Margaspalvis fokusininko kostiumas, didžiulis oro balionas, linksmas šuniukas – visa tai gali būti džiaugsmo priežastis. Kodėl vaikystėje taip keri paprasčiausi karkvabaliai? Vaikystė praeina, o vabalai lieka. Kartu su vaikyste išnyksta ir gebėjimas jausti dėkingumą už visokiausius džiaugsmus.
Melavimo pamoka
Meluoti savo vaikus mokome nuo mažens. Pats nekalčiausias melas – „pasakyk, kad manęs nėra namie“. Žinia, dažnai neturime nei jėgų, nei noro kalbėti telefonu, bet kodėl tokiu atveju reikia meluoti? Juk vaikai suaugusiųjų žodžius vertina labai rimtai. O mes? Suaugusieji, be abejo, savo žodžių šeimininkai: nori – pažada, nori – atsiima žodžius.
Rytą mama prižada vaikui, kad pavalgę pietus jie eis pasivaikščioti. Po pietų nusiplūkusi mama teisinasi, kad labai pavargo. O kodėl pažadėjo? Juk tas mažas melas pamažu kaupiasi, ir vaikas ima galvoti, kad visi suaugusieji taip elgiasi. Kad jų žodžiai ir elgesys nesusiję. Todėl besąlygiškai pasitiki tais, kurių žodžiai nesiskiria nuo darbų.
Liūdna nusikaltimų patirtis, susijusi su smurtu prieš vaikus, seniai atskleidė tam tikrus dėsningumus. Kodėl suaugusieji kartais taip lengvai įkalba vaiką eiti su jais? Juk dažniausiai vaikų nė įkalbinėti nereikia. Suaugusieji tiesiog sako: turi laiko? Galiu tave pavėžinti mašina. Ir iškart ištesi pažadą.
Yra dar vienas, ypač pavojingas melo tipas. Pas mus įprasta be reikalo nekalbėti apie mirtį, todėl vaikas iš tikrųjų nesuvokia, kas tai yra. Ir štai miršta kuris nors šeimos narys. Mama ar tėtis bijo prisipažinti, kad greitai pamiršo mirusįjį, o gal jį dar gyvą per mažai mylėjo.
Vaikas jaučia, kad tai, kas vyksta, yra nenatūralu, tačiau neturi su kuo tai aptarti – juk tėvai bijo kalbėtis šia tema. Vaikas atlaidus tėvams, kuriuos labai myli. Jis šį melą suvokia kaip būtiną tokių įvykių atributą. Ir vėliau, įvykus kokiems nors svarbiems įvykiams, paaugliui atrodo, kad namuose nėra su kuo apie tai pasikalbėti.
Pati svarbiausia pamoka
Suaugusieji dažnai sako: jau didelis, o žaidžia kaip mažiukas. Gerai apie žaidimus pasakė žymus lenkų humanistas, gydytojas ir pedagogas Janušas Korčakas: „Svarbu ne tai, ką žaisti, o kaip galvoti ir jaustis žaidžiant. Galima protingai žaisti su lėlėmis ir kvailai bei vaikiškai žaisti šachmatais. Galima įdomiai ir su begaline fantazija žaisti traukiniais, medžioklę ar indėnus ir beprasmiškai skaityti knygeles...
Žaidimams reikia gero žmogaus ir įkvėpimo, o tai reiškia – laisvės.“ Marina Cvetajeva visą gyvenimą neužmiršo, kokiais žaisliukais buvo puošiama eglutė tėvų namuose. Šie prisiminimai subtiliais atspalviais ir pustoniais nuolat netikėtai išnyra jos eilėse.
Visiška, tikra, neapsimestinė laisvė – štai kas yra žaidimas. Juk galbūt kai kam tik vaikystėje lemta būti laimėtoju. Ir gal to jausmo užteks visą gyvenimą. O mokėjimas pralaimėti? Tas, kuris to neišmoks laiku, gali užaugti despotu.
Bardami vaikus, suaugusieji vargu supranta, kad iš riksmų mažai naudos. Kartais būtina pabarti, bet tuo ne kažin ko pasiekiama. Paaiškėjo, kad pačių sunkiausių dalykų lengviausia išmokyti žaidžiant.
Suaugęs vyras ir labai ūmaus būdo vaikas susilažino. Auklėtojo nuolat matomas vaikas neturėjo galimybės apgaudinėti. Buvo sutarta, kad sunkaus būdo vaikas užrašys savo poelgius (pvz., įstengė nesupykti sudėtingoje situacijoje) sąsiuvinyje.
Penkios pergalės – ir auklėtojas dovanos jam kokį nors siurprizą. Dar penkios – ir vėl staigmena. Tai truko keturis mėnesius. Taip siurprizai ir abiejų besąlygiškai tesimas pažadas padėjo vaikui, kurio vengė visi suaugusieji, išsiugdyti savitvardą.
