1914 metų pradžioje, Europoje kaupiantis karo debesims, Sigmundo Freudo dėmesį Karališkoje akademijoje surengtoje parodoje patraukė vienas garsus paveikslas.

Jame buvo vaizduojamas vaizdelis iš gatvės. Du policijos pareigūnai sustabdo eismą. Gatvėje, tarp arklių ir jų traukiamų karietų, eina dvi figūros. Auklė ir jos globotinis – maža mergaitė. Ji aprengta švariais, geros kokybės drabužėliais. Auklė neša jos žaislus. Paveikslas šaukte šaukė: pasaulis privalo sustoti, nes turi praeiti jis – vaikas. Šio meno kūrinio pavadinimas „Jo didenybė vaikas“ (His Majesty the Baby).

Tuo metu S. Freudas kaip tik rašė vieną iš savo svarbiausių veikalų „Apie narcisizmą“. Jame jis analizavo meilę sau, būdingą kiekvienam iš mūsų nuo pat gimimo akimirkos. Būtent dėl šios meilės jau patys pirmieji vaikų globėjai – tėvai ar auklės – laikomi nuolankiais tarnais, privalančiais pildyti kiekvieną mažylio užgaidą.

S. Freudas tvirtino, jog narcisizmas – būtinoji meilės forma, nes esą žmonės gimsta per anksti. Šiuolaikinė evoliucinės biologijos teorija skelbia, jog gimėme žymiai per anksti to laiko, kai jau galėtume patys savimi pasirūpinti. Šunims ir katėms, delfinams ir beždžionėms tokių sunkumų tampant nepriklausomais nekyla, tokiai raidai jiems prireikia labai mažai laiko.

Mums, žmonėms, tėvų globa ir rūpestis būtinas ne kelias savaites ar mėnesius, bet ilgus metus. Jo ar jos Didenybė – vaikas.

Taigi narcisizmas – pirmoji mūsų pažįstama meilės forma. Savo kailiu patiriame, jog būtent tokia meilė kuria stebuklus.

Norite gerti ir rėkiate. Ir staiga, tarsi pamojus burtų lazdele, netikėtai pasipila saldus pienas. Jaučiate diskomfortą ir pradedate verkšlenti. Staiga drėgmė ir vėsa dingsta. Norite miego. Štai jus jau gaubia šilti patalai. Atrodo, kad visas pasaulis sukurtas vaikui – kitais žodžiais tariant, pasaulis sukurtas būti vaiku.

Kūdikių stebėjimai atskleidė, jog žmonės gimsta tikėdamiesi, jog pasaulis jais pasirūpins, pasaulis pasiruošęs paklusti jų įgeidžiams. Po gimimo praėjus vos 15 valandų kūdikiai jau geba iš kitų garsų atskirti motinos balsą. Panašiai reaguoja ir į mamos kvapą bei veidą. Kiti tyrimai parodė, jog kūdikiai aprimsta girdėdami savo pačių verksmo įrašus, o kitų vaikų ašaros juos liūdina. Jiems patinka tik jų pačių arba motinos balsas.

Tokio vadovavimo ir kontrolės mąstymo egzistavimą pagrindžia ir dar vienas unikalus tyrimas. Jo metu vaikas buvo įtikintas galįs įjungti ir išjungti muziką.

Eksperimento esmė paprasta: vaikui žindant motinos krūtį, pagal žindimo ritmą, muzika buvo įjungiama ir išjungiama.

Vaikas labai greitai pradėjo galvoti, kad būtent jis valdo muziką. Tuomet muziką pradėta išjunginėti nebeklausant žindimo ritmo. Garsas vaikui „nebepakluso“. Vaikas tapo neramus, ėmė verkšlenti. Jo ar jos didenybei buvo nepaklūsta.

Geriau pagalvojus, narcisizmas žmogų lydi visą gyvenimą. Pavyzdžiui, nuolatinė šeimos vaikų konkurencija. Šeimoje nuolat vyksta kova už būvį – mamos ir tėvo meilę.

M. Vernonas prisimena neseniai viešėjęs draugo namuose, vakarieniavęs su trimis jo atžalomis. Mažiausiasis paspringo spagečiais. Nenutiko nieko blogo, tačiau akimirką visi buvo sunerimę. Keisčiausia, kad vyresni vaikai, labai mieli ir draugiški, staiga atsisuko į užspringusįjį ir pradėjo skanduoti „Mirk, mirk, mirk!“. Tėvas buvo šokiruotas. Tačiau vaikams tai sukėlė tik juoką, net ir mažiausiajam. Susidarė įspūdis, jog buvo išsakyta kažkas, ką vaikai seniai nešiojosi giliai savyje ir jiems paprasčiausiai palengvėjo.

Narcisizmas įsišaknijęs labai giliai. Giliai pačiame kūne. Jeanas Piaget pastebi, jog mūsų kūnas tampa pirmuoju pasaulio pavyzdžiu. Juntame tarsi mūsų kūnas ir likęs pasaulis yra artimai susiję.

Dėl šios priežasties nestebina ir faktas, kad mūsų kalboje dominuoja su kūnu susijusios metaforos. Mes virškiname informaciją. Vartojame produktus. Sakome, kad saldi meilė netikėtai apkarto. Grąžome rankas iš nevilties, ir, didžiuodamiesi savimi, stovime iškelta galva. Tai taip pat susiję su meile sau.

