Tą rytą Sauliukas nubudo kažkodėl piktas ir suirzęs. Burbtelėjęs „Labas rytas“, jis tyliai guli savo lovoje. Mes, didieji, kalbamės tame pačiame kambaryje apie savo reikalus, kurie Sauliui turbūt nelabai įdomūs.
-Netrukdykit! - sušunka Sauliukas.
-Tai ar mes tau trukdom, - stebiuosi, - mes gi tavęs nekalbinam.
-Bet aš galvoju, o jūs man trukdote galvoti. Mano galvojime būna vaizdas ir garsas, kai jūs kalbate, aš negirdžiu garso.
-Tai apie ką jau taip galvoji?
-Apie ką, apie ką – apie Ugnę, žinoma.
-A a a , tuomet rimta, - mes kalbamės tyliau.
Tačiau greitai Sauliuko nuotaika pasitaiso ir jis jau kuria dienos planus:
- Šiandien vėl būsiu kalvis, vėl kalvę pasistatysiu ir gaminsiu geležį. Tau reikės geležies? Bet kad ne! – staiga prisimena Saulius, - šiandien juk būsiu piratas! Gerietis piratas, - pasitaiso. Vakarykštė ,, Sinbado kelionė“ nepraėjo nemačiom.
-Tai juk gali būti visadarbis, kaip ir sakei – ir kalvis, ir gerietis piratas.
-Nee, būsiu tik piratas, taip tikriau.
Po pusryčių vykstame statyti laivo. Dirbame lauke, sunkias kėdes sunešioja Vilius. Šį kartą pagrindinis laivų statytojas – architektas esu aš. Saulius pasitiki ir labai džiaugiasi rezultatu:
-Tu, žinok, mamyte, gali tikrus laivus statyti, turėsi naują darbą.
Na, laivas ir man patinka – didelis, erdvus, geltona taburetė, pastatyta viršuje, virsta kapitono tilteliu. Iš kelių pagalių ir virtuvinio rankšluosčio padarome burę, iškeliame puikią vėliavą. Saulius, pasižiūrėjęs į save per veidrodį, pareikalauja pirato kepurės. Pasiknisę senienose, susirandame dar geriau – juodą piratišką skarelę ir mėlynai-baltai dryžuotus marškinėlius, su kuriais jau prieš gerą dešimtmetį piratavo Vilius. Tiesiog puiku! Rankose – tvirtu piratišku ginklu virtęs senoviškas stalo peilis. Ir – pirmyn į jūrą! Laive laisvai sutelpame dviese.
-Tu, mamyte, galėsi būti kapitono padėjėja, o aš – kapitonas.Tik tau reikia dryžuotų marškinių.
Marškinius randame tik išilginiais dryžiukais, bet Sauliui toks vaizdas beveik tinka, tik ant galvos reikia ko nors rimtesnio. Nutariame, kad pakankamai piratiškai atrodys atvirkščiai uždėta kepurė su snapeliu.
- O kas bus mūsų priešai? Turbūt tie du likę jūrininkai, kurie plaukioja dideliame rudame laive, - čia Saulius turi omeny name likusius tetuką ir Vilių, - o! Vienas jau priplaukė artyn, puolame! - ir Saulius, smarkiai mojuodamas rankomis, vaizduodamas kaip plaukia audringoje jūroje, per pievą vejasi tetuką. Labai greitai sugrįžta:
-Aaa, šitas buvo gerietis, susitarėme.
Netrukus tas pats vaizdelis pasikartoja su Vilium. Tas priešas, pasirodo, irgi gerietis, nėr kaip pulti.
-Ai, gal geriau tas kapitono tiltelis būna staliukas valgymui, - derisi Saulius. Jam šiandien, matyt, labai trūksta karingumo. Nubėga atsinešti didelio medinio, dar prosenelio drožto šaukšto ir metalinės lėkštės.
-Virsime sriubą. Sriuba bus piratiška – iš mėsytės, persikų, makaroniukų, cukraus, tomatų, ir sūrio.