Pamokos, kurių išvis nebuvo
Kasdien baudžiame vieni kitus: mes – vaikus, jie – mus. Žinoma, kai kada bausti būtina. Tačiau suaugusieji ir bausti nemoka. Sukelia barnį, kuris geriausiu atveju baigiasi ašaromis, blogiausiu – grubiais įžeidimais ir t. t. Tai pralaimėjusiam turi būti įrodymas, kad jis buvo neteisus.
Ar patys tėvai tiki, kad įžeidimas daro teigiamą poveikį? Jiems turbūt net nekyla tokio klausimo. Rėkiame bet ką, kas šauna į galvą. Tampame negražūs ir svetimi. Vaikai mums visada atleidžia. Tačiau jie mus nubaudžia kitaip – praranda pasitikėjimą tėvais. Svarbiausia – nusivilia mumis.
Janušas Korčakas: „Kaip tau ne gėda pykti? Pažiūrėk, koks jis mažytis, laibutis, silpnas ir bejėgis. Ne koks jis bus, o koks yra šiandien. Linksmai šūkčiojantis ir šiltai besišypsantis. Vaikas žino, atspėja savo netobulumo svarbą. Tegu užsimiršta, tegu pailsi!
Koks stiprus moralinis akstinas jo, jau suaugusiojo, gyvenime bus prisiminimas, kad buvo bent vienas žmogus, kuris su juo gerai elgėsi ir niekada neapgavo. Pažinojo jį, žinojo apie jį viską ir vis tiek jį mylėjo.“ Mes vis kalbame apie ateitį, barame vaikus, pykstame, ir viskas vardan jų ateities. O kas bus mūsų vaikams dabar?
Kodėlčiuko pamoka
Pasaulis vaikui – nuolatinių atradimų šaltinis, kupinas nežinomybės. Mažas žmogutis klausia: kas aš, kodėl? Jam rūpi žinoti, kas ir kodėl gali nutikti. Ar gali nuo namo atskilti balkonas? Tai ne tik smalsumas. Kai kurie vaikai bijo eiti po balkonu, o kiti sugalvos savo balkoną patepti klijais, kad geriau laikytųsi. Kodėl vieno šuns snukutis piktas, o kito – geras? Kodėl šuo nekalba, o mes į jį kreipiamės žodžiais? Kodėl?..
Mes neatsakome į vaikų klausimus. Viena vertus, todėl, kad klausimai atrodo naivūs ir „nebūtini“, kita vertus, nė nežinome, kaip į juos atsakyti. Mes patys nieko nežinom. Tik vaikai vis dar nori žinoti. Kiek pažįstate žmonių, kurie užsirašo savo mažylių klausimus ir ieško atsakymo žodynuose ir enciklopedijose, kad atsakytų teisingai?..
Kartą maža mergaitė rudenį krentant medžių lapams susimąstė: lapai ir gėlės iš tos šalies, kurioje tampa šalta, išskrenda ten, kur šilta. Suaugusieji, tai girdėdami, gardžiai kvatojosi. Mergaitė kantriai palaukė, kol nutils juokas, ir ėmė klausinėti, kas iš tikrųjų nutinka medžiams rudenį. Ji išgirdo du tris nerišlius sakinius, bet niekas neįstengė to paaiškinti. Patys nežinojo! Kuo mažiau mes žinome, tuo labiau mus erzina nesenkantis vaikų smalsumas.
Vaikai labai išmintingai elgiasi su daiktais. Jie nežino jų kainos, todėl jų santykis su daiktais kitoks. Jei šis stalas mėgstamas ir patogus, tai jis (pasak suaugusiųjų) brangus ir gražus. Vaiko nepapirksite brangiomis dovanomis – jam nesvarbu, kiek tai kainuoja, svarbiausia, kad būtų miela širdžiai.
Manoma, kad vaikai nemoka saugoti daiktų ir be gailesčio viską laužo. Per dieną vaikas išgyvena ištisus metus, ir jo vertybės nepaliaujamai keičiasi. Galbūt rytą jam pati brangiausia molinė švilpynė, kuri, slepiama po pagalve, gali netyčia sudužti, o vakare jis jau gali eiti iš proto dėl kito žaislo.
Ir pabaigai. Kartą vieno gydytojo sūnus pacientui pasakė, kad jo tėtis – labai gražus žmogus. Gydytojas, kuris nepriekaištingai atliko operaciją, buvo mažas, storas, su „zuikio lūpa“. Kodėl vaikas pavadino savo tėtį „gražiu“, o ne „geru“, „protingu“ ir pan.?.. Labai paprasta – todėl, kad tėvas jam iš tikrųjų atrodo labai gražus žmogus. Taip mato vaikai...
