Į klausimą atsako VšĮ „Namų darželis“ vadovė Audronė Kancė

Klausimas labai geras pirmiausia todėl, kad sunku į jį atsakyti vienareikšmiškai. Sveikam vaikui, kuris turi patenkintus visus penkis bazinius poreikius (fizinius, saugumo, socialinius, savivertės ir savirealizacijos) yra būdingas šeštasis poreikis, išskiriamas kaip transcendentinis.

Pirmame septynmetyje daugiausia jis pasireiškia kaip nuostabos išgyvenimas. Per tai, kad vaikas jaučiasi pasaulio ir visatos dalimi, turi savo požiūrį į matomą ir nematomą pasaulį, tiki pasakomis ir stebuklais. Tai natūralus visapusiškai besiskleidžiančios asmenybės požymis.

Taigi, jei klausimas būtų suformuluotas: ar reikia vaikams pasakų, į jį atsakyčiau vienareikšmiškai – taip. Ir šį atsakymą grįsčiau šiais argumentais:

- nes pasakos vysto vaiko vaizduotę ir kūrybingumą;

- nes pasakos vysto vaiko kalbą ir žodyną (ypač liaudies pasakos, pasižyminčios labai turtinga, vaizdinga kalba ir asociacijomis). Tai formuoja patį gimtosios kalbos pojūtį (leidžia pajusti jos loginę struktūrą) bei įtakoja mąstymo procesus;

- nes pasakos formuoja vaiko vertybes. Vaizdų kalba tiesiogiai veikia vaiko sielą, jų nereikia aiškinti, komentuoti. Kas vaikystėje girdėjo daug pasakų, tas užaugęs lengviau išsiugdys tvirtą vertybių sistemą, suvoks tobulėjimo prasmę. Jis savo dvasioje atliks „princo žygdarbius ir, įveikęs daugybę išbandymų, ves princesę“.

Kita vertus, sekdami pasakas neįtikinėjame vaikų, jog tai yra realybė. Nebandome kostiumais ir grimu transformuotis į tam tikrus herojus, kad vaikas patikėtų, jog jie yra tikri. Visa transformacija vyksta vaiko vaizduotėje, praturtina jo vidinį pasaulį. Suaugęs pasakas seka, tačiau neskatina vaiko įtikėti jomis. Todėl visas tėvelių, dėdžių, kaimynų rengimasis Kalėdų senelio kostiumais (neretai pamirštant pasikeisti namines šlepetes), kiekvienoje parduotuvėje atrandant net po kelis Kalėdų senelius yra nenatūralu.

Nereikia sulaukti paauglystės amžiaus, kad tiesiog pajaustum, jog čia kažkas ne taip, jog netikra. O vaikai tai puikiai jaučia net ir būdami visai maži. Todėl man pačiai atrodo prasmingiau, jei šeimoje yra išgyvenamas pats Kalėdų stebuklo laukimo ir gerumo pojūtis. Nebūtina įtikinėti, jog dovanėles atnešė Kalėdų senelis – pats jų atsiradimas gali būti stebuklingas.

Jei reikia herojų, tuomet geriau jau tegu tai būna nykštukai. Nykštukai šiuo atveju geresni bent jau tuo, kad „nesimaterializuoja“ kiekvienoje parduotuvėje ir kiekviename televizijos kanale. Kad „pereinamasis“ laikotarpis nebūtų toks „skausmingas“, vaikui gali būti aišku, kad nykštukai lanko tik visai mažus vaikus (pvz., iki 5 ar 6 metų), o vėliau gerąjį nykštukų darbą turi perimti patys šeimos nariai. Vaikui paaugus „nykštukai“ yra pamirštami ir išlieka tiesiog Kalėdų stebuklo pojūtis, gerumo ir šeimos artumo šventės prasmė.

Šventę sukuria ne pati šventė, o jos laukimas. Todėl man labai patinka „Advento kalendorius“, kuomet yra pasiuvami 24 maišeliai, atitinkantys 24 dienas iki Kalėdų. Kiekvieną naktį nykštukai (arba tėvelis su mama) į tą dieną atitinkantį maišelį įdeda po nedidelę dovanėlę (tai gali būti ir palinkėjimas tai dienai), kuri randama iš ryto. Vaikams paaugus, kalendoriaus pildymą gali papildyti ar pakeisti individuali tik Jūsų šeimai būdinga tradicija. Tebūnie tai geras žodis, palinkėjimas, kuriuo pasikeičiate kiekvieną dieną ar mielų palinkėjimų tai dienai (raštelių) traukimas ir dėjimas į savo Kalėdinį voką. Tai gali būti ir tokių palinkėjimų slėpimas kitų šeimos narių kuprinėse, kišenėse – tarsi „nykštukų staigmena“, sušildanti dieną maloniu šeimos narių dėmesiu.

Idėjų yra galybė – svarbiausia pats principas: sukurti laukimą, gerumo ir artumo nuotaiką, stebuklo pojūtį. Namuose gali atsirasti net ir nedidelė „prakartėlė“, kurioje kiekvieną dieną atsiras vis po vieną naują herojų. Gruodžio pradžioje sekamas pasakas pakeiskite kalėdinėmis. Rankomis gaminkite dovanėles, eglių žaisliukus, kalėdinius papuošimus. Prikepkite meduolių (jais galima puošti ir eglutę), papuoškite juos spalvota glazūra. Kūčių dieną rankų darbo gėrybėmis papuoškite eglutę. Štai taip ir ateina šventė – per laukimą, iš vidaus.

Svarbiausia yra ne išoriniai atributai, kuriais kursite šventės jausmą, bet tai, kokią vidinę prasmę į juos įdėsite, kiek jie iš tiesų yra prasmingi Jums patiems.

Jei Jums atrodo, kad Kalėdų senelis nieko nereiškia – tegu jis ir nebus sudėtinė Jūsų šeimos Kalėdų dalis. Juk kuriate Jūsų šeimos tradicijas, savo šeimos Kalėdų formatą. Jei dalykai, kuriuos darysite, Jums „skambės“, turės vidinę prasmę, jie lygiai taip pat „suskambės“ ir vaikams. O tai ir kuria stebuklo jausmą.

Gražių ir gerumo sklidinų Jums šv. Kalėdų!