Suskirstyti kastomis
Mūsų pašnekovė (pavadinkime ją Rūta) mokosi gimnazijoje. Pavadinimo neminime sąmoningai. Visų pirma, nenorime, kad apie merginos atviravimą sužinotų jos klasės draugai ar mokytojai. Antra, kiek teko domėtis, panaši padėtis yra daugelyje Lietuvos mokyklų, tad išskirti vieną būtų ne itin korektiška.
Taigi sugrįžkime prie Rūtos. Mergina šiemet bus dvyliktokė. Mokosi gerai, tačiau, kaip pati sako, būna visko, tad tikrai nėra klasės pirmūnė. Rūtos mama dirba biuro administratore, tėtis – valstybės tarnautojas. Šeima gyvena dviejų kambarių bute.
„Nesame prasiskolinę, kartą per metus važiuojame prie jūros, lankau šokių būrelį – žodžiu, gyvename gerai, bet esame vidutiniokai“, – sako mergina.
Rūtos klasėje yra gerokai turtingesnių.
„Aš į mokyklą einu pėsčiomis arba važiuoju autobusu, o juos kasdien atveža automobiliais. Tėvai turi didelius verslus arba užima labai geras pareigas valstybiniame sektoriuje. Jie bendrauja tarpusavyje – mes esame „ne lygis“, – šypteli Rūta.
Pasak pašnekovės, turtingų tėvų vaikai turi savo gyvenimo įsivaizdavimą.
„Jie žino, kad jiems viskas leidžiama, – teigia Rūta. – Net mokykloje. Mokytojai jų prisibijo ir savotiškai gerbia. Pavyzdžiui, man, kad gaučiau už rašinį aštuntuką, reikia stengtis, o mano klasės draugui pakanka suregzti porą sakinių.“
Šių dienų mokykloje labai svarbu, kaip atrodai, kuo esi apsirengęs ir kokį telefoną turi.
„Pati jau senokai neperku drabužių iš Gariūnų. Deja, mano tėvai negali leisti nuolat apsipirkti brangiose parduotuvėse, tad kartais su mama užsukame į dėvėtų drabužių prekyvietes. Turiu savo aprangos stilių, bet jis – tikrai kitoks nei daugumos, tad esu vadinama „prie meno“.
Vis dėlto geriau būti tokiai, nei bandyti kopijuoti turtinguosius ir nuolat zyzti tėvams, kaip noriu tų batų ar ano sijono“, – pasakoja Rūta.
Merginos jaunėlis brolis šiemet bus tik penktoje klasėje, tačiau ir tarp jo bendraamžių verda kova už būvį.
„Jeigu turi prastą telefoną, nesi „krūtas“, o jeigu visai neturi telefono, apskritai esi atsilikėlis“, – dėsto Rūta.
Tėvų užimamos pareigos, geri drabužiai, prabangūs telefonai – dar ne viskas. Svarbu ir tai, kaip atrodai.
„Būsi apkūni, vadinasi, nuolat girdėsi tokius epitetus kaip „karvė“, „storašiknė“, „bačka“ ir t. t., – sako Rūta. – Kai kurios merginos tiek išprotėjusios dėl savo išvaizdos, kad visai rimtai kalba apie plastines operacijas. Kelios mano bendraklasės turi rimtų mitybos sutrikimų, tačiau tai jų visai nestabdo – ir toliau maitinasi vien salotomis ir vandeniu.“
Merginos nuomone, kartais į tokį savęs „tobulinimą“ pastūmėja net tėvai.
„Žinau vieną paauglę, kuri nuolatinių dietų laikosi kartu su mama, nors nei viena, nei kita nėra storos“, – pabrėžia Rūta.
Atstumtųjų luomas
Labiausiai pažeidžiamam socialiniam sluoksniui priklauso vaikai iš asocialių ar sunkiai besiverčiančių daugiavaikių šeimų, turintys vieną iš tėvų, gyvenantys prasčiau nei kiti, neturintys madingų drabužių ar batų.