-Tai jau tikrai piratiška, Sauliau, tokia sriuba tik priešus vaišinti...
-O tu paragauk, - kiša man šaukštą, - ypač jaučiasi persikai ir tomatai.
-Mmma... Nieko, nieko, - sutinku, kad tik mūsų laivo kokas neįsižeistų.
Ilgai plaukioti nebegaliu, manęs laukia name pradėtos perstatinėti lovos ir viskas, kas buvo sudėta į jų vidų – seni paplėkę dekiai, senovinės muziejinės austinės lovatiesės, užuolaidos - name gyvenusios močiutės palikimas. Siūlau Sauliui susirinkti įgulą iš pliušinių žvėrelių ir plaukti tolyn, bet vaikas entuziazmu netrykšta:
-Mano jūra visai netikroviška – paprasta žolė. Jokių bangų, žalia ir viskas.
-Tuoj, Sauliau, bus tau jūra, - man kyla idėja, kaip naudinga suderinti su maloniu. Visas lovatieses, antklodes, užuolaidas ir dar kaži ką iš to „muziejaus“ aš išnešu į lauką ir sukloju pievoje – kas pradžius, išsivėdins saulutėje, ką po to vis vien išmesiu. Mūsų kiemas virsta milžiniška spalvota, banguojančia jūra. Saulius laimingas plaukia laivu, o po to šoka į bangas ir plaukia nardydamas putotame vandenyje.
-Pažiūrėk, koks šiltas vanduo! Nerk pas mane!
Plaukiojame dviese, raičiodamiesi po mūsų keisto kvapo muziejines vertybes. Iš miestelio mūsų kiemas turbūt atrodo kaip keliaujantis čigonų taboras. Visa viltis, kad per krūmus ir berželius taip gerai viskas nesimato. Bet linksma visiems, ypač tiems dviems priešams, kurie pasiliko name ir dabar perstatinėja lovas.
Vilius, matyt pavargęs nuo jam kiek neįprasto fizinio darbo, eina paplaukioti ant vienos iš mūsų bangų. Saulės atokaitoje, su knyga. Bet graikų legendos ir mitai jį žavi labai neilgai ir Vilius nutaria padeginti pilvą, o skaityti veidu į saulę dar niekam nepavyko. Prie jo prisijungia ir Sauliukas. Guli abu bambas išvertę, veidus prisidengę kepurėmis - taip ir norisi pribėgus apipilti šaltu vandeniu. Susituriu.
Sauliukas ilgai neištveria, tuoj atbėga ir klausia:
-Na, ar aš labai įkepęs?
-Nesupratau, Saulyti – kaip tai įkepęs?
-Na, ar rudas?
-Tai reikia sakyti įdegęs, - pataisau.
-O koks skirtumas – įkepęs, ar įdegęs, vis vien rudas.
Logiška.
Iki pietų mes plaukiojame po įvairias jūras, gaudome ryklius, banginius, kovojame su kitais piratais, kurie plaukia ant geltonų taburečių iš kitų jūrų ir vandenynų. Kyla vėjas, drasko mūsų burę, plėšo popierinę vėliavą. O ir plaukioti nusibodo – turbūt jūros liga užpuolė. Sauliuką visai nesunkiai prie kompiuterio ekrano nuvilioja Vilius. Man dar reikia susirinkti mūsų jūrą – vakaras rugpjūtį ateina greitai, tuoj ir rasa.
Vakare Sauliukas guli lovoje ir laukia pasakos. Aš dar kuičiuosi, plaunu paskutinius puodelius, prausiuosi.
-Jau? – nekantrauja Saulius.
-Palauk, tuoj.
Po minutės vėl:
-Na, jau? Kada seksi pasaką?
-Kai atsigulsiu, tai ir seksiu, palauk truputėlį.
Nepraėjus ir minutei vėl:
-Tai ar jau? Mano kantrybė labai trumpa.
