Nors visuomet mylėjo vaikus, Austėja Landsbergienė niekada negalvojo, kad turės daug atžalų ir studijuos edukologiją. Tačiau pažvelgus atgal atrodo, kad vis dėlto pamažu, bet kryptingai artėjo būtent į tai.
Dešimties metų „mama“
„Kai buvau dešimties, gimė mano sesuo, – pasakoja Austėja, – ir išsipildė visos mano vaikystės svajonė. Norėjau daryti ir dariau viską: ir vystyklus ploviau, ir juos lyginau, ir Santuokų rūmų skverelyje valandų valandas leisdavau su vežimėliu bei vadovėliu. Dar ir šiandien prisimenu, kaip aš ruošiu namų darbus, o ji ropoja ant stalo per mano vadovėlius ir sąsiuvinius.“
Pašnekovė prisipažįsta, kad būdavo dienų, kai pagalvodavo, kad „neturi gyvenimo“, tačiau jų būdavo labai mažai. Iš tiesų ji kiekvieną dieną dėkojo ir dabar tebedėkoja Dievui, Likimui ir visiems Aukštesniems už tai, kad yra ne viena.
11 klasėje Austėja mokėsi JAV. Būdama ten dirbo savanore vaikų onkologinėje ligoninėje bei savanore-mokytojos asistente pradinėje mokykloje. Ligoninėje mažiesiems ligoniukams skaitė pasakas, žaidė su jais, o mokykloje jai tekdavo visi tie, kuriems viena ar kita nesisekdavo. Pasak jos, tai buvo ypatingi vaikai, kuriems reikėjo draugo: ištiestos rankos, padrąsinančio žvilgsnio. „Joks universitetas to neišmoko – tą turi pajusti“, – sakė ji ir pridūrė, kad dar ir dabar tuos vaikus prisimena.
12 klasėje A. Landsbergienė mokėsi Švedijoje. Šeimoje, kurioje gyveno, buvo mažytis berniukas, su kuriuo prisiminė visa tai, ką darė augindama sesę. Labiausiai džiaugdavosi, kai jis – vos vaikščiojantis mažylis – svirduliuodamas skuosdavo jai į glėbį ir akutėmis prašydavo, kad skaitytų jam knygas.
Aštuoniolikos metų – jau mokytoja
Grįžusią iš Švedijos, ją pakvietė dirbti anglų kalbos mokytoja šeštadieninėje „Nykštukų“ mokyklėlėje. Ir jai ten nepaprastai patiko, tačiau stoti į pedagogiką vis tiek net negalvojo. Nors tuo metu šiek tiek savanoriavo UNICEF, mąstė apie teisę (nes tėtis – teisininkas), tarptautinius santykius (nes ten stojo draugė) ir filologiją (nes mama – lituanistė). Kadangi pažymių vidurkis buvo 10, atrodė, kad gali įstoti kur tik panorėjusi. Ir įstojo į norvegų filologiją Vilniaus universitete – tais metais ten stojo 12 abiturientų į vieną vietą.
„Kai šiandien žvelgiu atgal, atrodo, kad užėmiau vietą žmogaus, kuris svajojo apie skandinavistiką, bet sąžinės graužaties nejaučiu, nes ir dabar mane sieja labai artimi ryšiai su Skandinavija, ypač Švedija“, – sako Austėja.
Tuo metu iš mokyklų siaubingai išsilakstė anglistai, todėl jos mokyklos direktorius asmeniškai paprašė, kad pradinukams dėstytų anglų kalbą. „O rudeniop man suėjo tik aštuoniolika! – prisimena pašnekovė. – Taigi prieš paskaitas ir tarp paskaitų S. Nėries vidurinėje mokykloje dėsčiau anglų kalbą.“ Tarsi to būtų negana, organizavo ir užklasinės veiklos būrelį, kurio metu su vaikais angliškai statė miuziklus, mokė kalbos žaisdama.
Po metų studijų išvažiavo į Norvegiją – ten praleisti metai buvo fantastiški. Dalyvavo Mėlynojo Kryžiaus kampanijoje ir kartu su bendraamžiais kūrė miuziklą, kuris skatino vaikus nepradėti rūkyti, vartoti svaigalų, nesityčioti… Taip pat dalyvavo įvairiose akcijose, bendravo su socialiai remtinais vaikais.