„Jau gal net pradinėje mokykloje žinojome, kas gyvena gerai, o kas – tie „raupsuotieji“, kurie neturėjo žaislų, negalėjo važinėti su klase į ekskursijas, – prisimena Rūta. – Tas susiskirstymas su metais tik stiprėjo.“
Mergina pripažįsta, kad vidutinio socialinio sluoksnio vaikai vargingųjų irgi privengia. Suprask, patys bijo patyčių.
Klausantis būsimos dvyliktokės susidaro įspūdis, kad socialinis susiskirstymas mokykloje – visiems savaime suprantamas reiškinys. Tačiau iš kur jis kyla? Kas jį formuoja? Pagaliau kaip auklėti savo vaikus, kad jie būtų tolerantiški kitiems, nesureikšmintų turtinės priklausomybės ir neniekintų kito vien dėl prastesnio drabužio ar pigesnio telefono?
„Socialinis vertinimas, nepagarba mažiau turtingiems žmonėms dažniausiai ateina iš tėvų, – sako seimospsichologas.org psichologė Giedrė Gutautė Klimienė. – Jeigu vaikas pernelyg liguistai reaguoja į materialinę gerovę, tai – rimta auklėjimo problema. Socialinis susiskirstymas buvo visais laikais, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip mes mokame su tuo gyventi: sureikšminame jį, o gal nepastebime?“
Pasak pašnekovės, svarbiausią įnašą į vaiko asmenybę padaro tėvai. Nuo jų priklauso, kaip vaikas vertina aplinką ir jį supančius žmones, kaip elgiasi atitinkamoje situacijoje, ką vertina, o ko nesureikšmina, kaip reaguoja į pinigus ir ar moka su jais tvarkytis.
„Tėvai turi išaiškinti savo vaikams, kad visada bus žmonių, kurie gyvens geriau, ir tokių, kuriems bus materialiai sunkiau. Tačiau tai – tik pinigai, ir jie jokiu būdu nėra absoliuti vertybė. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus – savaip vertingas: toks, koks yra dėl savo gabumų, laimėjimų, o ne dėl to, kad turi labai daug pinigų“, – pabrėžia G. G. Klimienė.
Tėvų kompleksai ir laiko stoka
Elgesio modelį ir moralinių vertybių skalę vaikas į mokyklą atsineša iš šeimos. O kas formuoja tėvų požiūrį į pinigus? Kodėl taip dažnai mes patys, suaugusieji, sureikšminame materialines vertybes?
„Tai dažnai būna susiję su mūsų kompleksais. Kartais suaugusieji brangiais pirkiniais, finansinių išgalių demonstravimu kompensuoja savo nevisavertiškumą“, – aiškina G. G. Klimienė.
Tų kompleksų gali būti labai įvairių. Kaip pavyzdį psichologė pateikia situaciją, kai vaikas nuolat iš savo tėvų girdėdavo, kad jis – niekam tikęs, negabus, netalentingas. Suaugęs jis junta nevisavertiškumą. Taip, jis stengiasi ir kopia karjeros laiptais, užima geras pareigas ir daug uždirba bei demonstruoja savo turtą tarsi sakydamas: „Žiūrėkite, koks aš gabus, talentingas, o jūs abejojote.“ Tokio tėvo vaikas perima gyvenimo modelį ir taip pat ima sureikšminti materialius dalykus.
Psichologės teigimu, dažnai tėvai mano, kad kažkas iš šalies gali imti ir pakeisti jų vaiką: išmokyti jį gyventi teisingiau, elgtis mandagiau.
„Būna atvejų, kai vaikas atvedamas pas psichologą, o štai tėvai išlekia dirbti, tvarkyti kitokių reikalų. Toks yra mūsų gyvenimo tempas, kad nuolat skubame, bet be mūsų pačių pastangų, deja, teigiamų pokyčių gali ir neįvykti“, – sako G. G. Klimienė.
Pasak pašnekovės, susidaro įspūdis, kad kai kurie tėvai leidžia vaikus į įvairius būrelius, samdo korepetitorius ir t. t., kitaip tariant, daro viską, kad tik kiti sukurtų jų vaiką tokį, kokį jie patys nori matyti.