-Sauliuk, leisk susitvarkyti, kad ramiai galėčiau susikaupti pasakai.
-Gerai, - išgirstu, bet per kelias ateinančias minutes Saulius mane dar kokius penkis kartus paragina.
Pagaliau aš lovoje ir galiu sekti pasaką.
-Tai apie ką, Saulyti sekti pasaką?
-Nežinau.
-Tai galėjai sugalvoti, kol čia šūkavai…
-Gal kokią labai seną, kur aš beveik neprisimenu, bet ne iš knygučių.
- Tai gal apie namelį ir jo spalvoto stiklo langelį? Prisimeni tokią?
Tą pasaką aš sekiau prieš gerus metus ir pati nelabai atsimenu smulkmenų. O Sauliukas prisimena:
-Gerai! Ten langelis buvo su ratukais, visur važinėjo, po to buvo audra, jis išsiterliojo... O po to neatsimenu.
-Taigi, pasaka apie namelį ir jo spalvoto stiklo langelį.
PASAKA APIE NAMELĮ IR JO SPALVOTO STIKLO LANGELĮ
Vieną kartą gyveno toks neįprastas namelis. Na, iš pažiūros jis buvo visai normalus – su raudonu stogeliu, žaliomis durelėmis, gražia pinta tvorele ir keturiais langeliais. Bet vienas jo langelis buvo nepaprastas, netgi, sakyčiau, beveik stebuklingas - jis buvo spalvoto stiklo ir su ratukais.
Namelis labai didžiavosi tuo langeliu ir labai jį mylėjo. Jis kiekvieną rytą atsibudęs pirmiausia pasižiūrėdavo pro spalvotus savojo langelio stikliukus. Pasižiūri pro vieną kampuką - mato raudoną mišką, mėlyną saulę, žalius debesėlius. Jei pažvelgia pro kitą kampuką – saulė, žiūrėk, jau žalia, debesėliai rausvi, o miškas tamsiai mėlynas. Galima pažiūrėti ir per vidurį langelio – tuomet viskas žėri auksu, arba būna sodriai žalia – nelygu langelio nuotaikai.
Ir dar – tas spalvoto stiklo langelis turėjo ratukus ir važinėjo kur panorėjęs. Kartais jis būdavo ant pietinės sienos ir pro jį matydavosi miškas, kartais per naktį nuvažiuodavo iki šiaurinės sienos ir ryte namelis grožėdavosi plačiais spalvotais laukais. O vakaruose matydavo spindintį upės kaspiną, kuris raibuliuodavo visomis vaivorykštės spalvomis. Labai retai, tik ypatingomis progomis, langelis nuvykdavo ant palėpės sienos, tuomet nameliui atsiverdavo plačiausi toliai ir nematyti grožiai.
Bet vieną naktį užėjo baisi audra - namelį merkė liūtis, pūtė baisiausias vėjas, nešė ant stogelio, durelių ir visų langelių purvą,medžių lapus, sėklas. Rytą spalvoto stiklo langelis buvo purvinas, nebegražus, visi spalvoti stikliukai buvo paprasčiausiai pilki ir pro juos vos skverbėsi saulė.
Išsigando langelis, susigėdo – kaip dabar pro jį žiūrės jo mylimas namelis, ką gi gražaus jis dabar gali pamatyti? Taip nuliūdo, nusiminė langelis, kad ėmė ir išvažiavo, paliko savo namelį. Važiavo jis liūdnas, net kelio nematydamas ir nejučiom suprato, kad atsidūrė visai nepažįstamam miške, kad aplink - nematyti medžiai, krūmai, skraido keisti paukšteliai ir laksto dar keistesni žvėreliai. Iš tiesų tie visi medžiai, žvėreliai ir paukšteliai buvo labai įprasti, bet mūsų langelis buvo matęs tik dulkėse besikuičiančius žvirblius ir kelias atskrendančias zylutes bei sodo obelis ir serbentus. Išsigando langelis, puolė į vieną pusę, į kitą, metėsi šen, metėsi ten ir pasiklydo visiškai.
