BURTŲ DIENA
Jau iš vakaro mes nutarėme, kad rytoj su Sauliuku sodyboje pasiliksim vieni du. Broliai ir tėtukas važiuos į miestą, o mes karaliausim dviese.
-Ačiū, mamyte, kad tu taip šauniai sugalvojai! Pagaliau mes žaisime visą dieną ir tu kalbėsi tik su manim vienu! – labai nuoširdžiai džiaugiasi vaikas.
Saulius jau planuoja rytojaus dieną. Juk dviese galima tiek daug nuveikti.
-Mamyte, rytoj bus burtų diena. Išsipildys visi mūsų norai. Tu gi žinai, aš jau kartą tave paverčiau burtininke, tai rytoj išsipildys visi norai.
-O kokie bus tavo norai, Saulyti?
-Pirmas noras – kad aš būčiau viso pasaulio valdovas, kad būčiau turtingas ir turėčiau rūmus. Antras noras – kad aš vienam kartui nuvykčiau į stebuklų šalį. O trečias – kad vykčiau į tokią kelionę, kur niekad nebuvau ir kad tai būtų nematytas nuotykis. Turbūt tai bus Olandija. O koks bus, mama, tavo noras?
-O aš norėčiau atsidurti Uogų karalystėje.
Mano noras, manau, tikrai išsipildys, nes rytoj diedukas žada atnešti po kibirą juodųjų serbentų ir agrastų. Bet kaip reiks įgyvendinti Sauliuko norus? Čia tik burtai gali pagelbėti.
-Mamyte, tu tikrai atsidursi Uogų karalysteje, kur viskas bus uoginiai – ir sienos, ir langai, ir net elektra bus uoginė. Kur pažiūrėsi – vienos uogos. O Musytės koks bus noras? Gal ji norės visą dieną netrukdoma loti?
Miegoti einame jau įsivaizduodami rytdienos stebuklus ir burtus.
-Mamyte, kada pradėsime daryti burtus? – tai pirmi Sauliaus žodžiai, vos pramerkus akis.
-Po pusryčių, Saulyti. Tik tu man viską sakysi, ką reikia daryti. Tu vadovausi, o aš vykdysiu, - bandau dalintis atsakomybę dėl kol kas neįsivaizduojamų burtų. Bet Sauliui viskas aišku, jis abejonių šios dienos sėkme neturi, yra visas laimingas jau vien stebuklo laukimu.
Pusryčiai šį rytą suvalgomi šviesos greičiu.
-Viskas, eime daryti burtų!
-O ko tau prireiks burtams?
-Pirmiausia reikia puodo.Po to trupučio uogų, pagaliukų, stebuklingo akmens ir ugnies. Aš lauke bursiu. Iš suolo ir kėdės pasidarysiu stalą ir pradėsiu.
Į puodą keliauja penki serbentai:
-Kiek metų, tiek ir uogų, - paaiškina Saulius, - tau tai uogų reiktų pilno puodo.
-Tai gal , Saulyti, mažiau...Tiek žmonės negyvena, kiek puode uogų. Negi aš taip blogai atrodau?
-Tai tu burtininkė, nemirtinga, - susigriebia pasitaisyti Sauliukas.
Greitai puode atsiranda ir pagaliukai. Tik akmens, ir dar stebuklingo, pievoje nerandame.
-Aš nubėgsiu ant keliuko, ten daug akmenų, - pasisiūlo Saulius.Greitai jis grįžta nešinas mažu akmenėliu – didesnio neiškrapštė.
-Dabar reikia ugnies. Kur degtukai?
-Tai gal, Saulyti, apsieikime be ugnies? O tai su tikra ugnim sukelsim gaisrą – tikrai bus stebuklai! Gal tie burtai kaip nors kitaip veiks?
-Ai, gerai, apsieisiu. Tik reiks labai ilgai trinti pagaliukus.
Sauliukas ima pagaliukus ir trina. Iš pradžių sėdėdamas ant suolo, po to jau stovėdamas, po to vaikšto po pievą.
-O kiek tuos pagaliukus trinti? Gal užtektų valandos trupinėlio?
-Jei užtektų valandos trupinėlio, tai jau gali baigti.