Nuo vaikų nepabėgo
Norvegijoje Austėja susidraugavo su amerikiečiu, kuris pakvietė atvažiuoti į JAV ir 10 savaičių padirbėti vasaros dienos stovykloje. Po tos vasaros ji apsisprendė, kad vis dėlto negali pabėgti nuo vaikų: „Darbas su jais – mano pomėgis, be to, visi žinome, kad geriausia, kai darbas yra malonumas.“
Viskas baigėsi tuo, kad po bakalauro studijų Austėja įstojo į Filosofijos fakulteto Edukologijos magistrantūrą. Paskiau įgijo dar vieną tarptautinės edukologijos magistro laipsnį Freiminghamo koledže (JAV).
Keturių vaikų mama pavasarį ruošiasi ginti edukologijos daktaro darbą, leidykla „Tyto Alba“ jau išleido dvi jos knygas iš serijos „Augame kartu“ ir tikisi parašyti dar dvi. Tačiau pačiu didžiausiu savo gyvenimo projektu A. Landsbergienė laiko šeimą: įkvėpėją ir palaikytoją vyrą Gabrielių, sūnus Augustą Gabrielių (g. 2001), Vilhelmą Konstantiną (g. 2003), dukras Mortą Sofiją (g. 2006) ir Gertrūdą Eleną (g. 2008). „Jie – mano laisvalaikis, mano įkvėpimas ir didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas“, – sako ji.
Daugiau nei septynias minutes
Paklausta, kas paskatino prisidėti prie iniciatyvos „Augink atsakingai“, A. Landsbergienė sakė, kad visų pirma jai labai patinka šis šūkis. Jo prasmė – daug daugiau nei vaikų auginimas be smurto. Auginti atsakingai – tai ir skaityti su vaikais knygas, leisti su jais laiką (o ne septynias minutes, kaip rodo tarptautiniai tyrimai), kalbėtis, juos gerbti ir t. t. Jos nuomone, pakeitę požiūrį į vaikų auklėjimą ir paskatinę bendravimą šeimose, mes užauginsime kūrybingas bei iniciatyvias asmenybes, o kartu tapsime laimingesne ir pažangesne visuomene.
Kad dirva tokioms idėjoms Lietuvoje būtų labai palanki, edukologijos specialistė nelinkusi kategoriškai teigti. Vis dėlto ji palankėja, nors įlindę į populiarius pokalbių forumus pamatytume, kad iki kitokio požiūrio – dar labai daug darbo.
Muštis negražu ir tėvams
Ar nekeista, kad šios akcijos akcentas – diržo atsisakymas – suaugusiesiems, kaip ir vaikams, rodo, kad „muštis negražu“? Pasak pašnekovės, diržo atsisakymas – ne tik jo naudojimo atsisakymas, bet ir tam tikras simbolis, kad pasukame kita vaga.
„Bėda ta, kad Lietuvoje išvis nėra vaikų auklėjimo tradicijos, o į konsultavimąsi su specialistais vis dar žiūrima kaip į asmeninę ydą. Ne kartą girdėjau, kad knygas apie vaikų auklėjimą skaito, į seminarus tėvams vaikšto... tik nepasitikintys savimi tėvai!“ – kalbėjo ji.
Tėvystė – labai apgaulinga „profesija“: daug kam atrodo, kad jeigu jau sugebėjo vaiką pagimdyti, sugebės jį ir užauginti. Tam tikra prasme taip – visi mes užaugame. Tačiau kodėl to nepadarius geriau, juo labiau kad tėvystė nėra duotybė – būti tėvais taip pat reikia mokytis.
Paklausta, ar Belgijoje, kur šiuo metu pašnekovė gyvena, jau atsisakyta idėjos, kad „nė vienas vaikas neišauga be mušimo“, ji atsakė, jog ten jau sutarta, kad smurtinis bendravimas nėra norma, ko ir mums derėtų siekti.
A. Landsbergienė prisipažino esanti karšto ir ūmaus būdo, todėl supranta, kad valdytis reikia mokytis, kad tai – taip pat ne visiems duota.
