Kodėl vaikas nemėgsta knygų?

Kaip pavydu, - galvojau sau, žingsniuodama pas vaikų psichologę, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centre dirbančią Vitą Čioraitienę. Kaimynų Jonas antroms (!) savo gyvenimo Kalėdoms prašo naujos pasakų knygelės. Draugės Una – jai greit bus ketveri, - jau metai, kaip skaito savarankiškai, mat kad baltame popieriaus lape išdėlioti kringeliai yra raidės, ji suprato itin anksti, o artėdama prie trejų puikiausiai mokėjo visą abėcėlę.

Žinoma, džiaugiuosi už jų pasiekimus, tačiau grįžkime prie mane graužiančio motiniško „pavydo“ – mat nepaisant mūsų šeimos polinkio į humanitarinius mokslus, gražių lentynų, besišypsančių margaspalviais knygų viršeliais ir mano vilčių, trimetis sūnus knygelėms gana abejingas.

Na, gerai, jam patinka tokios kietesniais lapais, su dideliais paveikslėliais arba tos, kuriose slepiasi atverčiami zuikiai ir kiti monai. Tačiau bet koks bandymas ilgėliau skaityti mano atžalą verčia greitutėliai susirasti kitą, įdomesnę veiklą.

Vis dėlto po pokalbio su psichologe pasidarė kiek ramiau, - pasirodo, nėra tiesioginės paralelės tarp būsimų vaiko intelekto aukštumų ar gebėjimo gerai mokytis ir itin ankstyvo skaitymo. Sužinojau dar daugiau - nors ankstyvesnis domėjimasis knygomis ir apskritai fantazijų pasaulio platybėmis labiau būdingi kūrybingiems vaikams, kartu tai gali reikšti, kad mažasis negauna pakankamai dėmesio iš tėvų arba yra pernelyg drovus, jam sunku bendrauti su bendraamžiais, todėl knygų pasaulis jam tampa savotiška užuovėja.

Visoms mamos, kurios vogčiomis lygina savo pyplį su kitais, V. Čioraitienė primena, kad nėra jokių tikslių „normų“, kada vaikas privalo pradėti domėtis raidelėmis ir knygomis. Tad jei jūsų trimetis ar darželinukas labiau mėgsta skaičiuoti ar konstruoti - nenusiminkite, tai tikrai nereiškia, kad neskaitys niekuomet ar vystosi lėčiau už bendraamžius.

Jei ieškote atsakymo, kodėl vaikas neskaito ar nenori klausytis skaitomų pasakų, psichologė pataria įdėmiau pasižiūrėti į šeimos įpročius. Tai, kad lentynose turite kone pusę Martyno Mažvydo bibliotekos – nieko nereiškia. Ar vaikas dažnai mato mamą, tėtę, brolį ar sesę skaitant knygą? O gal dažniau vartote laikraščių ar žurnalų puslapius?

Neretai iš vaikų tikimės ir net reikalaujame daugiau, nei iš savęs. Kitaip tariant, - jei neprisimenate, kada laikėte rankoje knygą pats, kodėl tai turėtų daryti mažasis? Vadinamieji „knygų ėdikai“ dažniausiai auga šeimose, kur visi nuolat skaito patys, tad vaikas susidomi skaitymu, natūraliai imituodamas tėvus.

Labai blogai, jei tėvai prievarta verčia „pamėgti“ knygas. Tokius prievartinius normatyvus vykdantis vaikas dažniausiai nesigilina į skaitomą tekstą, kartais, nė neprisimena, ką skaitęs, nes tik perbėga užduotą kiekį puslapių akimis, o pats tegalvoja, ką veiks vėliau. Be to, labai tikėtina, kad per prievartą skaitęs vaikystėje, užaugęs žmogus apskritai vengs knygų. Taigi, norėdami gero, rizikuojate sulaukti priešingo rezultato.

Bet juk skaityti taip smagu! Tai lavina, o ir kur tuomet rasti atsvarą vis labiau vaikus pasiglemžiantiems kompiuteriams, sakysite jūs. Iš tiesų, jei vaikas nesidomi skaitymu, vadinasi dar neradote (o gal neieškojote) būdo jį sudominti. Taigi nepulkite siūlyti knygų, kurios patinka jums. Leiskite vaikui pasivaikščioti po knygyną, išsirinkti jam patinkančią knygelę.

Atkreipkite dėmesį, kokiu balsu ir kaip jausdamiesi skaitote mažajam. Gal skaitymas – kančia jums pačiam? Gal tuo metu mąstote apie darbą arba telaukiate, kol mažasis užmerks akeles ir galėsite užsiimti savo reikalais? Vaikai labai jaučia nenuoširdumą, tad jei skaityti pypliui nenorite, geriau paprašykite tai padaryti kitą šeimos narį.

Labai svarbu ir intonacija – pasistenkite įsijausti į skaitomą tekstą, tegul pasakų herojai „kalba“ jiems būdingais balsais – klausytis turi būti malonu, o monotoniškas bumbėjimas vargina. Jei norite paskatinti raidelėmis ir knygomis domėtis mažiausius – nepirškite žinių įkyriai, bet papildykite atžalėlės aplinką – tai gali būti dėlionės ar kilimėliai su raidėmis, iškirptas raides galima priklijuoti ir ant kelių daiktų, prasidedančių ta raide, pasiūlykite pažaisti raidžių loto ir t.t.

Geriausiai mokytis skaityti seksis, jei sulauksite susidomėjimo iš paties vaiko. Tad būkite atidūs, ir neatmeskite per skubėjimą tokių klausimų, kaip „o kas čia? Raidė? Kokia raidė?“. Nuslopintą domėjimąsi gali būti sunku atstatyti. Nesidrovėkite skaityti ir gerokai vyresniems, jau mokykloje besimokantiems vaikams – valandėlė skaitymo prieš miegą gali tapti mėgstamu ritualu daugeliui vaikų.

Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės, nereikėtų priešpastatyti skaitymo kompiuteriui ar galimybei eiti į lauką, tokiu atveju skaitymas gali tapti nemėgstamu užsiėmimu, primenančiu bausmę. Geriau paskatinti laiką leisti įvairiai - ir skaityti, ir kompiuteriu pažaisti. O svarbiausia – rodyti pavyzdį. Skaitysite jūs, skaitys ir vaikas. O ar jis tai pradės daryti anksčiau už kaimynų Onutę, ar vėliau – pergyventi tikrai neverta.