Trupinėlis jau praėjo.
-Viskas, dabar lipk į puodą! Tu pirma.
-Tai kad, Saulyti, aš turbūt netilpsiu...
-Tilpsi, tik reikia pastatyti viena koją, o toliau puodas pats susiurbs, - įtikinamai aikškina Saulius. Ką gi – stenėdama lipu ant suolo, kišu puodan vieną koją, kurios, beje, telpa tik pirštai.
-Viuuuuu..., - tai puodas mane susiurbė. Dabar procedūrą kartoja Saulius. Po to mes, suglaudę delnus, stovim ties puodu ir kartojam burtažodžius. O po to sakom savo norus.
-Va, matai, mama, tu jau Uogų karalystėje! Pažiūrėk, aplink vien uogos, viskas iš uogų!
Tikra tiesa, aš labai gerai matau du kibirus uogų, kuriuos man dar reikės sudoroti. Ir nepadės čia ko gero ir burtai.
-O! Dabar ir mano norai pildosi! Žiūrėk, aš galingiausias valdovas. Eime statyti pilies.
-Statyk, Saulyti, tik gal geriau namie. Po to bus labai sunku sunešioti statybines medžiagas atgal į namus, o kambary galėsi ją ir nakčiai palikti.
Vėl į darbą eina sunkiosios ąžuolinės kėdės. Šį kartą jos virsta bajorų rūmais. Su keturiais miegamaisiais, garažu, kuris reikalui esant tampa dar vienu miegamuoju arba balkonu. Dar yra bokštas, kurio langai uždangstyti užuolaidom. Šiam tikslui panaudoti visi buvę rankšluosčiai.
-Sauleli, o čia ar netiktų kokia vėliava? Juk bajorų rūmai turi turėti kokį savo ženklą.
Saulius ilgai ir kruopščiai piešia popierinę vėliavą – su geltona juosta, pilimi ir saule. Aš tuo metu karaliauju savo Uogų karalystėje – su mediniu šaukštu, puodais ir bliūdais. Dar priešaky – kalnas stiklainių.
-O kas tą vėliavą pritvirtins?
-O gi eikime ir tvirtinkime. Ką nors juk sugalvosim.
Randame ilgą pagalį, klijų, lipnios juostos. Štai ir bajorų rūmai su tikra vėliava! Argi ne burtai? Taip bekuriant stebuklus ateina ir pietų metas. O mano Uogų karalystėje vis dar verda darbas.
-Galima, aš valgysiu savo rūmuose?
-Žinoma, - sutinku. Saulius valgo viename iš rūmų balkonų. Prisiteršia, prišnerkščia, aplink trupiniai, pomidorai... Pilnas balkonas.
-Sauleli, ir į ką gi čia panašu? Kur tu matei tokį nevalyvą bajorą?
-Ai, man nerūpi tvarka, man rūpi tik valdyti. Aš juk viso pasaulio valdovas, turiu tarnų...
Aš, žinoma, nujaučiu , kas tie tarnai. Greičiausiai gretimos Uogų karalystės valdovė...
Musytės norų įgyvendinti mums tą dieną nepavyko. Ji, ko gero, nesulaukusi mūsų dėmesio, nutarė nubėgti pas diedukus į miestelį. Mes per vėlai pastebėjome , kaip ji sprunka, šaukėme, vijomės, bet mūsų juodoji tik pabruko uodegą ir skuodė dar greičiau. Kažkas jai čia neįtiko... Teks mums savo šunytę parsivesti. Ir kibirą nuo uogų kaip tik nunešime.
-Sauliuk, ruoškimės. Eisime pas močiutę, nunešime kibirą, pasivaikščiosime, šuniuką parsivesime.
-Valio! Į kelionę! Gal tu nori važiuoti?
-O kaip mes važiuosime? Mašinos juk neturime.
-Turime karietą. Matai, kokia graži? Ir arkliai paruošti.
-Na, matau – graži karieta, arkliai geri.
- Tuomet sėskimės. Ir kibiro kaip tik nereiks nešti, ant sėdynės pasidėsime. Džik, - Saulius uždaro dureles.
-Džik, - ir aš užsidarau.
