„Nuo vaikystės buvau meno žmogus ir man patiko dailė. Tačiau gimnazijoje susidomėjau kompiuteriais ir po gimnazijos sprendžiau ką studijuoti, architektūrą, ar informatiką. Pasirinkau informatiką ir baigusi studijas kurį laiką dirbau programuotoja. Fotografuoti pradėjau laisvalaikiu ir šis pomėgis mane įtraukė", - pasakoja E. Miliūnienė.
Vis labiau ji ėmė domėtis menine fotografija ir žymiausių pasaulio fotografų darbais.
„Skaičiau knygas, mokiausi kompozicijos, apšvietimo ir kitų meninės raiškos subtilybių. Kai visiems artimiesiems įkyrėjo mano fotoaparatas, pradėjau fotografuoti nepažįstamus žmones. O gimus dukrytei Simai nusprendžiau nebegrįžti į programuotojos darbą“, - pasakoja E. Miliūnienė.
Fotografės kelią ji pradėjo fotografuodama šeimas, besilaukiančias mamytes, vaikučius.
„Taip dirbau keletą metų, kol vieną dieną netikėtai pamačiau Kanados fotografės Kerianne Brown naujagimių nuotraukas. Nuotraukos dvelkė švelnumu, ramybe ir meile. Nusprendžiau pati pabandyti fotografuoti naujagimius. Norėjosi pabrėžti ką tik gimusio vaikelio gležnumą, todėl mezgiau smarkiai padidintus daiktus - labai didelę pirštinę, kepurę, kišenę. Pasiruošusi aksesuarų išsiruošiau į svečius pas 5 dienelių amžiaus Ugnytę, mano pirmąją fotografuotą naujagimę mergytę.
Tuomet dar trūko patirties, nemokėjau kūdikėlio paguldyti, nuraminti, nežinojau, kiek prišildyti kambarį fotografuojant nuogą mažylį. Fotosesija truko net aštuonias valandas, buvo daug vargo, tačiau padarytomis nuotraukomis labai džiaugiausi. Sulaukiau daug teigiamos aplinkinių reakcijos, nors buvo ir abejojančių ar naujagimis megztinio kišenėje nėra fotomontažas“, - pasakojo E. Miliūnienė.
Ne visas kilusias idėjas pavykdavo numegzti, tad vėliau menininkė nusprendė pabandyti aksesuarus velti: „Juk veltinukus galima daryti bet kokio dydžio, formos, tiek plonyčius, tiek standžius ir kietus. Taigi, pasiėmusi megztą „peliuko“ kepurytę, kaip pavyzdį, nuėjau į vėlimo kursus. Iš pradžių teko pasukti galvą, kaip pritaisyti ausis, bet galiausiai pavyko sukurpti „meškiuko“ kepurytę. Vėliau jau savarankiškai po truputį mokiausi vėlimo paslapčių.
Darbeliai vis didėjo, mintyse gimdavo vis naujos idėjos. Taip atsirado gigantiška „aguona“, „kriauklė“, „batukas“, „kiaušinis“.
Tiesa, E. Miliūnienė prisipažįsta, kad ne visas idėjas pavykdavo įgyvendinti iš pirmo karto: „Kartą nuveltą kriauklę vyras sukritikavo, sakė, čia panašiau į koldūną. O pirmasis batas išėjo per mažas, todėl teko daryti iš naujo“.
Anot menininkės, norėjosi savo kūrybą parodyti ir kitiems, todėl iš veltinių ir naujagimių nuotraukų ji sumanė išleisti sieninį 2013 m. kalendorių „Vilnos lopšinė“.
„Nors man jau per trisdešimt, širdyje vis dar jaučiuosi mažas vaikas, - juokiasi E. Miliūnienė. - Todėl ir fotografuodama aš žaidžiu nykštukus ir princeses, zuikius ir meškiukus, drugelius ir gėlyčių fėjas. Taip realizuoju savo įvairiausius sumanymus, išlaisvinu fantaziją, turiu galimybę sukurti tai, ko dar niekur nebuvau mačiusi“.
