Vaikas nenori mokytis – kada reikėtų susirūpinti?
Jeigu vaikas nenori eiti į mokyklą mokslo metų pradžioje arba po atostogų, dažniausiai nėra jokio reikalo susirūpinti. Ir vis dėlto – atidžiau stebėkite vaiką. Jei po kelių savaičių vaikas įpranta prie mokyklos ritmo, nerodo jokių nenoro eiti į mokyklą ženklų – viskas gerai, galite atsipalaiduoti.
Tačiau jeigu vaikas net po kelių savaičių vis dar skundžiasi, kad labai nenori eiti į mokyklą, jei sutrinko jo miegas, jei akivaizdžiai matosi, kad vaikas tapo nelaimingas, jei atsirado kitų simptomų, – pavyzdžiui, prieš mokyklą pykina arba skauda pilvą ir panašiai, – reikia susirūpinti.
Kokios nenoro mokytis priežastys?
Baimė. Nuobodulys. Dažnai vaikas net negali įvardinti, kodėl jis nenori eiti į mokyklą. Vaiko spausti nereikėtų: nežinodamas, kaip jums pasiaiškinti, jis gali pradėti justi kaltę, gali nebenorėti pasidalinti savo išgyvenimais. Svarbiausia – išklausykite. Vaikas turi pajusti, kad norite jam padėti – atsikratyti rūpesčio, baimės ar tiesiog vėl susidomėti mokykla.
Tėvams tokioje situacijoje būna sudėtinga: iš pradžių jie geranoriškai siūlo vaikui „susiimti“, po to dažnai pradeda pykti ir pasako bei padaro tokių dalykų, kurie ne tik nepalengvina, bet ir apsunkina problemos sprendimą. Todėl šioje situacijoje labiausiai praverčia kantrybė, pokalbis su vaiku ir pasidalinimas mintimis, kaip būtų galima šią problemą spręsti.
Kaip motyvuoti?
Įprotis susiformuoja per 15–21 dieną. Tą reikia prisiminti, kai vaikas pareiškia, jog mokykla jam – tikra kančia. Vadinasi, didelė tikimybė, kad vaikas taip jaučiasi jau ne dieną ir ne dvi. Jeigu norite įprotį pakeisti – vėlgi reikės laiko. Kuo vaikas jaunesnis, tuo labiau jam padeda rutina.
Jeigu matote, kad vaikui tiesiog nuobodu, kad jis jaučiasi neįvertintas, nepastebėtas, kad jam per lengva ar per sunku – vadinasi, jis negauna individualaus dėmesio, kurio jam reikia, tad pasisiūlykite namų darbus kartu daryti. Pamatysite, kaip po 2–3 savaičių vaikui atsiras įprotis kartu ruošti namų darbus, jis norės pasipasakoti, ko mokėsi mokykloje.
Stebėkite vaiko pažangą: kai tik padaro kažką pagirtino – apdovanokite. Tai gali būti tiesiog popietė kino teatre ar kartu suvalgyti vaiko mėgiamiausi ledai – svarbiausia, kad jis pajustų, jog jis jums rūpi, jog jums svarbu, kad jam sekasi.
Kontroliuoti vaiką ar leisti būti savarankiškam?
Visų pirma, vaikas vaikui nelygus. Vienus reikia labiau kontroliuoti, kitus – mažiau. Tėvai, kurie pažįsta savo vaiką, kurie leidžia su juo daug laiko, žino jo gebėjimus, jo charakterio savybes, jo poreikius, tai intuityviai jaus, kiek tos kontrolės vaikui reikia. Yra tėvų, kurie vaikams yra suteikę visišką laisvę, ir vaikai tokia situacija visiškai nepiktnaudžiauja: yra pavyzdingi bei motyvuoti mokiniai.
Yra tėvų, kurie kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį, o jis vis vien ieško (ir dažniausiai randa) nors mažiausią tarpelį, kaip nuo tos erzinančios kontrolės išsisukti. Taigi vienos „sėkmės formulės“ iš tiesų nėra. Aš visada sakau, kad svarbiausia yra suformuluoti, kas yra svarbiausia ir ko jūs (tėvai) labiausiai siekiate. Jei siekiate, kad vaikas padarytų namų darbus, tuomet tai ir turėtų būti tikslas.
Kada, kur ir kaip vaikas juos darys – turėtų būti vaiko atsakomybė. Aš esu už atsakomybės ir savarankiškumo ugdymą nuo pat mažų dienų. Vaikas privalo išmokti priimti sprendimus savarankiškai. Tačiau jis nėra savarankiškas pats savaime. Tam ir yra tėvai, kurie būtų šalia, padėtų, patartų, bet neužgožtų. Vienas svarbiausių tėvystės uždavinių ir yra to auksinio vidurio – kontrolės ir laisvės santykio – paieška.
Kokio amžiaus būnant atsiranda nenoras mokytis?
Nėra konkretaus amžiaus, kada tai gali atsitikti. Nors pastebima, kad pradinėje mokykloje šis reiškinys yra labiau paplitęs. Taip pat dažnai pasitaiko perėjus iš pradinės mokyklos į pagrindinę ar įvykus dideliems pasikeitimams vaiko gyvenime: artimojo mirtis, tėvų skyrybos, persikraustymas ir mokyklos pakeitimas, geriausio draugo praradimas.
Iš kitos pusės – vyresni vaikai jau labiau supranta, kad į mokyklą reikia eiti, kad nėra kitos išeities. Be to, jie jau labiau moka susidoroti su savo jausmais. Todėl vyresnis vaikas – jei tai tiesiog nenoras eiti į mokyklą, o ne kita priežastis, kaip pavyzdžiui, patyčios, lengviau susitaikys su mintimi, kad į mokyklą eiti reikia.
Mergaitės tradiciškai yra mažiau linkusios konfliktuoti bei rodyti savo nepasitenkinimą. Kadangi iš mergaičių tikimasi, kad jos gerai mokysis, tai mergaitės stengiasi nenuvilti tėvų, pedagogų ir neparodo savo nepasitenkinimo. Tam tikra prasme gauname tai, ko tikimės.
Ar svarbus tėvų pavyzdys?
Be jokios abejonės. Daugybė tyrimų rodo, kad namų aplinka daro didžiulę įtaką ne tik vaiko norui ar nenorui eiti į mokyklą (ar mokytis), bet ir jo pasiekimams. Daug skaitantys vaikai dažniausiai ateina iš namų, kuriuose yra daug skaitoma. Kadangi namuose daug skaitoma, vaikas turi gerą žodyną, žino daugiau faktų, turi platesnį akiratį.
Jei šeimoje yra diskutuojama aktualiomis temomis, vaikas turi savo nuomonę, moka ją apginti, argumentuoti. Jeigu tėvai domisi, ką vaikas veikia mokykloje, ko jis mokosi – mokymasis įgyja visai kitą prasmę. Kuo aktyviau tėvai dalyvauja vaiko gyvenime ir kuo labiau jie yra tas pavyzdys, kuriuo vaikas nori sekti, tuo geriau vaikui sekasi mokykloje.
