Kiti tėveliai į mokyklą žiūri atsainiau – yra mokytojas, turi išmokyti. Jie mano, kad neturi laiko domėtis, ką vaikas veikė mokykloje, patikrinti, ar pyplys teisingai suskaičiavo pratybose pavaizduotame medyje tupinčias varnas, o ir kam to reikia? Jei jie gali pasirūpinti savimi, savarankiškas turi būti ir jų vaikas.
Abu šiuos variantus Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė vertina kaip kraštutinius. Vaikas – ne kareivėlis, tad muštras ir pastovi kontrolė jam netinka. Tačiau palikus mažąjį jam pačiam, taip pat gali kilti sunkumų, ir ne tik moksluose - vaikas gali pasijusti niekam nereikalingas, imti maištauti. Ieškantiems atsakymo, kaip padėti į mokyklą einančiam savo vaikui, psichologė V. Čioraitienė pirmiausiai pataria nustatyti rėmus - kas vaikui leidžiama, kas ne. Prie šių rėmų turi prisitaikyti ne tik vaikas, bet ir patys tėvai. Jų vaidmuo - padėti vaikui suvokti režimą - tvarką, kaip reikia mokytis.
Paskatinkite savo vaiką atskirame sąsiuvinėlyje pasižymėti, ką jis turi atlikti namuose. Jei moksleivis pamiršta, kas užduota, geriau, kad mama neprisiimtų visos atsakomybės už neparuoštas pamokas. Žinoma, vaikai dažnai bijo skambinti mokytojai ar prisipažinti nepasiruošę pamokai. Užsirašykite keleto vaiko klasės draugų telefonų numerių ir pasiūlykite jam pasitikslinti užduotis pas juos. Jei visgi vaikas nepasiruošė pamokai - per daug nebarkite, nepamokslaukite ir juo labiau -nesišaipykite. Galų gale, nėra pasaulio pabaiga, jei kažko nežinai ar pamiršti.
Reikia vaiką nuteikti, kad neruošti pamokų - nėra gerai, tačiau visgi tai ne priežastis verkti, „susirgti“ ir neiti į mokyklą. Vaikas neturi galvoti, kad nuo paruoštų pamokų priklauso jūsų meilė jam, ar bijoti tiek, kad prasidėtų neurozė.
Aptarkite su savuoju mokinuku, kada jis ruoš pamokas, o kada eis į lauką ar žais kompiuteriu. Atsižvelkite į vaiko norus, tačiau pamokų ruošimo neatidėkite labai vėlai į vakarą, kai mažasis jau bus pavargęs. Jei sėdėti su pamokas ruošiančiu vaiku nesitraukiant nepatartina, sudaryti jam galimybę paklausti, jei ko nesupranta - būtina. Ypač tai svarbu pradinukams, kurie, anot psichologės, linkę neatidžiai skaityti užduotis ir dėl to privelia klaidų ar atlieka tik dalį to, ką reikėtų. Labai gerai, jei tėvai skatina vaiko atsakomybę už tai, kaip jis susideda daiktus į kuprinę, ruošiasi mokyklon ir t.t. Pavyzdžiui, kad vaikui būtų smagiau keltis, galima nupirkti jo išrinktą žadintuvą.
Sėkmingo mokymosi taisyklė tokia - tėvai turi kontroliuoti vaiką, tačiau būtina ir leisti pajausti pasekmes – kas būna, kai nepasiruoši pamokoms. Patyręs šiokį tokį stresą, bausmę, vaikas pasimokys ir kitą kartą vengs nemalonių išgyvenimų. Pažįstu mokytoją, radusią labai tinkamą bausmę - jei vaikas dukart neparuošia namų darbų, jis privalo perrašyti iš knygos pasirinktą eilėraštį ir jį išmokti mintinai. Kad ir kaip kartais tėvams gaila vaiko, jis turi pajusti „sudegusio pyrago“ skonį – tai moko, kaip elgtis gyvenime.
„Muštruotojams“ reiktų priminti, kad, žinoma, geriausia, kai viskas padaryta, tačiau ar tikrai patys visada atliekame visas užduotis? Ar niekuomet nesame pavėlavę į darbą? Vargu. Tad ir iš vaiko nereikėtų reikalauti tobulumo. Vaikas turi susidurti su stresu ir suprasti, kad gyvenime bus ir nemalonumų, bet jis mokės su jais susidoroti. Todėl patarkite pačiam pasisakyti mokytojai, kad nespėjo ar pamiršo pasiruošti. Aišku, vienam mokiniui užteks vieno karto, kad „pasimokytų“, kitam vaikui gali net savotiškai patikti atsiskaitinėti atskirai, juk taip gaus papildomo dėmesio.
Visada ruošiant pamokas su tėvais, vaikas gauna labai daug dėmesio - ir teigiamo, ir neigiamo. Gali nutikti, kad net tuomet, kai mokytis puikiausiai galės pats, vaikas ims apgaudinėti – apsimesti, kad negali atlikti vienos ar kitos užduoties, kad tik suaugęs su juo pasėdėtų. Tai vyksta nesąmoningai, tiesiog mažajam ima atrodyti, kad be mamos ar tėčio matematikos jis tikrai nesupranta. Aišku, kartu būnant suaugusiam, pasitaiko mažiau klaidų, tačiau vaikas neišmoksta pamokų ruošti pats.
Taigi idealus variantas – leisti ruoštis pačiam, tačiau pagelbėti, jei ko nesupranta ir patikrinti, kaip sekasi mokslai. Jei jūsų atžala nuolat parneša mokytojos pastabų dėl neatliktų užduočių, pakalbėkite, kodėl taip yra - gal vaikui per daug kritikos: „žiūrėk, kokia vištos koja rašai“, ar per aukštai pakelta kartelė?
Ir nepamirškite, kad gerai mokytis gali tik pailsėjęs vaikas – tad stebėkite, kad mokinukas miegotų 9-10 valandų per parą. Jei labai nesiseka mokytis, pasidomėkite, kaip vaikas sutaria su klasės draugais, kaip mokosi jie – kartais net labai gabus mokinukas nesimoko, nes nenori likti klasėje balta varna.
Aišku, jei pamokos neruošiamos piktybiškai – reikia ir nubausti. Tik bausmės turi būti adekvačios. O pabaigai norėtųsi priminti, kad ne tik tėvams turi rūpėti, kad pamokos būtų paruoštos - pasiruošti mokyklai turi tapti svarbu ir pačiam vaikui.