Aplink – nė kelio, nė takelio, vien labai nejaukus miškas. Tik staiga kažkur tolumoj tarp tamsių kamienų ir šakų jis pamatė kažin ką spindint. Kaip galima greičiau, pindamasis ratukais už šakų ir šaknų langelis nuskubėjo į tą pusę. Ir ką jis pamatė?! Tai buvo nuostabi aukšta eglė, visa pasipuošusi spalvoto stiklo žaisliukais, kurie visom spalvom spindėjo patekėjusio mėnulio šviesoje ir neįprastai ramino langelį.
-Tu turbūt mano sesė, kad tokia spalvota ir graži! – šūktelėjo spalvoto stiklo langelis, bet eglė tik spindėjo ir tylėjo. Jau daug ramesnis langelis pasižiūrėjo į eglę ir pavargęs užmigo. Rytą jis nubudo sušalęs ir staiga prisiminė visus savo nuotykius, savo paliktą namelį ir baisiai nuliūdo. Jam labai rūpėjo, kaip dabar jaučiasi jo namelis, kaip jis be savo spalvotojo langelio... Turbūt liūdi, kaip ir jis...
Tik eglė – sesė spindėjo visais savo spalvoto stiklo žaisliukais ir truputį ramino langelį. Iš po eglės netikėtai išpūškavo dygliuotas ežiukas.
-Ė, labas! Tu turbūt tos dygliuotos ir spalvotos brolis, kad toks dygliuotas? Tai tu ir man brolis, nes ji turbūt mano sesė! –pasisveikino ir užšnekino ežiuką langelis.
-Nežinau, ar aš tau brolis, - atsakė ežiukas,- bet man ta pasipūtusi eglė tikrai ne sesė. Visi miško žvėreliai ją papuošė per Kalėdas, o šventėms praėjus, ji atsisakė nusiimti savo spalvotus žaisliukus ir dabar stovi tyli ir pasipūtus. O kas tu toks? Tokio žvėrelio aš dar niekada nemačiau.
-Aš ne žvėrelis, aš langelis. Paprasčiausias langelis, tik su ratukais, - langelis nedrįso prisipažinti, kad jo stikliukai spalvoti, tik labai purvini, mat ežiukas gali pagalvoti, kad ir jis pasipūtęs.
-O ką tu čia veiki, jei esi langelis? Dar niekad nemačiau nei medžio, nei krūmo su langeliu, – nusijuokė ežiukas.
-Aš pasiklydau. Išėjau nuo savo namelio, susigėdau, kad nešvarus, negražus ir išėjau. O dabar labai noriu grįžti, bet nežinau kelio.
-Tai niekai - aš tave išvesiu iš miško, o pakeliui dar ir upelyje nusiprausti galėsi. Čia tikrai vieni niekai, eime - nusijuokė ežiukas ir tikrai – labai greitai atvedė langelį prie upelio, padėjo jam nusiprausti.
-Ė, o tu labai gražus, pasirodo- spalvoto stiklo! Ir visai nepasipūtęs, ne taip, kaip mūsų eglė, - nustebo ežiukas, - važiuok, ten už upelio ir baigsis miškas, o ant kalniuko pamatysi ir savąjį namelį. Laimingai, gal dar susitiksim!
-Ačiū! – sušuko spalvoto stiklo langelis ir greitai nuvažiavo ieškoti savo namelio.
Namelis, kaip ir sakė ežiukas, buvo už upelio, ant kalniuko. Kaip jis apsidžiaugė, pamatęs savo langelį! Langelis viską papasakojo ir pasižadėjo niekad nepalikti savo mielo namelio – kas beatsitiktų. O namelis vėl galėjo grožėtis žalia saule, rausvais debesėliais, mėlynu mišku. Arba nuostabiu auksiniu bei sodriai žaliu vaizdu – nelygu langelio nuotaikai.
Užrašė ir atsiuntė Ina Ogenskienė