„Pačių tėvų pastangų dažnai pritrūksta, – akcentuoja psichologė. – Jie neranda laiko, kad įsigilintų į savo vaikų jausmus ir mintis, kad išgirstų, kuo jie gyvena, kas jiems sunku, kas skaudina ir liūdina, ko jie nori ir apie ką svajoja. Jie nesigilina į tikruosius vaiko poreikius ir jausmus, nemoka išklausyti ir išgirsti.“
Tokie vaikai vėliau turi rimtų elgesio problemų, kyla nesutarimų su tėvais, bendraklasiais.
Kompensuoti dėmesį
Psichologė teigia, kad kai kurie šiuolaikiniai tėvai tarsi bando pinigais kompensuoti savo dėmesio stoką. Tuomet jie sako: „Mano vaikas lanko geriausius būrelius, rengiasi gražiausiais drabužiais – jam duodu viską, tačiau jis to nevertina, manęs neklauso, elgiasi chuliganiškai, kalba nepagarbiai...“
Tačiau yra ir kita medalio pusė: ne tik tėvai savo dėmesio stoką kompensuoja pinigais, bet ir vaikai išmoksta materialinėmis vertybėmis užpildyti tėvų dėmesio stygių.
„Kiekvienas vaikas turi jausminius, moralinius poreikius: jam reikia dėmesio, šilumos, supratimo, – pabrėžia G. G. Klimienė. – Jeigu tų poreikių tėvai nepatenkina, jie persikelia į materialinę plotmę – vaikas ima norėti visko ir daug. Ryšį, kuris turėtų būti tarp vaiko ir tėvų, atžala ima kompensuoti nuolat augančiais materialiniais savo poreikiais. Paprasčiau kalbant, kai vaikas jaučiasi nesuprastas, neišklausytas, neužjaustas, jis ima reikalauti naujų drabužių, žaislų ar kitų daiktų. Taip jis kompensuoja savo nepatenkintus dvasinius poreikius.“
Pasak pašnekovės, itin dažnai panašus kompensavimo mechanizmas pasireiškia paauglystėje. Beje, tai nebūtinai turi būti išmokta iš tėvų, sakykime, jeigu tėvai nuolat „pirko“ vaikų dėmesį.
„Toks kompensavimo mechanizmas, kai vaikai savo emocinius poreikius ima tenkinti materialinėmis vertybėmis, kaip jau minėjau, atsiranda iš tėvų dėmesio stokos, tad tai būdinga ir toms šeimoms, kur nėra švaistomasi pinigais, kur vaikai nėra nuolat lepinami materialinėmis gėrybėmis“, – akcentuoja G. G. Klimienė.
Esame įsitikinę, kad bus tėvų, kurie perskaitę šias eilutes, pasakys, kad savo vaikams skiria pakankamai dėmesio, tačiau jie vis tiek yra visiškai nekontroliuojami.
„Dėmesys nelygu dėmesiui, – teigia psichologė. – Tai, kad jūs kartu su vaiku žiūrite televizorių, dar nereiškia, kad skiriate jam dėmesio. Dėmesiu nevadinčiau ir tėvų nuolatinių bandymų priekaištauti ir pamokslauti.“
Pasak pašnekovės, dėmesingi vaikui tėvai turi išklausyti, išgirsti, paguosti, paskatinti, užsiimti bendra veikla. Tiks net ir tvarkymasis namuose, žinoma, be priekaištų ir spaudimo. Tai turi būti bendras užsiėmimas, kuris sujungia, o ne supriešina dvi kartas.
„Dar viena dažna tėvų klaida – nuolatinė vaiko kritika, – sako G. G. Klimienė. – Prisiminkime, kaip džiaugiamės kiekvienu nauju kūdikio judesiu: jis pakėlė galvą, apsivertė, atsisėdo, pradėjo šliaužioti, atsistojo, žengė pirmuosius žingsnius... Mes jį skatiname ir giriame. Tačiau kaip būna, kai vaikas paauga?
Tėvai turi savo įsivaizdavimą, koks jis turi būti. Jeigu vaikas nukrypsta nuo tėvų įsivaizduojamo idealo, sulaukia kritikos. Nuolatiniai priekaištai formuoja gynybinę reakciją, tad tikėtis, kad nuolat kritikuojamas vaikas jus gerbs, paisys jūsų nuomonės, – tikrai naivu.“