigus nusipirksi tik netikrą namą, - aš šiandien kažkodėl labai stengiuosi sugrąžinti savo vaiką į realybę. Matyt, šiandien man fantazijos stoka.
- Gerai. Aš kol kas gyvensiu vienas. Vilniuje, urvuose prie pilies. Su kiškiais. Ir valgysiu kopūstus, - supykęs nueina Saulius.
Iki vakaro Sauliukas iš konstruktoriaus stato namą pliušiniam šuniukui. Aš skaitau knygą ir prašau, kad truputį netrukdytų. Ramybės turiu gal septynias minutes.
-Mama, gal jau galiu kalbėti?,- nedrąsiai prisiartina mano vaikas.
- Kalbėk, - šypsausi.
-Tu pažiūrėk, koks namas! Tik pažiūrėk į vidų – su langais, su durelėmis, su dviem kaminais – vienas atsarginis. Būtinai pažiūrėk dureles. Ir stogelis yra.Galėsim visi kartu gyventi?
-Būtinai!
Einame miegoti. Sauliukas rimtas mąsto:
-Aš būsiu visadarbis. Tai labai geras gyvenimas.
-O ką tai reiškia – visadarbis?
-Tai tada, kai tu dirbi ir ugniagesiu, ir gydytoju, ir šiukšlininku. Ir statybininku, ir daržininku. Kaip tik nori.
-O ką daro šiukšlininkas? - nustembu.
-Šiukšlininkas iš šiukšlių gamina visokius gerus daiktus. Kad neterštų žmonės gamtos. O dabar pasek pasaką. Apie Sauliuką. Iš gyvenimo - kaip Sauliukas namus statė žvėreliams. Visiems.
Užrašė ir atsiuntė Ina Ogenskienė