Narcisizmo sąvoka lydima bjaurių, menkinančių konotacijų. Su narcisizmu siejama tuštybė, puikybė, susireikšminimas ir panieka kitiems. Tai iš dalies labai apmaudu, nes pirminis narcisizmas yra normalus, sveikas ir geras dalykas. Problemų kyla tuomet, kai vaikas nesijaučia esąs dėmesio centre. Nejausdamas pakankamai rūpesčio ir globos, vaikas auga manydamas, jog pasaulis – viena didelė grėsmė.

Vaikas turi jausti, kad yra mylimas, nes tik taip išdrįs pamilti kitus. Pirmoji meilė – meilė sau – padeda ugdyti pasitikėjimą savimi, drąsą, spontaniškumą, suteikia saugumo jausmą ir emocinį pagrindą po kojomis.

Narcisizmo prigimtis domino ir senovėje

Mitas apie Narcizą pasakoja istoriją jauno dailaus vyro, mokėjusio mylėti tik save. Miške esančiame ežere jis pamato savo atvaizdą – vaizdas jį užburia. Bet jam lenkiantis prie atspindžio vandenyje, akimirką, kai lūpos turėtų susilieti, atvaizdas išnyksta. Paliesti jį apžavėjusio atvaizdo jis negali, nes šis tą pat sekundę virsta raibuliuojančiu vandeniu.

Vaikas, dar nepažįstantis savęs tokio, koks jis yra iš tikrųjų, jaučia, kad yra mylimas būtent už tai. Jam dar nebūdingas narcisizmas, lemiantis mėgavimąsi savimi.

Narcisizmo tema domino ir Aristotelį, kuris saikingą meilę sau įvardijo kaip intymumui su kitu žmogumi būtiną sąlygą. Filosofas teigė – jeigu žmogus negali mylėti savęs, kaip jis gali pamilti kitą?

Be to, juk žmogus pats artimiausias būtent sau, o ne kam nors kitam. M. Vernonas prisimena save paauglystės metais, kai bendrauti su naujais žmonėmis buvo labai nelengva. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, akivaizdu, jog tai buvo ne nepažįstamų žmonių kaltė. Bendravimo sunkumus lėmė savęs pažinimo problemos.

Anot Aristotelio, meilė sau padeda išsilaisvinti. Meilė sau suteikia laisvę suvokti aplinkinį pasaulį. Nesate karalius ar karalienė. Suprantate esantis ar esanti vienas iš daugelio. O tie kiti, aplinkiniai žmonės, yra tam, kad galėtumėte juos mylėti, būti su jais, pažinti.

Turime laiko jiems, nes nebereikia skirti laiko sau. Iš tėvų gavę pirmosios meilės dovaną, dabar esate pasirengę ja dalintis su kitais.

Verta paklausti, kodėl narcisizmas šiandien vis dar kelia itin neigiamas asociacijas. Galbūt dėl to kaltos religinės nuostatos, gaubiančios įsitikinimą esą reikia duoti, o ne gauti. Tačiau kaltinti vien religiją būtų pernelyg paprasta. O kaip jums patarimas mylėti artimą kaip patį save? Visa teorija sutelpa į šią vieną vienintelę frazę. Tik ją reiktų šiek tiek perfrazuoti: mylėk save, kad galėtum mylėti kitus. Mylėk kitus tarsi jie būtų tu. Mylėk save, nes tik taip galėsi mylėsi kitus.

Labai keista, kad sąvoka altruizmas – kaip priešprieša savanaudiškam egoizmui – dar labai jauna, jai vos 100 ar truputį daugiau metų. Ją XIX amžiuje sugalvojo sociologas Auguste‘as Comte. Atrodo, jog jam tiesiog reikėjo kaip nors atskirti gerąją ir blogąją meilę sau, reikėjo griežtos takoskyros, dviejų sąvokų.

Ne vienas tyrimas atskleidė, jog nepakankamas pasitikėjimas savimi (kurį lemia meilės sau trūkumas) – vienas iš veiksnių, padidinančių savižudybės, bandymo nusižudyti, depresijos, nėštumo paauglystėje ir patyčių riziką. Niekas negalėtų ginčytis – tai opiausios šių dienų visuomenės problemos. Per menkas pasitikėjimas savimi arba sveiko narcisizmo trūkumas nėra vienintelis veiksnys. Tačiau neabejotinai pats svarbiausias.

Tyrimas atskleidė, jog didžiausią įtaką tam, kaip žmogus save suvokia ir vertina, turi ne kas kitas, o jo tėvai. Pritarimas ir tolerancija yra gyvybiškai svarbūs – bet tokie jausmai turi būti nuoširdūs. Jeigu automatiškai kartosite, jog viskas, ką daro jūsų vaikas, yra nuostabu ir nepakartojama, naudos iš to tikrai nebus. Tokį elgesį netgi galima įvardyti kaip dar vieną kenkėją. Meilę sau ugdo suvokimas, jog tėvai tave myli ir priima ne todėl, kas esi tobulas. Jie tave myli, nes priima visus tavo trūkumus. Svarbiausia, kad žmogaus trūkumai pripažįstami, tačiau meilė niekur nedingsta.

Rizika pamilti kitą žmogų – labai svarbus žingsnis. O norint jį žengti, reikia pirmiausia pamilti save. Verta, tikrai verta. Patikėkite.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)