Mes su vyru manome, jog čia yra kažkokia psichologinė problema, nes virškinimas normalus, viduriai net po iškentėtos savaitės būna normalūs (neužkietėję). Bandėm net laisvinančius, tačiau net ir tada kažkokiu itin stebuklingu būdu mūsų vaikas sugeba sulaikyti tuštinimąsi.
Kalbėjomės apie žalą jo sveikatai dėl reto tuštinimosi. Jis puikiai suvokia, kad kuo ilgiau kentės, tuo gali būti prasčiau, gali ir skaudėti. Suvokia, kad tuštinimasis, kaip ir šlapinimasis, yra natūralūs procesai. Išmatų vaizdas jam nėra bjaurus, nes nesibjauri ir mažojo broliuko sauskelnių turiniu. Daugybę kartų po gražių pokalbių jam pavyksta sėkmingai ir be skausmo pasituštinti, tačiau jau kitą kartą jis vėl tarsi pamiršta...
Bandėm žymėti kalendoriuke sėkmes, kai savarankiškai nueina - pliusiukus. Veiksminga buvo tik kelias savaites. Paskui nebežymėjom, manėm susitvarkė, įprato. Tačiau vėl viskas iš naujo. Kartais net atsitinka „nelaimių". Motyvuoja - nespėjau. Dėl nelaimių nebaram, negėdijam. Su vyresniuoju berniuku, t.y. broliu kalbėjomės, jog nesijuoktų, nesityčiotų. Bandėm tą tuštinimosi baimę nupiešti ir sudeginti. Tačiau rezultatai tik trumpalaikiai.
Šiek tiek apie vaiką. Tai vidurinysis sūnus. Jam, kaip minėjau, septyneri. Vyresnysis devynerių metų. Mažasis metų. Vaikas normalios sveikatos, intelektualus, komunikabilus. Mūsų šeima pilna ir darni, santuokoje jau vienuolika metų. Vaikui problema atsirado prieš kokius trejus metus.
Labai prašom pagalbos. Gal būt mes ir klystam, gal problemos nėra. Tačiau vis tiek pakankamai keista.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Iš jūsų laiško aišku tai, kas sužadino vaiko baimę tuštintis – kažkada patirtas skausmas šio proceso metu. Tačiau kas palaiko tokį įprotį, nežinoma. Iš to, jog tam tikrų priemonių paskatintas berniukas sugeba koreguoti savo veiksmus, panašu, jog baimė yra ganėtinai silpna arba jos tiesiog nėra ir čia veikia kitokie dalykai.
Kas vyksta jūsų sūnaus galvelėje, pasakyti gana sudėtinga nepabendravus su juos ir su jumis. Visgi norisi daryti prielaidą, jog tokiu savo elgesiu berniukas pasiekia kažkokį jam svarbų tikslą.
Neretai daugelis vaikų sunkumų yra dėmesio troškimo apraiška. Nenustebčiau, jei ir šis berniuko pasirinkimas retai tuštintis yra bandymas pritraukti kitų namiškių žvilgsnius. Gali būti, kad šis būdas yra naudojamas ne tik gauti trokštamą tėvų dėmesį, bet ir tuomet, kai vaikas nori atsiriboti nuo kitų sunkumų ar neparodyti jų aplinkiniams. Tai, jog jūsų vaikui toks elgesys duoda kažkokią naudą yra nemaža tikimybė, tačiau kokią konkrečiai, galima būtų įvardint tik pasinaudojus tiesiogine psichologo konsultacija.
Jūsų bandymai spręsti sunkumus (sėkmių žymėjimas, bandymas sudeginti baimę) manyčiau, sėkmingi, tik neišbaigti. Jūs ir patys pastebėjote, jog berniukas gali koreguoti savo veiksmus, kai už juos ką nors gauna. Kuomet jūs atimate iš jo pastiprinimą ir priimate problemą kaip išspręstą, gali būti, jog jis pasijunta nereikšmingas. Dėl to vėl grįžta prie senų įpročių. Bandant išgyvendinti sunkumą, į jo vietą svarbu įdėti ką nors kitą, kas vaikui suteiktų jūsų dėmesį.
Čia gali būti, jog berniukas norėtų su jumis leisti daugiau laiko. Pabandykite atpažinti tikruosius vaiko poreikius ir juos patenkinti, suteikdami jam daugiau dėmesio, laiko, kuriuo nereikia dalintis su kitais žmonėmis. Stenkitės dažniau pastebėti teigiamas elgesio apraiškas, o ne jo nesituštinimą.
Pabandykite kuriam laikui pamiršti šį sunkumą ir nukreipti savo žvilgsnį į kitus vaiko gebėjimus, gali būti, kad to pakaks. Svarbu žinoti ir tai, jog problemų sprendimas neretai užtrunka gana ilgai. Vaikas turi patikėti, kad pastebėta pozityvi jo elgesio apraiška jam suteiks tiek pat dėmesio kaip ir senoji, kad būtų verta jos atsisakyti.
Taigi viena iš galimų prielaidų, kas palaiko jūsų berniuko retą tuštinamasi, gali būti jo įsivaizdavimas, kad kitu atveju jūs jo nepastebėsite. Tačiau tai tik viena iš galimybių. Tiesioginė psichologo konsultacija galėtų konkrečiau įvertinti situaciją ir atpažinti veiksnius, kurie palaiko berniuko ir jūsų sunkumą.
Vaida