-Varom arklius! Tik gerai laikykis, arkliai stiprūs, gerai traukia.
Mes išvažiuojame. Arkliai bėga ristele, aš jau pradedu pavargti. Kibiras kažkaip blogai laikosi ant tos sėdynės ir man tenka jį nešti, tabaluojant per plikas kojas.
-Sauliuk, pristabdyk arklius, karieta atsilieka!
-Nieko, karieta nauja, ne senoviška, ji turi variklį, kai arkliai pavargsta , jis įsijungia. Junk ir bus lengviau.
Ką gi, tenka jungti variklį ir bėgti toliau. Arkliai jau labai toli priekyje, vėjyje plaikstosi tik Sauliaus raudoni marškinukai ir mėlyni šortai. Gražu. Vienoje keliuko pusėje banguoja kombainų laukiantys geltoni nunokę javai. Iš dešinės - jaukios, sutvarkytos , gėlėse skendinčios miestelio sodybos. Dangus mėlynas mėlynas, tik kažkur horizonte keli balti debesiukai. Toks paprastas, banalus kaimiškas vaizdelis, tašiau labai šiltas ir jaukus.
Bet pavargo ir mūsų ristūnai. Karieta kažkaip nejučiom juos pasiveja. Dairomės į dangų.
-Kas čia per baltos debesinės juostos danguje? – klausia Saulius, žiūrėdamas į baltus, lėktuvų paliktus dūmus, tarsi suskirsčiusius dangų į šachmatų lentos langelius.
-Tai, Saulyti, nuskridusių lėktuvų palikti dūmai.
-A! Kaip lėktuvų pėdos, supratau. Nori ten pakilti? Mūsų karieta gali.
-Din din din don! – paragina Saulius arklius, - Matai, kylame. Žiūrėk, kaip artėja debesys. Jau visai pažemėjo! Tuoj galėsime pasivaikščioti tomis juostomis.
Štai ir diedukų namai. Karieta kažkaip nejučiom posūkyje aplenkia arklius.
-Matai, sakiau, kad karieta su varikliu, net arklius aplenkė, - pastebėjo ir Saulius, - įdomu, močiutė pamatys, kad mes atvažiavom su karieta? Diedukas tai tikrai pastebės, o tos moterys, visos su akinukais, gali ir nepamatyti.
-Sauliuk, močiutė be akinių.
-Ai, visvien moteriškė...
Namo grįžtame jau pėstute, karietą palikę saugoti diedukui. Nešame visą maišą stiklainių, kurie yra labai būtini vis nesibaigiančiai mano Uogų karalystei.
-Kelionė labai pavykusi, - džiaugiasi Saulius. Matai, kaip gerai veikia mano burtai. Tikrai stebuklinga diena.
Vakarop iš kažkur atklysta vienas pasimetęs juodas lietaus debesėlis ir paberia retų, stambių lašų. Šviečia saulė.
-Sauliuk, lyja su saule, ieškokim vaivorykštės!
Ir tikrai, pamatome vaivorykštę. Bet kokią vaivorykštę! Per visą lauką, per visą dangų, plačią, su visomis ryškiomis spalvomis. Virš jos tamsus, beveik juodas dangus ir dar viena neryški, blyški vaivorykštė, lyg pirmosios išsigandusi netikra sesė. Aš puolu fotografuoti tą grožybę, bet fotoaparatas neapima nė dalies dangaus.
-Valio! Mano žadėtoji stebuklų šalis! – šaukia laimingas Sauliukas. Galėsime čiuožinėti nuo vaivorykščių! Ar norėsi? Mano ta didesnė. Čiuožkime! O po to jodinėsime ant vienaragių. Norėsi?
Stebuklinga diena baigiasi. Ruošiamės vakarienei, miegams.
-Mama, rytoj eisime gelbėti pasaulio. Nuo drakono. Jis toks stiprus, kad stipresnis už saulės žaibą. Eisime trise – aš , Musytė ir tu. Tu ne kariškė, bet galėsi, nes gydytojai mokosi ir apie karą.
-Gerai, Saulyti. Dabar labanakt.
- O pasaka?
Užrašė ir atsiuntė Ina Ogenskienė