„Man atrodo, kad paslysti galime visi. Esmė ta, kaip tą paslydimą vertiname: jeigu atsiprašome vaiko, pasakome, kad pasielgėme netinkamai, kad muštynės – netinkamas būdas spręsti problemas ir nuleisti garą, manau, vaikas atleis ir akmens užantyje nenešios. Tobulų tėvų nėra. Bet yra sąžiningų sau ir vaikams tėvų, kurie gerbia ir save, ir aplinkinius“, – teigė edukologijos specialistė.
Pasak jos, kol bus nemažai tėvų, kurie cituos tokias patarles kaip „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ ar „Lenk medį, kol jaunas“ ir didžiuosis smurtiniais savo vaikų auklėjimo metodais, smerks tėvus, kurie nenaudoja smurto, ir sakys, kad „tokie tik leidžia sau ant galvos lipti“, tol „Augink atsakingai“ ir panašios iniciatyvos turės ką veikti...
Pašnekovės teigimu, jeigu žmogus, auginantis vaikus, prisipažįsta turįs bėdą, tai – jau kelio pradžia, mat suvaldyti pyktį galima išmokti. „Prisimenu, kai berniukai buvo įžengę į sunkų etapą (o aš, kaip minėjau, esu karšto būdo), ant šaldytuvo pasikabinau didelėmis raidėmis atspausdintus vieno JAV edukologo patarimus, kaip valdyti savo pyktį, kai, atrodo, norisi dėl vaikų elgesio pirmu reisu skristi į Mėnulį. Ir juos vis kaip mantrą kartodavau... Pradėjau nuo mažų žingsnelių, tad šiandien pykčio valdymas – natūralus kaip kvėpavimas (čia, kaip sakant, reikia belsti į medį!)“, – kalbėjo Austėja.
Mokslas būti tėvais
Jai pačiai auginant vaikus nuolatos reikėjo ugdyti kantrybę ir toleranciją, išmokti nukelti save nuo dramblio kaulo sosto ir ne tiesiog girdėti, o klausyti vaiko, išmokti suprasti, kad vaikas auga čia ir dabar, kad kiekvienas vakaras ir kiekvienas savaitgalis, praleistas ne su vaiku, niekada nebegrįš, išmokti nuraminti savyje balsą, kad „viskas yra ir taip gerai“, ir sąmoningai daug skaityti, ieškoti geriausių išeičių, išmokti sąmoningai atidėti viską ir sėsti su vaiku ant kilimo išsitraukus žaidimą ar dėlionę.
A. Landsbergienė pamena, kaip kartą parašiusi straipsnį apie tai, kaip galima leisti laiką su vaiku, sulaukė komentaro, kad tikriausiai yra „nedirbanti ir santykį su realybe praradusi“ moteris. „Buvo graudžiai juokinga, nes tuo metu beveik paskutinį mėnesį laukiausi Gertrūdos Elenos, rašiau knygą, po keletą straipsnių per savaitę ir taisiau disertaciją. Be to, auginome jau tris vaikus ir... rasdavome laiko jiems ir vakarais, ir savaitgaliais.
Lengva? Ne. Bet įmanoma, – teigė pašnekovė. – Todėl ir save, ir visus kitus tėvus noriu paskatinti emociškai neatsiriboti nuo savo vaikų, nes už tai, deja, vaikai kentės ir emociškai, ir dvasiškai, ir net fiziškai. Kasdien sau kartokime, kad mūsų užduotis – suteikti vaikams šaknis ir sparnus.“
Atsvara – bendraminčiai
A. Landsbergienei ne kartą teko diskutuoti su tėvais, kurie mano, kad „liberalizmas prie gero neprives“, tačiau ji ir nesitiki vieno pokalbio metu pakeisti per keletą dešimtmečių susiformavusias nuostatas. Be to, juk beveik visi mes nemėgstame, kai kas nors bando pasakyti, kad blogai auklėjame savo vaikus!
Todėl ji turi ir savo tinklaraštį, kurio tikslas – nuosekliai keisti tas nuostatas, pateikiant gerųjų pavyzdžių, buriant taip pat mąstančią bendruomenę, verčiant ir rašant straipsnius, dalijantis tyrimais ir pan.
„Nenoriu nieko niekam brukti, bet visi, kuriems įdomu, kurie nori praplėsti savo akiratį arba burtis su bendraminčiais, yra labai laukiami“, – sakė Austėja Landsbergienė.